– Išeivijoje rengiamos konferencijos, diskutuojama apie tai, kaip ne Lietuvoje gimusius emigrantų vaikus, augančius nelietuviškoje aplinkoje, motyvuoti mokytis lietuviškai. Papasakok, kaip kalba tavo ir Arūno penkiametis sūnus Adomas, ką jam reiškia lietuvių kalba.
– Mokau sūnų sakyti „mėlynas dangus“. Jis pakartoja, bet vėliau vėl savo: „dangus blue“. Jam lengviau ištarti trumpą anglišką „blue“ negu triskiemenį lietuvišką „mėlynas“. Ši problema aktuali nuo dipukų laikų – ne Lietuvoje augantys vaikai visais laikais nenorėdavo papildomai mokytis lietuvių ir su tėvais kalbėtis lietuviškai.
Jiems nelengva suprasti, kodėl savaitgalį, kai jų angliškai kalbantys draugai poilsiauja, jie turi važiuoti į šeštadieninę lietuvių kalbos mokyklėlę arba kodėl su tėvais, kurie moka ir angliškai, ir lietuviškai, reikia kalbėtis sunkia lietuvių kalba. Ir tik dėl didelio tėvų užsispyrimo ir atkaklumo lietuvybė gyvavo ir gyvuoja. Bet šiais laikais vaikui argumentuoti, kodėl jam reikalinga lietuvių kalba, labai sudėtinga. Mūsų vaikams atrodo, kad lietuvių kalba yra mamos ir tėčio kalba, o jų kalba – anglų.
Girdėjau tokią istoriją – viena lietuvių šeima gyvena Meksikoje, vietovėje, kur lietuvių nėra, išskyrus vieną moterį. Lietuvaitės sūnus girdėdavo, kad apsilankius viešniai, mama ir ta moteris kalbėdavosi kita, jam nesuprantama kalba. Kai vaikas su tėvais atvažiavo į Lietuvą ir išgirdo, kad čia visi kalba taip, kaip jo mama su viešnia Meksikoje, pareiškė: „Mamyte, čia visi kalbasi moterų kalba.“
– Ar todėl, kad pati susidūrei su dvikalbystės realijomis, panorai sukurti knygelę, kuri padėtų vaikams mokytis anglų ir lietuvių kalbų?
– Daugiau nei dešimt metų gyvenu JAV, Los Andžele, ir matau, su kokiomis problemomis susiduria vaikai, kurių tėvai – lietuviai, bet jie laiką leidžia, mokosi ir draugauja su angliškai kalbančiais vaikais, arba šeimoje vienas iš tėvų lietuvis, o kitas – kitos tautybės. Ši knygelė emigrantų vaikams padės nepamiršti tėvų ir senelių kalbos. Skaitant knygelę, vartant iliustracijas lengviau mokytis.
Mano intencija ir yra tokia – kad vakarais knygą vaikams galėtų skaityti ir mama, ir tėtis, nors jie ir kalba skirtingomis kalbomis, taip pat kad į skaitymo procesą būtų įtraukti seneliai. Juk neretai seneliai nebesusikalba su svetur gyvenančiais anūkais. Todėl dabar jau drąsiai sakau, kad dvikalbė knygelė jungia ne tik šalis, bet ir šeimas. Knyga – vertybinė jungtis, suteikianti galimybę bendrauti skaitant.
Dar viena knygelės misija – padėti anglų kalbos mokytis lietuviams vaikams. Mokslininkai seniai įrodė, kad naujos kalbos žodžiai lengviau įsimenami dainuojant, skaitant pasakas su paveikslėliais, žaidžiant.
– Kas gimė pirma – angelų figūros ar tekstas?
– Kartą JAV buvau pakviesta į septynmečių sesutės ir broliuko gimtadienį. Tie vaikai turi viską, jokiomis dovanomis jų nenustebinsi. Nusprendžiau juos pasveikinti netradiciškai – sukurti trumpą pasaką. Visą laiką piešiu, dažnai mano piešiniuose vaizduojamos mistinės būtybės, angelai.
Dviejų angelų (o juk vaikai – tai angelai) istoriją, kuri vėliau virto knygos „Neo & Amadeo“ „Nėjus ir Amadėjus“ pagrindu, parašiau ant savo piešto atviruko ir padovanojau. Mačiau, kad trumputė pasaka juos labai pradžiugino ir sudomino.
Vėliau, kai susilaukiau pirmojo sūnaus Adomo, o dabar ir antrojo Matuko, geriau pajutau vaikų pasaulį ir šis trumputis tekstas po truputį virto edukacine pasaka dviem kalbomis, kuriai iliustracijas piešiau pati.
– Kodėl angelų vardai Nėjus ir Amadėjus?
– Norėjau, kad jie sietųsi su žmogaus ir Dievo meile, su artimu savo. Amadeo (Amadėjus) lotyniškai reiškia Dievo meilėje, meilės angelas, knygelėje jis meilės angelas. Neo (Nėjus) lotyniškai – naujas, knygelėje jis draugystės angelas.
Man patiko vardo reikšmės ir tiko pradėti naują dviejų angelų Nėjaus ir Amadėjaus gyvenimą knygelėje. Numačiau ir praktiškąją pusę – stengiausi, kad angelų vardai būtų lengvai tariami abiem kalbomis, kad vaikas, kuris dar netaria r ar ž raidžių, visgi galėtų lengvai ištarti ir įsiminti šiuos vardus.
– Kokia edukacinė knygelės mintis? Ką norėjai knygele pasakyti? Ko pamokyti?
– Knygelėje akcentuoju labai paprastus, bet dažnai pamirštamus dalykus – vertinti savo artimus, esančius šalia. Siekiau parodyti, kad ir vaikų, ir suaugusiųjų gyvenime būna linksmų ir liūdnų dienų, bet nereikia to bijoti. Už pilkų debesų visad yra šviesus dangus. Pastebėti mažus dalykus kasdienybėje – kad ir gražią snaigę savo delne. Ne viskas, ką perkame, suteikia džiaugsmo.
Lietuvos ilgesys ir pati pasąmonė sukūrė Gražiąją šalį, kurioje lyja ir sninga nuostabaus grožio snaigėmis.
Tą pamirštame ir mes, suaugusieji, todėl noriu, kad ši knygelė taptų, kaip sako amerikiečiai, „coffetablebook“ – stalo knyga, kuri visada būtų šalia ir primintų mums apie tikrąjį džiaugsmą. Juk diena gali nusispalvinti gražiomis spalvomis vien todėl, kad turi rūpestingus mamą ir tėtį, senelius.
Praktiškoji knygelės pusė – mokytis anglų ir lietuvių kalbų. Joje yra žaismingai pateiktas žodynėlis, kuris padės vaikams lengvai įsiminti naujus žodžius.
– Tie, kas jau skaitė pasaką, nusprendė, kad Gražioji šalis – tai Lietuva, o Karštoji – JAV valstija Kalifornija, kur dabar su šeima ir gyveni. Ar taip ir buvo sumanyta?
– Rašydama apie tai negalvojau, tik prisimenu, kad visuose knygelės kūrybos procesuose tikrai buvo karšta. Bet pasąmonė galinga – ji pati atrenka mums svarbius dalykus. Pasąmonėje vis tiek „įrašytas“ Lietuvos ilgesys ir pati pasąmonė sukūrė Gražiąją šalį, kurioje lyja ir sninga nuostabaus grožio snaigėmis. Lietuva man visada bus gražiausia šalis – mano tėvų ir mano vaikystės žemė.
– Ar angelų Nėjaus ir Amadėjaus istorija tęsis?
– Jeigu vaikams, jų tėvams ir seneliams patiks pasaka apie Nėjų ir Amadėjų, ją tęsiu, skaitytojai galės sekti angelų istoriją, kartu su jais mokytis amžinųjų vertybių, kurios svarbios visoms kartoms – meilė, supratimas, pagalba, mokėjimas dalintis, mokėjimas kartu džiaugtis ir liūdėti.
