Elona į JAV kartu su tėvais išvyko po Antrojo pasaulinio karo, kartu su kita tokio paties likimo pabėgėlių iš Lietuvos banga. Visas jos gyvenimas ir praėjo JAV, Konektikuto valstijoje. Daug dėmesio moteris skyrė tiek savo karjerai, vaikų auginimui, o taip – lietuviškai veiklai. JAV prezidentas Jimmy Carteris ją buvo paskyręs komisare tarptautinei prekybai, diplomatijai ir nacionaliniam saugumui, kartu su bendraminčiais E.Vaišnienė rengė demonstracijas Baltijos šalims siekiant atgauti nepriklausomybę.
Šiemet į Lietuvą E.Vaišnienė atvyko dalyvauti Kaune vykusiame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, kur susirinkę šalies ir pasaulio mokslininkai bei kūrėjai lietuviai aptarė aktualius mokslo, geopolitinius, ekonominius bei lietuvių tapatybės klausimus.
15min GYVENIMO pokalbis su E.Vaišniene – apie jos gyvenimą JAV, veiklą, vadinamąją amerikietišką svajonę ir skirtumus tarp skirtingų emigrantų kartų.
„Didžiulis malonumas čia būti, o Lietuvoje vis geriau“, – sakė energijos, geros nuotaikos ir meilės savo gimtajai šaliai nestokojanti JAV lietuvė.
– Elona, ar dažnai tenka lankytis Lietuvoje?
– Atvažiuoju nedažnai. Paskutinį kartą buvau prieš trejus metus.
– Jūsų istorija, atsiradimas JAV yra paženklintas karo?
– Mano šeima buvo pabėgėliai. Po Antrojo pasaulinio karo mus surinko į pabėgėlių stovyklas. Mes gyvenome Austrijoje.
JAV atsidūrėm, kai vienai lietuvių parapijai reikėjo vargonininko, o mano tėvas buvo valstybinės operos vyriausias dirigentas, bet jis mokėjo groti ir vargonais. Tad kai jam pasiūlė tą darbą, jis sutiko, nes reikėjo garantijos, jei norėjai patekti į JAV. O mes jokių pažįstamų juk ten neturėjome. Taip ir atsidūrėm JAV, Konektikute. Valstijoje prie Atlanto vandenyno.
Beje, tėvas vargonavo toje bažnyčioje, kurioje buvo pakrikštytas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Įdomiai. Tada dar nežinojome nieko apie jį. Paskui tėvas išėjo į universitetą. Jis buvo dirigentas ir dėstė universitete.
– Pati jūs taip pat esate JAV daug pasiekusi. Kaip klostėsi jūsų gyvenimas?
– Turiu doktoratą iš prancūzų literatūros. Teko studijuoti ir Sorbonoje, ir važinėti po Europą. Netrukus gimė vaikai. Iškilo toks klausimas: jei aš eisiu savo karjeros keliu, tai mano vaikai neišmoks lietuviškai, nes vyras dirba. O kas prižiūrės vaikus?
Ten, kur mes gyvename, lietuvių buvo labai mažai. Teko rinktis: ar aš noriu, kad vaikai lietuviškai kalbėtų, ar noriu karjeros? Aš norėjau abiejų, bet nebuvo kaip suderinti. Tada nuo karjeros bėgių perėjau ant lietuviškų bėgių.
– Bet karjera irgi pavyko.
– Kol vaikai buvo maži, rašiau lietuviškai spaudai. Kai jie paaugo, tada pradėjau dirbti Jeilio universiteto inžinerijos departamento redaktore. 22 metus ten dirbau ir išėjau į pensiją.
Bet tuo pat metu buvau įsijungusi į lietuvišką savanorišką veiklą. Įdomus dalykas, ką galiu paminėti.
1972 metais mes buvome Lietuvoje. Tai buvo gili tarybinė santvarka, o mano vyras mokslininkas ir jis buvo pakviestas į Lietuvą. Atvyko kartu su mumis, savo šeima. Tada aš pajutau, pradėjau perprasti, kaip veikia tarybinė sistema. Ji taip paveikė mane, kad aš ėmiausi iniciatyvos. Tas poveikis buvo neįtikėtinas dalykas, jis man buvo visiškai nelauktas.
Išvažiuodama pagalvojau, koks skirtumas tarp amerikietiškos visuomenės ir tarybinės Lietuvos?
Nutariau, kad skirtumą lemia tai, jog amerikietiškoje visuomenėje yra individas ir yra valdžia, o per vidurį kunkuliuoja įvairiausia savanoriška veikla. Lietuvoje to trūko, tas nebuvo leidžiama. Gali būti organizuojamos talkos, bet viskas yra nuleista iš viršaus. Tai ne tai. Trūksta vidurio.
Tai buvo gili tarybinė santvarka, o mano vyras mokslininkas ir jis buvo pakviestas į Lietuvą.
Kai grįžau atgal į Ameriką, galvojau, kad pilietiškumas, savanoriškas savo aplinkos gerinimas yra turtas, todėl man būtina tai pasakyti amerikiečiams. Tai labai svarbu. Nutariau, kad reikia nuolat apie tai kalbėti.
Nuėjau pas mūsų miesto laikraščio, kurio tiražas siekė apie 100 tūkstančių egzempliorių, redaktorių ir tai paskiau. Pasakiau, kad būtina įsteigti tokią skiltį. Man pasiūlė ją ir rašyti. Dariau tą ketverius metus: rašiau apie įvairią savanorystę. Skiltį pavadinau „Jums priklausančiu laiku“. Nerašiau apie, pavyzdžiui, savanoriavimą ligoninėse, nes visi tą žino. Rašiau apie tai, kaip žmonės prisideda prie bet ko jiems priklausančiu laiku.
Savanorių įtaka gyvenime yra didžiulė. Po to mane ėmė kviesti pokalbiams radijas, televizija. Ši veikla iš dalies man padėjo patekti ir į prezidentinę komisiją. Jos tikslas buvo išstudijuoti situaciją ir prezidentui Jimmy Carteriui patarti, ką reikia taisyti. Sritys buvo trys: diplomatija, tarptautinė prekyba ir nacionalinis saugumas.
– Kalbant apie jūsų gyvenimą, kokie jo etapai buvo laimingiausi?
– Man atrodo, kad visi buvo įdomūs. Žinoma, ir sunkių buvo. Bet žiūrint atgal, man viskas įdomu.
– O kaip susipažinote su savo vyru?
– Mano vyras lietuvis, profesorius. Susipažinome Amerikoje. Tada buvo tokia istorija, kad mes, grupė lietuvių, buvome pakviesti pažiūrėti filmuotos medžiagos, kur kalbėjo pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Tą filmą mums norėjo rodyti ant sienos, ir staiga pastebėjo, kad sienos buvo su bjauriais tapetais. Kažkokios rožės, dideli žali lapai. Tada filmą rodė ant lubų, o mes visi sugulėm – kaip silkės aukštielninki – ir stebėjome Smetoną ant lubų.
Pirmą kartą savo būsimą vyrą ten pamačiau, jis gulėjo šalia. Po to susitikom porą kartų ir aš priėmiau jo pasipiršimą. Po kelių mėnesių mes susituokėme.
– Esate girdėjusi posakį „amerikietiška svajonė“. Kas ji yra jums?
– Aš neturėjau „amerikietiškos svajonės“. Iš karto aš nenorėjau būti Amerikoje. Kaip ir daugelis kitų. Bet kai po karo Austrija ir Vokietija norėjo atsikratyti pabėgėliais, reikėjo kur nors kraustytis. Keliauti į Ameriką buvo lyg tolti nuo Lietuvos. Bet buvo galimybė tik į Australiją, o tai dar toliau nuo Lietuvos.
Jau gyvendama, studijuodama Amerikoje išvykau metams studijuoti į Sorboną. Grįžtant atgal, laivu, kažkur ties viduriui Atlanto vandenyno aš dar galvojau, noriu būti Lietuvoje ar Amerikoje. Tada ant Lietuvos buvo užkritusi geležinė uždanga ir negalėjome jokiu būdu grįžti atgal. Sugrįžus po studijų į JAV jau nebebuvo to noro gyventi Lietuvoje.
– Amerika tapo namais?
– Tapo namais.
– O jūsų vaikai, juk Amerika yra jų gimtoji šalis? Jie turbūt nebekalba lietuviškai?
– Turiu sūnų Gintarą ir dukrą Vaidą, abu jau suaugę, turi savo gyvenimus. Sūnus vedęs amerikietę. Jie turi sūnų, kurio vardas Šarūnas.
Abu mano vaikai kalba lietuviškai, net tarp savęs. Kitaip nekalba, tik lietuviškai.
Mano sūnus su savo vaiku, mano anūku, irgi kalba lietuviškai. Jo žmona pritaria tam, be to, sūnaus žmona mokosi lietuvių kalbos. Ji dainuoja lietuvių meno ansamblyje „Dainava“. Kai jis koncertavo Lietuvoje, ji irgi buvo atvykusi. Buvo viena iš tų, kur dainavo ilgus tekstus.
Bet tai reikalauja labai daug pastangų. Pavyzdžiui, jie savo sūnų vežioja į lietuvišką Montesori mokyklą. Tris kartus per savaitę, kelionė į vieną pusę iki mokyklos trunka valandą. Dabar anūkui šešeri metai.
Jei nori, kad vaikas kalbėtų – reikia labai daug pastangų. Nes kitaip kalbos nebus. Vaikų kalba labai greitai išnyksta, jeigu jie nežino žodžių.
Sūnaus žmona amerikietė mokosi lietuvių kalbos.
– O kaip lietuvių kalbos išmoko jūsų vaikai, būdami tarp anglakalbių draugų?
– Jei kalbi su vaikais namuose, žodynas būna gana skurdus. Tai buitinis žodynas. O neturėdamas žodžių žmogus negali kalbėti. Visokių jų reikia, kad jie galėtų kalbėti apie bet ką.
Iš kitos pusės, nenorėjome, kad vaikai užaugtų ant lietuviškų pasakėlių ir nežinotų nieko apie Amerikos gyvenimą. Todėl aš su vaikais sėsdavau televizoriaus žiūrėti. Tik aš labai sumažindavau garsą – tiek, kad šiek tiek girdėčiau pati. Taip jiems tai, ką girdžiu per televizorių, versdavau į lietuvių kalbą.
Vaikai net augo manydami, kad, jei nori žiūrėti televizorių, reikia mamą pasikviesti. Jiems į galvą neateidavo, kad galima garsą pasisukt.
– Elona, teko sutikti žmonių, kurie, buvę užsienyje kelerius metus, lietuvių kalba ima kalbėti su akcentu, ir tada jauti, kad tai – tik nevykusi vaidyba. Tarsi kalbėti su akcentu būtų garbė. Jūs visai kitokia, ir net tiek metų praleidusi JAV, kalbate švaria lietuvių kalba.
– Baisiausia, kad tie žmonės, atvykę gyventi į JAV, ir su savo vaikais ima kalbėti angliškai. Mums atrodo, kad tai šventvagiška.
Mūsų, į Ameriką išvažiavusių po Antrojo pasaulinio karo, buvo apie keliasdešimt tūkstančių. Jautėme karštą meilę, įsipareigojimą Lietuvai.
Jau 1953 metais pradėjome leisti Lietuvos enciklopediją. Reikėjo turėti lietuvių enciklopediją, ir mes jautėme, kad turime tai daryti, ko žmonės Lietuvoje negali. Buvo išleisti 36 tomai. Tai kaip sriubą iš akmens išvirėme. Buvo daug tokių dalykų.
Tada supratome, kad mums reikia rinkti aukas kapitalui, o iš palūkanų remti lietuvišką veiklą. Buvo sukurtas lietuvių fondas, kuris gyvuoja iki šiol.
Iki dabar fondas yra išdalinęs 20 milijonų dolerių. Viskas iš palūkanų. Dabar pagrindinio – nejudinamo, investuojamo – kapitalo yra apie 40 milijonų dolerių ir toliau renkamos aukos. Kas duoda 50 dolerių, kas 25, bet viską laiką žmonės dar aukoja.
– Ką fondas remia?
– Pagrindinė organizacija, kuriai priklauso lietuviai vien dėl to, kad jie lietuviai, yra lietuvių bendruomenė. Ji turi daug savo šeštadieninių mokyklų. Joms paramą skiria fondas, organizuojame tautinių šokių šventes, dainų šventes. Turime įvairias stovyklas, kurias taip pat remia fondas. Šiek tiek skiriama stipendijoms, bet nedaug. Kitaip tariant, fondas skiria paramą lietuvybės puoselėjimui.
– Pasikalbėkim apie senjorų gyvenimą čia ir ten. Daug Lietuvos senjorų negali sau leisti atostogų svetur, keliauti po pasaulį, kartais jiems trūksta net maisto. O kaip gyvenate jūs?
– Amerikoje irgi yra senjorų, kuriems trūksta pinigų ir niekur nevažinėja. Kalbant apie mus asmeniškai, mes niekada nevažinėjome atostogų. Kai mes buvome Lietuvoje, mums sako: mes neturime pinigų nuvažiuoti atostogų. Bet ir mes niekada nevažiuojame atostogų. Kur čia problema?
Amerikoje yra didžiulė atskirtis tarp tų, kurie turi daugiau, ir tų, kurie nieko neturi. Didžiulė. Bet lietuviai gal kažkaip sumaniau, gal taupiau gyveno. Jie susitvarkė senatvę.
Po to buvo kita emigrantų karta. Tie, kurie atvažiavo po 1990 metų. Žinoma, jie dar ne senjorai.
Bet ir mes niekada nevažiuojame atostogų. Kur čia problema?
– O tie lietuviai? Jie kitokie?
– Labai kitokie. Mes psichologiškai buvome visiškai kitoje terpėje. Nors užaugome Amerikoje, degėme meile Lietuvai. Juk į JAV atvažiavo tie žmonės, kurie pirmąją nepriklausomą Lietuvą kūrė.
Iki 1939 metų jie leido įstatymus, išvystė diplomatiją, iš mažaraščių krašto padarė visuotinį raštingumą, pristatė mokyklų, gamyklų, pastatų, kurie stovi tame pačiame Kaune iki šiol. Jie važinėjo į Vakarus ir geriausią patirtį veždavo į Lietuvą. Ir 60 tūkstančių žmonių po karo pabėgo į Vakarus. Jie apie trejus metus gyveno pabėgėlių lageriuose. Čia buvo didžiulė koncentracija žmonių, kurie mylėjo Lietuvą beprotiškai.
Tada, nuvykę į Ameriką, jie staiga tapo beraščiais, aklais ir kurčiais, nes nemokėjo angliškai. Mokėjo kitų kalbų, tačiau ne anglų.
Jie gavo darbus siuvyklose ir fabrikuose, ūkiuose ir skerdyklose. Bet po darbo ir savaitgaliais jie vėl buvo žmonės, jie tęsė Lietuvą ten.
Labai daug dėmesio skyrė jaunimui, pirko sklypus, statė stovyklavietes. Mes manėm, kad taip ir turi būti. Manėm, kad visi lietuviai tokie.
Taip, po 1990-ųjų į JAV atvažiavo kita lietuvių banga.
– Kuo jie kitokie?
– Mes sutikome tuos lietuvius su dideliu džiaugsmu. Mes galvojome, kad patriotas yra tai, kas gali būti geriausio. Tačiau staiga išgirdome: „patriotas idiotas“ arba „Lietuva – tai durnių laivas, kas gali, tas iš jos bėga“.
O ką nors dirbti Lietuvai? Jie sako, kad tegul dirba tie, kuriems už tai algą moka. Mums tai buvo nesuprantama. Nesuprantama. Mūsų auklėjimas buvo visiškai kitoks.
Kartą mūsų vaikai nuvažiavo į šokius Čikagoje, kur buvo daug lietuvių. Ir ten tie, iš Lietuvos, susimušė. Mūsų vaikai niekada nematė, kad lietuviai muštųsi. Tai daugiau į tuos šokius ir neidavo. Ir liko ta atskirtis. Nes buvo per daug skirtumų.
– Galbūt būtent jie ir atvažiavo vedini, ieškodami tos „amerikietiškos svajonės“?
– Turbūt.
