Iš karto pajautė, kad turi padėti ukrainiečiams
Internetinę audinių parduotuvę turinti Jolita siuvimu užsiima kaip pomėgiu, todėl šios veiklos iš karto ėmėsi, kai prasidėjo karas.
„Šiuo metu daugiau siuvu ne drabužius ukrainiečių kariams, o pledus ir galvos movas. Drabužiais labiau užsiima kiti“, – sako J.Šakėnienė.
Jolita neslepia, kad į kilusį karą reagavo taip, kaip ir dauguma žmonių. Jos nuomone, yra absurdas, kai taikos metu pasaulyje vyksta karas.
„Žmonės nesupranta, ką daro, karo nevadina karu. Mes su vyru daug kalbėjome, stebėjome mažo žmogaus didelę politiką, todėl nebuvo naujiena. Iš jo buvo galima to tikėtis“, – mano J.Šakėnienė.
Vis dėlto Jolita nesileido užvaldoma niūrių minčių – ji iš karto žinojo, kad turi imtis veiksmų ir padėti kariaujantiems ukrainiečiams.
„Taikos pasaulyje metu siuvu kepures onkologiniams ligoniams. Sutarėme, kad šiai dienai pristabdysime ir skirsime ukrainiečių kariams, – pasakoja J.Šakėnienė. – Gediminas Ivanauskas pasidalijo, kad reikia pagalbos, todėl paskambinau, pasidomėjau, kas būtų tikslingiausia, ir prisidėjau.“
Dirba po keliolika valandų per dieną
Šiuo metu Jolita daugiausia siuva balaklavas ir pledus. Moters žiniomis, būtent jų kariams trūksta labiausiai.
„Kelios merginos pasidalijo, kad Šaulių sąjunga prašo balaklavų. Taip pat mačiau vaizdų, kaip apsirengę išeina kariauti civiliai žmonės“, – apie tai, iš kur žinojo, kokios pagalbos reikia, sako J.Šakėnienė.
Jolita su bendraminčiais pabendrauja feisbuko grupėje „Siuvančių darbai paramai“, taip pat turi kelių moterų kontaktus, kurios irgi yra siuvėjos, tad prisideda savo pagalba.
„Iki šiol buvau neapsibrėžusi laiko – siuvau po 12 valandų. Buvo dvi savaitės paramos, neapmokamų atostogų, – šypteli J.Šakėnienė. – Kadangi dirbu internetu, būna, kad darbo laikas užsitęsia iki 14 valandų. Man atrodo, šiandien tai yra normalu.“
Jau daugiau kaip 50 galvos movų pasiuvusi Jolita savo darbus perduoda dviem keliais: vieną partiją davė „Praeities žvalgui“, dirbančiam su parama ukrainiečiams, o kitą paliko G.Ivanausko punkte.
„Taip yra tikslingiausia, kad nekeliautų iš rankų į rankas, nes pasienis užkištas. Pavyzdžiui, pats Gediminas yra Ukrainoje, vežioja žmones, dirba vietoje“, – pasakoja J.Šakėnienė.
Kaip sako Jolita, siuvimas ir toks nuolatinis prisidėjimas prie pagalbos jai šiek tiek padeda nuraminti save.
„Tikiesi, kad tada, jei prireiks, padės ir mums, – viliasi J.Šakėnienė. – Yra tylių minčių, jog mums taip nebus, bet mažo žmogaus didelės ambicijos nenuspėjamos.“
