Susipažinkite – tai Jonas Baltakys. Žmogus, kurio gyvenime yra daug medžio ir daug akmens. 25 metus, sako Jonas, jis dirbo miškų sistemoje, tačiau prieš kelerius metus iš darbo išėjo.
Dabar Jono etnografinę sodybą po truputį pradeda atrasti keliaujantieji po Lietuvą, o ateityje Jonas ketina surengti ir edukacinius užsiėmimus apie medį. Tačiau didžiausia rokiškėno aistra yra akmenys. Būtent jie yra aiškiausias riboženklis – kai važiuoji keliu, šalia kurio stūkso didžiuliai akmenys, pasiklysti sunku.
Čia J.Baltakys gyvena nuo 1975 metų, kaip sako pats, radęs mergelką – būsimąją žmoną, o akmenys į jo gyvenimą sukrito maždaug prieš dešimtmetį.
Bendraudamas su Jonu nepaskubėsi. Jis skubėti tiesiog neleidžia, rodymas kiekvieną akmenį ir būtinai kviesdamas puodeliui arbatos. Todėl laikas čia išties įgauna kitą tėkmę. Jis sustoja.
Skaičiuoja ne vienetais, o tonomis
Akmenis Jonas pamilo dėl jų siunčiamos energijos. Ir dar pamatęs, kad jų yra labai gražiai raižytų, įvairaus rašto.
Kiek Jono sodyboje yra akmenų – jis nežino nė pats. Tačiau štai basakojų taką juosia apie 200 tonų akmenų.
Greta sodybos įrengta iš didžiulių akmenų padaryta pavėsinė, kuriai sunaudota apie 700 tonų akmenų. Ją sodybos šeimininkas baigė tik šiemet, o statė keletą metų. Viską darė pats, akmenis sutvirtindamas betono mišiniu.
Akmenys laukia savo eilės
Sodyboje įrengta ir grota – urvas skliautiškomis lubomis, čia auga akmeninės gėlės, iš akmens įrengti laiptai, jais išdėliotas ir visas kiemas.
Miško pakraštyje – didžiulė krūva akmenų, kurie dar laukia savo eilės. „Ir dar ne visi. Dar miške esu akmenų pakavojęs“, – sako Jonas.
Jonas ketina padaryti dar egzotinį taką, iš akmenų suręsti nedidelius kalnus, kad žmonės galėtų jais lipti.
Basakojų taką greta sodybos, kuriame yra ir stiklo duženų ruožas, Jonas įrengė visų pirma todėl, kad lankytojams galėtų parodyti akmenų grožį: „Nes šiaip basų kojų taku gali pavaikščioti ir miške. Bet aš jį įrėminau akmenimis. Labai vargau, per dieną padėdavau tik penkis akmenis. Reikėjo juos pastatyti gražiai, sukioti tol, kol pasimatytų akmens grožis.“
Ateityje Jonas ketina padaryti dar egzotinį taką, iš akmenų suręsti nedidelius kalnus, kad žmonės galėtų jais lipti.
Nė vieno „svetimo“ akmens
Aš nesuprantu, kur sodybos šeimininkas apskritai randa tiek akmenų, jis nesupranta, ko čia nesuprasti.
„Visi akmenys yra vietiniai. Nė vieno nėra atvežto iš kitos teritorijos. Dar keliems statiniams yra akmenų. Aš randu. Turiu techniką šiokią tokią“, – kalba rokiškėnas ir sako, kad per dieną galima padėti nuo trijų iki penkių akmenų. Daugiau per sunku.
Ir taip – jau dešimt metų.
„Visi akmenys čia turi gamtos dovaną. Kiekvienas akmuo kažką savo“, – sako sodybos šeimininkas.
Užsuka ir pagonys, ir bioenergetikai
J.Baltakys mus vedžioja aplink savo akmenis. Kartu su mišku čia – didelė erdvė, apie 27 hektarus. Ganosi žirgai, auga Jono žmonos sodintos gėlės.
„Pradžia buvo prie namų. Čia labai akmenuotos vietos. Kadangi vietos žmonės labai darbštūs, tai dirbant žemę kiekvieną akmenuką su kastuvu ar ekskavatoriumi iškasdavo.
Štai čia yra sakralinis akmuo, dar iš pagonybės laikų. Sakraliniai akmenys tai tie, kurie buvo naudojami žmonių reikmėms. Kokioms? O kas žino?
Vieną akmenį aš praradau, dar kai nebuvo projekto šiems darbams, turėjau dar gražesnį – pagonių akmenį“, – pasakoja sodybos šeimininkas.
Į Jono sodybą atvažiuoja ir bioenergetikai, buvo ir pagonys: „Bet mes nelabai susikalbėjom, jie kalba apie bites, o aš apie medų.“
Kur dar pamatysit tokį?
„Jūs labai skubat, todėl nematot akmenų grožio. Pažiūrėkit, koks akmuo. Kur dar pamatysit?“ – stabdo mus sodybos šeimininkas.
Akmuo išties yra vienas iš paslaptingiausių dalykų. Dėl vieno akmens, kuris, kaip spėjama, yra vulkaninės kilmės, Jono sodyboje jau ne vieną kartą lankėsi mokslininkai.
„Bet taip ir neaiški jo kilmė. Keistenybė. O vieną akmenį užsukę žmonės norėjo iš manęs nupirkti. Yra dar akmuo, kuris, kaip spėjama, nukrito iš dangaus. Kaip meteoritas. O ar matot šio akmens nugarą?“ – liesdamas ir glostydamas akmenis kalba Jonas, į savo pasakojimą vis įtraukdamas žodžius „jūs tik pažiūrėkit“.
Vienas iš Jono akmenų yra keistas, nes pagal jį galima nuspėti orą. Jei akmuo tampa ryškių spalvų – po dienos ar dviejų lauk lietaus.
Beje, Iciūnų kaimas įdomus ir dėl lietaus. Čia, sako Jonas, retai lyja, o būna, kad nelyja ir visą vasarą.
„Ši vieta yra sakralinė. Prieš kelis šimtus metų žmonės ją jau buvo pasižymėję kaip unikalią. Aplinkui matom lietų, o pas mus nelyja. Ir dar nuo 1932 metų čia vis atliekami tyrimai dėl magnetinės anomalijos zonos“, – kalba J.Baltakys.
Akmuo – kūryba
Tiesa, iš Jono gyvenimo nėra dingęs ir medis. Galingas medienos apdirbimo stakles sumontavęs Jonas gali pjauti metro storumo ir 11 metrų ilgio rastus.
Dar jis stato įvairius medinius pastatus be vinių. „Raskit nors vieną vinį. Viskas sunerta, nes gegnės sunertos. Viskas be vinių“, – rodo ranka į čia pat esančią medinę pavėsinę.
Iš medžio darbų uždirbtus pinigus J.Baltakys investuoja etnografinės sodybos plėtrai, jos gražinimo darbams.
Čia jis įrengęs kirvių mėtymo aikštelę, vietą šaudyti iš lanko. „Mediena man yra darbas, o akmuo – kūryba“, – sako J.Baltakys.
