„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Jonas Nainys – apie knygas, šlovę ir sekėjus: „Didžiausias mokslas – kai tau sekasi, o tu išlieki žmogumi“

Visiems gerai žinomas didžėjus, radijo laidų vedėjas, muzikos prodiuseris bei nuomonės formuotojas Jonas Nainys-Jovani yra ir vienas iš lietuviškų audioknygų platformos „Audioteka.lt“ balsų, įgarsinęs O.Wilde’o romaną „Doriano Grėjaus portretas“, J.Demartinio saviugdos knygas „Proveržio patirtis“ bei „Dėkingumo efektas“.
Jonas Nainys
Jonas Nainys / Lukas Balandis / BNS nuotr.

PIN laidoje kalbėdamas su Aurimu Mikalausku Jonas pasakojo, kad jo karjera radijuje ir pramogų versle prasidėjo nuo noro suprasti, kodėl kartais dalykai, kurių norime, mums nepavyksta iš pirmo karto.
Laidoje Jonas dalijosi, kad dabar jo automobilyje audioknygos skamba net dažniau nei muzikiniai takeliai, ir atviravo, kokiomis moralinėmis vertybėmis vadovautis jam atrodo būtina, kai esi sėkmingas ir žinomas.

Aurimas Mikalauskas: Jonai, nemažai kalbi apie Johną Demartini – jo knyga „Proveržio patirtis“ jau yra tavo įgarsinta ir išleista „Audiotekoje“. Dabar jau baigei garsinti ir kitą jo knygą – „Dėkingumo efektas“. Tavo kelias su Demartiniu prasidėjo gana anksti. Ši knyga tau ir asmeniškai yra gan svarbi, juk ją nusprendei įgarsinti – ir tai padarei nemokamai.

Kadras iš vaizdo įrašo/Jonas Nainys laidoje PIN su Aurimu Mikalausku
Kadras iš vaizdo įrašo/Jonas Nainys laidoje PIN su Aurimu Mikalausku

Koks bendrai yra tavo santykis su saviugda? Kada tai prasidėjo ir ar tai tave lydėjo visą gyvenimą? O gal tai atsirado sunkiais gyvenimo momentais? Kai pradedi galvoti: „Ką aš galiu padaryti su savimi, kad taip nesijausčiau? Kad atrasčiau kažką naujo savo gyvenime?“

Jonas Nainys-Jovani: Saviugda – tokio žodžio anksčiau aš net nežinojau. Jis dabar atėjo kaip madingas dalykas, bet man visada buvo įdomu klausti ir sužinoti, kas su manim darosi, t. y. gilintis į save. Gal dėl to, kad mokykloj aš buvau labai kompleksuotas vaikas. Neturėjau tų savybių, kurios dabar yra išugdytos, pavyzdžiui, aš niekada negalėjau atsistoti ant scenos ir kalbėti į mikrofoną… Kai visko bijai ir nepasitiki savimi – tu pradedi klausti, kodėl su manim taip yra? Ir ieškoti atsakymų.

Bet tais laikais mokykloj nebuvo populiaru apie tai kalbėti, be to, nebuvo kažkokių koučerių. Gal tas pasikeitimas man atėjo, kai aš įstojau į filosofiją… Daug pradėjau suprasti ir išmokti. Kad nesvarbu, kokioj stadijoj tu dabar esi: ar tu apsiskaitęs ir gali kažkokiomis temomis kalbėti, ar esi visiškai balta lenta, nieko nežinantis, bet gali išmokti.

Man visada buvo įdomu klausti ir sužinoti, kas su manim darosi. Gilintis į save.

Mane dėstytojai labai pastūmėjo, nes iki 12-os klasės aš ir knygų nebuvau skaitęs – toks labai uždaras, siauro mąstymo vaikinas. Tiesiog geros širdies, muzikuojantis, pašokantis, bet niekuo neišsiskiriantis – nei gabus, nei kalbėdavau, nei rašydavau, neturėdavau jokių supertalentų…

Knygų skaitymas – taisyklingam minčių reiškimui

J. N.-J.: Bet per tuos sunkumus mokykloj man susiformavo labai didžiulė vertybė išmokti taisyklingai reikšti mintis. Nežinau, kodėl – turbūt dėl patyčių. Arba kai užlipi ant scenos ir nepavyksta, yra taip skaudu… Bet iš kitos pusės galvoji, gerai, vis tiek turi būti paaiškinimas, kodėl man nesiseka. Ir aš kažkaip ieškodavau ir galvojau – paimsiu ir išmoksiu.

Kadras iš vaizdo įrašo/Jonas Nainys laidoje PIN
Kadras iš vaizdo įrašo/Jonas Nainys laidoje PIN

Man staiga viskas apsivertė ir aš atradau pateisinimą: jeigu aš skaitysiu knygas, aš tikrai geriau kalbėsiu, aš tikrai geriau valdysiu balsą, mano retorika bus geresnė, mano mintys bus aiškesnės, aš tiesiog jausiuosi laisviau. Bet tai irgi buvo susimąstymas savyje, niekas nesikeitė po metų, po dvejų – nėra taip, kad pradedi knygą skaityti ir kitą dieną atsistoji ant statinės ir kalbi visiems. Taip nebūna. Reikės labai daug laiko, kad tu iš viso kažką nuveiktum. Bet pradžia buvo ir tie pasikeitimai matėsi.

Čia kaip eiti į sporto salę – jautiesi prastai, nemoki, nesiseka, bet pasiimi tą knygą, skaitai garsiai, galvoji, kad tavo balsas gal pagerės. Klausi, buksuoji… Atrodo, „mano gyvenimas toks nelaimingas“, bet po kurio laiko tai pasikeičia. Bet tam reikėjo labai labai daug metų. Ir dabar aš kartais jaučiu, kad susiduriu su sunkumais.

Atrodo, „mano gyvenimas toks nelaimingas“, bet po kurio laiko tai pasikeičia.

Bet tas tobulėjimo procesas, aš manau, niekad nesibaigia. Būtų labai keista mąstyti, kad baigus mokyklą jau yra viskas. „Aš jau viską žinau, koks gyvenimas yra.“ Man dabar yra 38-eri metai, kuo toliau, tuo daugiau žinių noriu.

Audioknygos – klausyti ir įgarsinti

J. N.-J.: Kai važiuoju į renginį, aš muzikos neklausau, vietoj jos renkuosi audioknygas. Nes įdomu ieškoti – randi tokio jaudulio, kad kažko nežinai, tada sužinai ir vis tos žinios platėja. Ir kai būna kokie nors renginiai, baliai, vestuvės, gimtadieniai arba šiaip koks nepažįstamas žmogus tave užkalbina, tu nebesijauti (tuksena sau į galvą) – ir gali su juo pabendrauti. Tai tas ieškojimas man labai padeda ir labai motyvuoja.

Man dabar yra 38-eri metai, kuo toliau, tuo daugiau žinių noriu turėti.

A. M.: Aš labai nustebau, kai tu pasakei, kiek daug klausai audioknygų. Įsivaizduoju: jei važiuoji į muzikinį renginį, tai ir klausai muzikos.

J. N.-J.: Aš jau atsiklausiau muzikos, kartais dabar norisi iš viso pabūti tyloj. Ypač po renginio išjungiu viską arba klasau audioknygų. Tai – balanso principas, nes kitaip išprotėtum – visą laiką būti muzikoje irgi nėra gerai. Reikia pailsėti.

A.M.: Kokias knygas parekomenduotum iš to, ką neseniai esi atradęs „Audiotekoje“?

J. N.-J.: Demartinio knygos yra stiprios.

A. M.: O ar klausei savo įgarsintą „Proveržio patirtį“?

J. N.-J.: „Proveržio patirtį“ klausiau. Ne visą, bet aš mėgstu paklausyti ir save analizuoti. Naujoji, man atrodo, bus dar geriau įgarsinta – norisi pakelti kartelę ir viską daryti kokybiškai.

Nes knygų garsinimas man irgi yra nauja patirtis. Gali paimti ir skaityti, bet tu supranti, kad tas santykis, pavyzdžiui, klausytojo su skaitovu, yra tik per balsą. Tu turi pažiūrėti kritiškai ir sudėlioti tam tikrus taškus. Yra tam tikra skaitymo metodika, kurios aš nežinojau, bet turiu mokytoją Loretą – ji yra mano retorikos, oratorystės mokytoja.

Ji padeda man sudėlioti akcentus, kur ką reikėtų daryti. Ji pasakė, kad klausytojas nemato – jis tik girdi. Ir ką tu perduoti ir kaip perduoti yra visas turinys – viskas… Tada pradedi mąstyti, galvoti.

Aš klausiau „Audiotekoje“ daug kitų įgarsintojų, kurie yra nuostabūs, ypač aktoriai, ir man įdomu pasiimti kažkokius dalykus. Vieną dalyką, kurį supratau, tai – neskubėk. Nes radijuje mes pripratę: „Laba diena, jūs klausotės radijo stoties, ta-ta-ta-ta…“ (Turime) kuo greičiau viską susakyti. O čia reikia ramiai, neskubant.

Jeigu klausytojas norės pasigreitinti – pasigreitins pats. Bet svarbiausia, kad neužskubėtum ir raiškiai perskaitytum. Manau, kad „Dėkingumo efektą“ įgarsinau geriau.

Populiarumas ir nuolankumas. Knyga Ego yra tavo priešas

A. M.: Kokių dar audioknygų parekomenduotum?

J. N.-J.: Labai gera knyga, kuri man irgi padėjo šiek tiek nusileisti ant žemės – Ego yra tavo priešas. Nuostabi knyga, kuri sudėlioja (dalykus) labai aiškiai. Man labai patinka stoikų filosofija. Mintis ten yra labai paprasta: kartais būna, kad kai tu sieki savo svajonės – nori būti dainininku, rinkti arenas po dešimt tūkstančių žiūrovų, kad perklausytų tave šimtą milijonų kartų ir panašiai – tai ėjimas link to iš pradžių būna paremtas sunkiu darbu, atsidavimu ir pagarba.

Bet tik pasiekus tą tašką – daug kam nutinka taip – kai tu esi labai žinomas, pasiektos arenos, pinigai, šlovė, visi tave giria, tu atsiduri tokiam burbule, kad galvoji, jog esi išskirtinis, savo sunkiu darbu padarei viską ir nusipelnei, kad visi tave gerbtų…

Knyga man davė supratimą, kad tavo sunkus darbas visiškai nesiskiria nuo to, ką dirba tas žmogus, kurio veikla nėra susijusi su populiarumu.

Knyga man davė supratimą, kad tavo sunkus darbas visiškai nesiskiria nuo to, ką dirba tas žmogus, kurio veikla nėra susijusi su populiarumu. Bet jis lygiai taip pat per 24-ias valandas sunkiai dirbo, rašė, o galbūt fizinį darbą dirbo – tiesiog veikė. Tau nesuteikia teisės būti aukščiau vien tai, kad tavo darbo specifika susijusi su žmonėm ir kad tave tai iškelia į šlovę.

Man tai labai padėjo taikinį sureguliuoti, kad, jeigu mane seka tūkstančiai, aš nesu geresnis už žmogų, kuris šiame pastate dirba sargu. Tai – žmogiškumo supratimas. Arba nuolankumo. Trumpame periode taip, tu turi šlovę, pinigų, bet, žiūrint į visą tavo gyvenimą, tai tu pats užsikabinsi sau kilpą – nes kai dėl kokių nors priežasčių tų visų dalykų nebeturėsi arba nebenorėsi daryti to darbo, tu pats save įtrauksi į pinkles, kur būsi nebelaimingas.

Nes būsi pasimetęs, absoliučiai išsiderinęs. Tai geriau eiti tuo sunkiuoju keliu: suprasti, kad visi mes, žmonės, esame absoliučiai vienodi. Taigi nesvarbu, ar aš esu superžvaidždė didžėjus, ar paprastas žmogus, kuris dirba lygiai, o gal net daugiau valandų per dieną negu aš.

Tiesiog toleruok ir gerbk save ir kitą. Nes kartais, kai gauni labai daug liaupsių, natūraliai pagalvoji, kad tikrai esi kažkoks išskirtinis, bet yra kitas burbulas, priešingas. Kurie nemėgsta tavo muzikos ir sako, kad tu toks ar anoks, bet tu kažkaip jo negirdi. O geriausia yra pamatyti visus tuos burbulus…

Kadras iš vaizdo įrašo/Jonas Nainys laidoje PIN
Kadras iš vaizdo įrašo/Jonas Nainys laidoje PIN

Toje knygoje daug labai gerų patarimų, tiesų pamąstymui – tolerancijos. Nes (kam) kapotis ir įrodinėti, kad aš esu geriausias? Taip nėra.

A. M.: Tai – Ryano Holliday’aus knyga, „Ego yra tavo priešas“.

Nuomonės formavimas, sekėjai, moralinės taisyklės

A. M.: O kadangi tu apie tai užsiminei, aš norėčiau kitą temą praplėsti. Aš pastebiu, kad daugybė žmonių dabar nori būti influenceriai, nuomonės formuotojai. Mažos mergaitės auga, nori būti influencerėm, bet ir mūsų amžiuje žmonės įsivaizduoja, kad būti influenceriu jau yra kažkas labai puikaus.

Tu tikrai esi didžiulis influenceris, na, nuomonės formuotojas – remiuosi skaičiais, iš esmės taip yra, nori to ar nenori – turi didžiulį skaičių žmonių, kurie mato, ką tu veiki, kuo tu daliniesi.

Man įdomu, ar sunku gyventi tokį gyvenimą, kai tu kaip ir pats pakiši save po ta realybės televizijos kamera, bet vis tiek suvoki, kad tai yra tam, kad transliuotum tam tikrą gyvenimo būdą? Ką reiškia gyventi taip, kad virš tavęs visada yra kamera, nors ir tavo paties rankoje laikoma?

J. N.-J.: Man tas žodis labai prastas, bet taip yra. Aš turbūt pats labai norėjau to viešumo, negaliu slėpti. Kai pradėjau 2006 m. savo kelią, norėjosi per muziką, radijuje atsiskleisti. Ta surinkta armija yra yra mano ilgo darbo komanda. Aš ją labai myliu ir gerbiu. Ir aš labai atsakingai žiūriu į tai, kas yra tie žmonės. Visada stengiuosi pažiūrėti ir iš kitos pozicijos – suprantu, kad nereikia labai sureikšminti…

Turėti sekėjus yra nieko blogo. Svarbu suprasti santykį, kaip tu tai darai. Ar tu turėdamas tą didžiulę armiją pradedi keltis ir kalvoti, kad esi išskirtinis dėl to, kad tave seka. Jei turi daugybę sekėjų, bet esi žmogiškas, geras žmogus, kuris nori kitiems padėti ir elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi, tai nieko blogo.

Bet kai prasideda, ypač dabar „Instagram“ laikais, kai tu kažkokiu būdu surenki milijonus sekėjų, daliniesi nuotraukomis ir dar iš kitų išsidirbinėji – čia su mano vertybėm prasilenkia. Mano vertybės ateina ypač iš tų knygų, apie kurias mes kalbam, klausom ir šnekam.

Mano vertybės ateina ypač iš tų knygų, apie kurias mes kalbam, klausom ir šnekam.

Man atrodo, kad ramybės atradimas – ko mes visi ir siekiam – yra būtent gyvenimas pagal tas moralės taisykles, kurios daugybę tūkstančių metų yra žinomos. Jos seniai parašytos, seniai įkaltos, tiesiog reikia taip gyventi ir elgtis.

Savivertė, balansas ir žmogiškumas

J. N.-J.: Nes gali save iškelti, kad esi labai didelė žvaigždė ir savo savivertę pakelti, bet kažkuriuo metu tu pats sau užmesi kilpą, nes kartos keičiasi, keičiasi situacijos, tas tavo išsipūtimas ir šlovės valanda kažkada baigsis. Ir jei tam tu nebūsi pasiruošęs, tu krisi labai stipriai… Ir tada bus sunku iš viso kažką padaryti.

Lygiai taip pat, kai tavo savivertė yra labai žema. Tai irgi blogai, nes taip nėra – tiesiog tavo galvoj kažkas blogai. Tai geriausia laikytis to balanso, treniravimosi saviugdos principų, kurių yra daugybė jau tūkstančius metų. Nieko naujo neišrasi – tai tiesiog moraliniai principai. Pagarba kitam. Tolerancija kitam – jo veiklai, jo būdui ir panašiai.

Tada gyvenimas, kurį gyveni, nėra lengvas – visada norisi, kad tave girtų, norisi pačiam keltis ir girtis, kad aš čia kažką turiu, bet kai tu tą savo ego šiek tiek prispaudi ir būni nuolankesnis, pamatai, kad didesnėje gyvenimo tėkmėj – sakykim, per dešimt metų – aplink tave yra tikri draugai, nes jie nori su tavim būt, nes tu nesi „rakštis subinėje“…

Žinai, kai esi žvaigždė ir esi niekšas, vis tiek su tavim būna, nes galvoja, kad tu jiems kažką duosi, pinigų ar dėmesio, bet tik ta žvaigždė sumenktų, jie išsilakstytų į skirtingas puses.

Tai geriau būti nuolankesniu. Bet didžiausia pagarba ir didžiausias mokslas ar gebėjimas, kai tu turi labai didelę auditoriją, kai tau viskas labai sekasi, o tu vis tiek išlieki žmogumi. Čia yra ta siekiamybė, kurios aš labai norėčiau.

Parengė Austėja Masliukaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs