15min tęsia straipsnių ciklą „Jos mus saugo“ – apie moteris pareigūnes, pasirinkusias profesiją, kuri reikalauja didelės atsakomybės, drąsos ir ryžto, ir darančias tai dėl vieno tikslo – tarnauti tėvynei.
Septynios skirtingų sričių atstovės: Kalėjimų departamento, Vadovybės apsaugos departamento, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Lietuvos policijos, Lietuvos kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos, buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkį ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Ką joms teko patirti, kokios baimės slepiasi drąsių moterų širdyje ir kaip sekėsi šiuos iššūkius įveikti, sužinosite jau greitai, o prieš tai kviečiame į trumpą pažintį su kiekviena jų.
Pirmoji šio ciklo herojė – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnioji specialistė Eglė Martinkėnaitė, antroji – Vadovybės apsaugos departamento pareigūnė, prezidentės Dalios Grybauskaitės asmens sargybinė Simona Daumantienė, trečioji – Viešojo saugumo tarnybos kinologė Kotryna Misiūnaitė, ketvirtoji – Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Antros komandos ugniagesė gelbėtoja Lina Lelevičiūtė.
Šiandien kviečiame susipažinti su policijos pareigūne, kinologe Ina Dambrauskaite.
Neseniai 21-ąjį gimtadienį atšventusi Ina baigė Lietuvos policijos mokyklą, jau metus su kolegomis patruliuoja Vilniaus gatvėse, o šiemet įstojo į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją studijuoti transporto logistiką.
Kalbėdama apie darbą ir norą dirbti ne kur kitur, o valstybės tarnyboje, Ina sako nuo mažens žinojusi, kad dėvės uniformą. „Jau nuo dvylikos buvau jaunoji šauliukė, priklausiau Lietuvos šaulių sąjungai, paskui įstojau į Jaunuosius policijos rėmėjus, susidūriau su šiuo darbu išsamiau ir iš arčiau. Nors vaikystėje lankiau dailės mokyklą, visada labiau traukė aktyvesni užsiėmimai, žaidimai, tad paaugusi pamaniau, kad darbas policijoje būtų tai, kas man patiktų“, – pasakoja pašnekovė.
Niekada nežinau, ko laukti ir ko tikėtis atėjus į darbą, kokie pavojai manęs tyko ar kiek šypsenų žmonių veiduose išvysiu šiandien, jiems padėjusi.
– Kuo jus anksčiau žavėjo policijos darbas? Ir kaip tas įspūdis pasikeitė pačiai tapus policininke?
– Darbas policijoje iš šono visada atrodė įdomus ir išskirtinis, juo labiau vaikystėje matydavau savo mamą su uniforma, visada tuo žavėjausi. Būdami maži visi pasvajojame, kuo norėtume tapti užaugę. Tų profesijų ir mano sąraše buvo daug – nuo ugniagesės gelbėtojos iki stiuardesės, bet tada tikrai nesvajojau tapti policininke.
Dabar, dirbant policijoje, galiu drąsiai atsakyti, kad tikrai didžiuojuosi tuo, kiek iki šiol pasiekiau. Man tik 21 metai, o savo gyvenime jau sutikau vienas už kitą įdomesnių žmonių, patyriau ir išgyvenau tai, apie ką žmogus, dirbantis biure, net nepagalvotų, o galbūt apie tai ir nesvajotų.
Niekada nežinau, ko laukti ir ko tikėtis atėjus į darbą, kokie pavojai manęs tyko ar kiek šypsenų žmonių veiduose išvysiu šiandien, jiems padėjusi. Būtent tuo mane ir žavi šis darbas.
– Pasirinkote tapti kinologe. Kodėl patraukė būtent ši sritis?
– Nuo mažens auginau šunis, turėjau ne vieną jų. Nesakau, kad gerai juos perprantu, bet esu iš tų žmonių, kuris nesirenka dirbti vienas, o turi darbo priemonę, šiuo atveju – tarnybinį šunį. Man šis darbas atrodo įdomesnis tuo, kad niekada nežinai, ko gali laukti. Tarkime, man yra laisva diena, bet jei mano šuo dirba ties pėdsekyste, ieško žmonių, ir laisvą dieną galiu gauti iškvietimą.
Su tarnybiniu šunimi Enzo vaikštome į kursus, per kuriuos mokomės pėdsekystės, žmogaus apsaugos, žmogaus paieškos, bendro paklusnumo. Kai išlaikysime egzaminus, turėsiu pasirinkti vieną iš dviejų sričių – mirusių žmonių paiešką arba narkotikų paiešką. Dar sunku pasakyti, kurią sritį pasirinksiu ateityje, turbūt tą, kuri atrodys perspektyvesnė ir aiškesnė, atsižvelgiant į mano bičiulio Enzo elgesį.
– Kinologai su savo porininkais – šunimis – susitinka ne tik per pamainą, jie drauge ir gyvena. Kiek laiko jūs gyvenate su Enzo ir kaip sekasi vienam prie kito priprasti?
– Savo pagalbininką Enzo iš veislyno „Auksinis Vilkas“ parsivežiau šių metų sausį. Iš pradžių turėjome sunkumų, namuose buvo netvarka dėl jo šunybių, reikėjo vienam prie kito priprasti. Dabar Enzo paaugo, supranta, kas jam namie galima, o kas ne, sutariame labai gerai. Nors savo šunį dresuoju pati ir labai jį myliu, visada turi būti ribos jo laisvam elgesiui. Enzo nėra paprastas augintinis, jis – tarnybinis šuo, tikiu, kad atėjus laikui drauge nudirbsime svarbių darbų.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų įprastinė darbo diena?
– Mano darbo diena prasideda atvažiavus į Patrulių rinktinę, apsirengiu uniformą, apsiginkluoju, su kolegomis išklausome instruktažą ir išvykstame į nustatytus maršrutus.
Atsakomybių mūsų darbe išties labai daug. Gavę iškvietimą į jį reaguojame. Vykstant į įvykio vietą dažnai sukyla adrenalinas, širdis pradeda greičiau plakti, bet atvykus išlieki rami, nes tai yra svarbiausia. Kaip išsprendžiame situaciją, priklauso nuo jos pobūdžio ir žmonių elgesio.
Darbo diena trunka dvylika valandų, grafikas sudaromas mėnesiui, tad visada žinau, kada dirbsiu ir kokią pamainą – dieninę ar naktinę.
– Galite pasidalyti, su kokiais sunkumais ar sunkesniais atvejais jau teko susidurti?
– Nėra lengva dirbti policijoje. Kiekvienas iškvietimas yra savotiškai sunkus, bet dar nebuvo tokio, kurio neišspręstume. Kol kas viskas einasi gerai, galbūt tie sunkumai pasireikš ateityje.
– Kaip į pasirinkimą dirbti policijoje reagavo jūsų tėvai?
– Mama labai didžiavosi, nes ir pati dirbo sistemoje. Tėtis, savaime aišku, didžiuojasi visomis dukromis. Tėvai tikrai palaikė, skatino ir labai noriai viską priėmė. Sesuo irgi didžiuojasi mažąja sesute (šypsosi).
– Kaip apibūdintumėte save trim žodžiais?
– Sąžininga, ekstremalė, ištverminga.
Man tikrai ne gėda pasakyti, kad kiekvienos priesaikos pabaigoje, kai sakiau „Tėvynės labui, tepadeda man Dievas“ ar giedojau Lietuvos himną, man oda pašiurpo.
– Net neabejoju, kad tokia esate. Iššūkiai, į kuriuos jus pakvietėme, tam tikra prasme buvo skirti ir baimėms įveikti arba įsitikinti, kad jos slypi tik mūsų pačių galvose. Išduokite paslaptį, kam jaučiate baimę?
– Turėjau vandens gylio baimę, kuri atsirado po vieno incidento upėje. Man tuomet buvo trylika, su draugais maudėmės upėje. Plaukiau prieš srovę, paskui pasroviui, staiga pajutau, kad srovė mane neša į gylį. Viskas baigėsi laimingai, išsikapsčiau, draugai padėjo. Tačiau nuo tada atsirado cinkelis nelįsti į gylį.
Prabėgus keleriems metams vandens parke tiesiog pamėginau nusileisti atrakcionais ir panerti į gylį, pamačiau, kad vis tiek iškylu. Padariau tai dar keletą kartų, nes patiko, ir nuo tada nebejaučiu jokio nemalonaus jausmo, tą baimę įveikiau.
– Džiugu. Papasakokite apie savo pomėgius, kuo užsiimate laisvalaikiu?
– Mano pomėgis galbūt kitiems prilygtų darbui. Nuo vaikystės buvau jaunoji šaulė, visos stovyklos peraugo į tai, kad, kai suėjo 18-a, baigiau bazinį karinį savanorio įgūdžių kursą Rukloje ir tapau Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų savanore. Dabar esu eilinė, kartą per mėnesį vyksta įvairios pratybos – nuo šaudymo iki pasalų, miegojimo miške, puolimo, žvalgybos ir t. t., kuriose dalyvauju. Tai mano pomėgis, kuris tuo pačiu yra labai malonus nuovargis ir pabėgimas iš miesto.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad lankėte dailės mokyklą. Ar į rankas dar paimate teptuką?
– Mano mamai labai patiko, kad piešiau. Lankiau dailės mokyklą dėl jos, nes ji labai to norėjo. Tikrai ant jos dėl to nepykstu, nes jei ir dabar užsimanyčiau ką nors nupiešti, galbūt visai gražiai pavyktų (šypsosi). Gal ir turiu tą gyslelę, bet manęs šiuo metu tai netraukia, jau seniai to nebedarau.
– Policijos pareigūnas yra tas žmogus, kuris bet kuriam piliečiui turėtų asocijuotis su pagalbininku, į kurį galima kreiptis vienu ar kitu klausimu, bet ne su tuo, kurio reikia bijoti. Kartais atrodo, kad pas mus pareigūnų vis dar labiau bijoma, nei į juos žiūrima kaip į pagalbininkus. Kokie jūsų pastebėjimai šiuo klausimu?
– Dirbu ir matau, kad pasitikėjimas policija tik auga, didžioji dauguma piliečių policijos pareigūnų tikrai nebijo. Žinoma, prie neigiamo policijos įvaizdžio formavimo dar vaikystėje prisideda patys tėvai. Mažiems vaikams formuoja tokią nuomonę, kad, jei vaikas padarys ką nors negero, ateis blogas dėdė policininkas ir nubaus. Taip gali būti sakoma ne iš blogos valios, kad ir juoko forma, bet mažas vaikas to nesupranta, o mąstymas formuojasi.
Nesutikčiau su nuomone, kad žmonės bijo policijos. Patruliuojant gatvėse labai dažnai žmonės prieina, klausia kelio ar kur yra koks nors objektas, ypač užsieniečiai – jie dažnai nori nusifotografuoti, kiti, mus pamatę, šypsosi, mojuoja ir pan. Visokių žmonių yra, bet kad būtų toks nusiteikimas bendrąja prasme, nesutikčiau.
– Daugelis sako mylintys savo šalį, bet tikrai ne visus lydi tikras atsidavimo jausmas. Jūs dar labai jauna, o jau priklausote Šaulių sąjungai, savanoriams, dirbate policijoje. Kas turėjo įtakos jūsų atsidavimo, kaip sakėte, „Tėvynės labui“, jausmui?
– Meilė ir pasiaukojimas savo tėvynei yra kiekvieno piliečio širdyje, tačiau ne visi tai atskleidžia ir parodo. Patriotiškumą tėvynei formuoja visuomenė, tėvai ir netgi mes patys sau to nepastebėdami.
Man tikrai ne gėda pasakyti, kad kiekvienos priesaikos pabaigoje, kai sakiau „Tėvynės labui, tepadeda man Dievas“ ar giedojau Lietuvos himną, man oda pašiurpo, o širdelė sudrebėjo. Manau, taip yra buvę ne man vienai.
