15min tęsia straipsnių ciklą „Jos mus saugo“ – apie moteris pareigūnes, pasirinkusias profesiją, kuri reikalauja didelės atsakomybės, drąsos ir ryžto, ir darančias tai dėl vieno tikslo – tarnauti tėvynei. Jos buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkius ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Į šį keturių iššūkių projektą 15min pakvietė septynias skirtingų sričių atstoves: Eglę Martinkėnaitę (Kalėjimų departamentas), Simoną Daumantienę (Vadovybės apsaugos departamentas), Kotryną Misiūnaitę (Viešojo saugumo tarnyba), Liną Lelevičiūtę (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas), Iną Dambrauskaitę (Lietuvos policija), Gretą Kancevičiūtę (Lietuvos kariuomenė) ir Deimantę Zybartienę (Valstybės sienos apsaugos tarnyba).
Pirmajam – žemės – iššūkiui, kurį rengė Vadovybės apsaugos departamentas, buvo pasirinktas Pamusės kaime, Širvintų rajone, esantis kliūčių ruožas „Bebro kelias“ – čia treniruojasi įvairių specialiųjų tarnybų pareigūnai.
Vykstant į antrąjį – oro – iššūkį, kurį rengė Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai, merginoms buvo uždėti aukštalipių apraišai, jų vardais tapo suteikti numeriai, buvo susodintos į šarvuotus automobilius ir vežamos į pratybų bazę. Ten išlipus iš automobilio kiekvienai jų ant galvos buvo uždėtas maišas ir jos buvo palydėtos prie penkių aukštų pastato, kuris tapo šio iššūkio ašimi.
„Tokio tipo užduotis, vykdant aukščio baimės testą, per atranką atlieka pareigūnai“, – sakė vienas Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnų.
Pirmoji užduotis – užlipti pastato siena į viršų. Antroji, būnant ant stogo ir lėtais žingsniais einant jo atbraila, – įsidėmėti skaičių kodą, grįžti į kitą padėtį ir ryžtis žengti žingsnį nuo stogo. Vėliau sekė kita užduotis – balkonais užsikarti į namo viršų, atrasti dėžę su spyna, suvesti įsidėmėtą kodą, joje atrastą laišką pristatyti vadui. Kaip sekėsi pareigūnėms, kviečiame pažiūrėti vaizdo įrašą.
„Užduotys buvo šiek tiek palengvintos, bet tikrai nebuvo lengvos – patys matėt, kad reikėjo ir ryžto, ir įveikti tam tikras baimes, – po iššūkio sakė „Aro“ vadas Viktoras Grabauskas. – Džiugu, kad viskas buvo padaryta, įvykdyta. Aš visada žaviuosi tomis merginomis, moterimis, kurios pasirenka tokias tarnybas, dirba tėvynės labui, jai tarnauja, yra pasirengusios ginti tėvynę, taip pat ir visuomenę nuo visokiausių priešų. Tikrai norisi palinkėti toms merginoms sėkmės ir kad jas ta sėkmė visur ir visada lydėtų.“
Žemiau pateikiame kiekvienos septynių pareigūnių įspūdžius ir užfiksuotus kadrus, kaip joms sekėsi atlikti užduotis ir įveikti oro iššūkį.
Ugniagesė gelbėtoja Lina
„Buvau tikra, kad bus šuolis – šuolis su parašiutu ar nuo kokio nors tilto. Tačiau, kai atvežė į antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ būstinę, pamaniau, kad laukia neeilinis išbandymas. Mus pasitiko kovotojai su visa jiems priklausančia ginkluote ir ekipuote: šalmai, neperšaunamos liemenės, ginklai, veidai, paslėpti po kaukėmis, – vaizdas buvo ne tik įspūdingas, bet ir grėsmingas. Pareigūnai buvo rimti ir griežti.
„Aro“ vadas trumpai papasakojo apie mūsų šiandienos misiją. Kai išgirdau, kad mūsų laukia aukščio baimės testas – labai neišsigandau. Tačiau nebuvo taip paprasta, kaip pasirodė iš pirmo karto. Mums visoms uždėjo aukštalipių apraišus, mūsų vardais tapo mums suteikti numeriai, susodino į „Aro“ šarvuotą automobilį ir išvežė į pratybų bazę. Ten atėjęs „Aro“ pareigūnas pakviestam numeriui uždėdavo maišą ant galvos ir išsivesdavo.
Atvedęs mane pareigūnas nuėmė maišą nuo galvos, trumpai suformulavo užduotį, griežtai paklausė, ar viską supratau, ir davė komandą vykdyti. Įlipau į balkoną, esantį pirmame aukšte, iš jo, laikydamasi už išsikišusių plytų, esančių sienoje, lipau ant penkiaaukščio namo stogo. Ant stogo laukė tikrasis išbandymas – reikėjo pavaikščioti stogo kraštu nuo vieno iki kito stogo kampo, įsidėmėti kampe parašytą skaičių kombinaciją ir galiausiai žengti žingsnį. Jausmas nepakartojamas ir neapsakomas – tarsi kas pilve vartytųsi, – pasakoja Lina, neslėpdama šypsenos.
– Kai suveikė kritimo sulaikymo įrenginys ir pakibau ant lynų, „Aro“ pareigūnai pagavo mane apačioje. Minutę leido atsigauti ir vedė prie užduoties tęsinio. Vėliau reikėjo balkonais užlipti į trečią aukštą – tai atlikti nebuvo nei baisu, nei sunku. Užlipusi balkone radau koduota spyna užrakintą dėžę. Reikėjo prisiminti ir surinkti ant stogo kampo matytą keturių skaičių kombinaciją.
Šalia buvę pareigūnai dar intensyviau spaudė sakydami: „Rink kodą!“, „Kokie skaičiai?“, „Greičiau!“, „Galvok, laikas eina!“.
Tada viskas ir prasidėjo: psichologinis spaudimas, galvoju, o atsiminti nepavyksta. Šalia buvę pareigūnai dar intensyviau spaudė sakydami: „Rink kodą!“, „Kokie skaičiai?“, „Greičiau!“, „Galvok, laikas eina!“. Teko susiimti, galvoje pradėjo suktis pavieniai matyti skaičiai, jaučiau didelę įtampą, algoritmo metodu rinkau skaičių derinius ir galiausiai pataikiau. Gavau pamoką, kaip per išprovokuotą stresinę situaciją gali puikiai suveikti šaltas protas ir mokėjimas atsiriboti nuo išorinių dirgiklių. Net neabejoju, kad ši patirtis pasitarnaus mano gyvenime.“
Lina nejaučia baimės aukščiui – jai darbe nuolat tenka lipti kopėčiomis ar ant stogo. „Tačiau tokio pobūdžio testo nebuvau dariusi. Smagu, kad dar ir mano metuose būna pirmų kartų“, – juokdamasi sakė 41-ų ugniagesė gelbėtoja.
Kalinių prižiūrėtoja Eglė
„Tikėjausi tikrai ko nors lengvesnio, – po iššūkio prisipažino Eglė. – Na, kad ir slinkimas virve nedideliame aukštyje, bet rezultatai pranoko lūkęsčius. Emociškai sunki buvo nežinomybė. Jaudinausi, iki paskutinės minutės ėmė drebulys. Atmosfera atrodė įtempta, griežtos kaukėtų pareigūnų komandos, laiko limitas, teko paprakaituoti ir fiziškai, ypač lipant pastato siena.“
Eglei tai buvo visiškai nauja patirtis. Visada maniusi, kad bijo aukščio, po įveikto iššūkio jautėsi, kaip pati sakė, „tiesiog fantastiškai“. „Ši patirtis įstigo giliai širdyje, o didžiausias mano laimėjimas – sužinojau, kad neturiu aukščio baimės, – šypsodamasi sakė pareigūnė. – Manau, šis iššūkis paskatino mane ateityje imtis ir ekstremalesnių užduočių, dabar svajoju šokti parašiutu! O „Aro“ pareigūnai man yra autoritetas tarp pareigūnų vyrų: bebaimiai, aukšto intelekto, greiti, be galo stiprūs fiziškai ir operatyvūs.“
Prezidentės asmens sargybinė Simona
„Tikrai nežinojau, kas manęs laukia oro iššūkyje. Bandžiau įsivaizduoti, gal reikės leistis nuo stogo su virve ar kažkas panašaus. Baimės ir jaudulio tikrai netrūko. Vos tik sužinojus, kad dalyvausiu šiame projekte, viduje atsirado jauduliukas ir ėmiau svarstyti, kas tai galėtų būti. Bet visada save ramindavau, kad numirti mums niekas neleis“, – juokdamasi sakė Simona.
Lietuvos prezidentės asmens sargybinė prisipažino, kad neramu buvo nuo pat iššūkio pradžios. „Čia viskas labai griežtai. Atvežė mus iki išbandymo vietos ir paliko sėdėti nežinioje. Neleido žvalgytis pro langus, jei galima tai pavadinti langais. Sėdėjome ir laukėme, kvietė po vieną ir iškart uždėdavo maišą ant galvos. Visą laiką stebėjau merginų veidus, kaip šypseną keitė rimtis, kai išgirsdavo, kad atėjo jos eilė“, – pasakojo Simona.
Atliekant oro užduotį sunkiausia jai buvo perlipti per save, „įsijungė“ savisaugos instinktas. „Lipdama siena į viršų nuolat su savimi kalbėjau, kad aš tai įveiksiu, kad aš privalau tai padaryti. Sunku buvo ir tai, kad visi instruktoriai buvo su kaukėmis, ir tas žmogaus veido, akių, jo emocijų nematymas irgi duoda savo, – įspūdžiais dalijosi pareigūnė. – Nušokti nuo stogo buvo išties sunku, nes tai prieštarauja savisaugai. Nušokti? Kaip? Kodėl? Už ką?! O jei neišlaikys? O jei aš užsimušiu? Vidinė kova vyko visu pajėgumu.“
Riaušių malšintoja, kinologė Kotryna
„Kai sužinojome, kad oro iššūkį mums organizuos „Aras“, pirma mintis buvo, kad tikriausiai reikės šokti nuo kokio pastato į tinklą ar leistis siena lynu. Atvykus pas juos, jų rimtumas ir psichologinis spaudimas: neleido šnekėti, matavo pulsą, davė pasirašyti raštą dėl pretenzijų nebuvimo, mus iš tiesų paveikė. Jautėsi nerimas ir susikaupimas“, – pasakojo Kotryna.
Jai sunkiausias buvo pirmasis etapas – užlipti ant 5 aukštų pastato stogo, laikantis tik už išsikišusių plytų. „Fiziškai pavargau, nes buvo ganėtinai nepatogu laikytis tik už plytų. Šuoliui nuo pastato ilgai kauptis nereikėjo, pasakiau sau, kad po vado komandos „šok“ dėsiu žingsnį, taip ir padariau. Esu su šuniu (jis pririštas spec. nešyklėje prie nugaros) siena lipusi į 4 aukštą ir leidusis žemyn, – kad panašios patirties jau yra turėjusi, sakė pašnekovė.
– Po iššūkio jaučiausi labai gerai, taip pat visos emocijos, adrenalinas susikaupė. Labai džiaugiausi savimi, kad neleidau sau bijoti nė viename etape ir įveikiau juos visus. Įsitikinau, kad aukščio baimės neturiu.“
Policininkė, kinologė Ina
„Esu šokusi parašiutu, leidusis su guma nuo Trijų mergelių tilto, dabar teko šokti nuo penkių aukštų pastato. Šis šuolis buvo baisiausias ir tuo pačiu smagiausias. Kai šoki parašiutu iš 3 km aukščio – šoki ant debesų, nieko nematai, šokant su guma atrodo – jei nutrūks, krisi į vandenį, lyg ir nieko tokio. O čia – tiesiai žemė, – pasakojo Ina. – Nejaukiausia buvo sėdėti mašinoje ir laukti, o kai darai – tai jau darai ir labai nebegalvoji.“
Minosvaidžių būrio vadė Greta
„Kadangi iššūkis buvo įvardytas kaip aukščio baimė, kūnas tikrai virpėjo iki paskutinės minutės. Tikėjausi šuolio nuo pastato, bet gavome visą užduočių kompleksą – labai patiko. Sunkiausia buvo šokti nuo pastato. Su aukščio baime susiduriu ne pirmą kartą, bet vis dar tenka perlipti per save prieš įvykdant užduotį, – atviravo Greta.
– „Aro“ užduočių pobūdis labai panašus į kariuomenės: trumpi, aiškūs nurodymai, nėra laiko laukti, nes užduotis turi būti įvykdyta. Kalbant apie šuolį – emociškai jis labai panašus į šuolį parašiutu, kuriuos atlikdavau dar mokydamasi Karo akademijoje. O štai „Aro“ pareigūnų darbas išties labai sudėtingas. Gerai, kad turime stiprių, vienas sudėtingiausių užduočių pasiryžusių vykdyti žmonių. Ši tarnyba tikrai ypatinga ir toli gražu skirta ne kiekvienam.“
Pasienietė, kinologė Deimantė
„Turiu aukščio baimę, dėl jos vengdavau net linksmųjų kalnelių, o čia reikėjo užlipti ir nušokti nuo 15 m pastato. Buvo tikrai didelis išbandymas ir emociškai sunkus iššūkis, bet šis iššūkis man parodė, kad ne tokia didelė ta mano baimė, – šypsodamasi pasakojo Deimantė.
– Stovėdama ant daugiaaukščio atbrailos drebėjau kaip niekad gyvenime, nuolat sau mintyse kartojau, kad viskas bus gerai, akys mato apsaugines virves, o širdis vis tiek virpa iš baimės. Žinojau, kad po komandos „šok“ turiu nedelsiant tai padaryti, nes kiekviena akimirka abejonių gniuždo ryžtą, tad užsimerkiau ir dėjau žingsnį į priekį. Paskui apėmė nuostabus jausmas, džiaugiausi ir didžiavausi savimi, kad tai padariau. Tą akimirką atrodė, kad galiu įveikti bet ką, nes įveikiau aukščio baimę.“
Kitą trečiadienį, spalio 24 d., portale 15min kviečiame skaityti ir žiūrėti, kaip septynioms projekto pareigūnėms sekėsi įveikti ugnies iššūkį.