Justina jau šešerius metus su drauge Sakartvele yra įkūrusios turizmo agentūrą „Magical Caucasus Travel“ ir po šalį vežioja lietuvių ir kitų šalių turistus. Paklausta, kas paskatino šią žiemą leistis į tokį nuotykį – beveik penkiems mėnesiams išvykti į Laplandiją – vieną rečiausiai apgyvendintų regionų pasaulyje, išsidėsčiusį šiaurinėje Suomijos dalyje, kurio beveik 80 proc. yra už poliarinio rato, Justina sako, kad pasiilgo jausmo pažinti visiškai naują vietą, be to, norėjosi nuo visko pailsėti:
„Po karantininių metų turizmas į Sakartvelą sugrįžo visu pajėgumu, nuo liepos su kolegėmis turėjome tikrai daug darbo. Bet dar vasarą pajaučiau, kad žiemos sezoną norėčiau praleisti kur nors kitur. Pagrindinė to priežastis – studentavimo metais esu labai daug keliavusi ir ilgesnį laiką pagyvenusi Amerikoje, Prancūzijoje, Turkijoje, Sakartvele. Buvau labai išsiilgusi galimybės nuvykti į visiškai naują vietą, kurioje apsistoji ilgesnį laiką, turi su viskuo apsiprasti, susipažinti su aplinka, žmonėmis.
Laplandiją pasirinkau kaip iššūkį sau ir kaip vietą, kuri visiškai priešinga Sakartvelui. Pastarajame – chaosas, šilti, daug bendraujantys žmonės, ten gyvenu labai aktyvų socialinį gyvenimą, ir tiesiog pajutau, kad reikia nuo visko pailsėti. Laplandijoje gyvena mano draugė, ji man ir pasiūlė atvažiuoti. Pagalvojau, kad būtų labai smagu, visad norėjau pamatyti Šiaurės pašvaistes! Iškart žinojau, kad norėsiu atvykti ilgesniam laikui. Kadangi pragyvenimas čia brangus, susiradau darbą.“
Justina papasakojo, ar sudėtinga rasti darbą Laplandijoje, kaip atrodo regionas, kuriame planuoja pagyventi iki pavasario, ar tikrai vietos gyventojai samiai, dar vadinami ir lapiais, šaltoki ir ramūs, kaip apie juos kalbama, kaip atskirti, matai Šiaurės pašvaistę ar tik rūką, kuo ypatingos šiaurinių elnių medžioklės, kiek vietiniams svarbios Kalėdos ir kodėl tikroji Laplandija – ne ten, kur gyvena Kalėdų Senelis.
– Justina, ar sunku buvo susirasti darbą Laplandijoje?
– Šiemet – labai lengva, nes pataikiau į laikotarpį, kai Laplandijoje labai trūksta darbuotojų. Praėjusiais metais Suomija dėl pandemijos buvo užsidariusi, o, kai atvėrė duris, Laplandija susidūrė būtent su šia problema. Tie, kurie dažnai čia atvykdavo padirbėti, galbūt susirado kitus darbus. Taigi darbų pasiūlymų čia buvo apstu. Manęs net klausė, gal mano draugai taip pat norėtų atvykti čia padirbėti – taip smarkiai jiems reikėjo darbuotojų.
Čia daug įvairių darbų, kuriems žmonių ieškoma vien kalėdiniam laikotarpiui.
Darbo ieškojau labai paprastai – dar rugsėjį atsidariau google, į paiešką įvedžiau „Laplandija, darbai“, išmetė daug pasiūlymų. Turėjau pokalbių nuotoliniu būdu ir galiausiai rinkausi iš keleto darbų pasiūlymų: gidauti, dirbti viešbučio administracijoje, padavėja restorane. Pasirinkau pastarąjį ir į Laplandiją lapkričio viduryje atvykau jau turėdama darbo sutartį.
Beje, čia daug įvairių darbų, kuriems žmonių ieškoma vien kalėdiniam laikotarpiui.
– Papasakokite apie vietą, kurioje apsistojote.
– Laplandiją iš esmės sudaro miškai ir ežerai. Pats didžiausias miestas yra Rovaniemis, kur gyvena Kalėdų Senelis. Aš atvykau į Sariselkės (suom. Saariselkä) kaimą, esantį 300 km į šiaurę nuo Rovaniemio, taip kad Kalėdų Senelis, palyginti su manimi, gyvena paplūdimy (juokiasi). Dar apie 300 km į viršų nuo mūsų prasideda Barenco jūra.
Pirmą savaitę pagyvenau kaime pas draugę, o pradėjusi dirbti persikėliau į viešbučio kompleksą vidury miško. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, tai nėra koks nors didžiulis viešbutis, čia tiesiog išmėtyta daug atskirų vadinamųjų kabinų, kurias nuomojasi turistai. Tos kabinos – su stikliniais stogais, kad būtų galima stebėti Šiaurės pašvaistes. Aš pati gyvenu ne kabinoje, o didesniame pastate kartu su kitais darbuotojais.
Atvykus apėmė labai įdomus jausmas – po milijoninio Tbilisio atsidurti vietoje, kur gyvena keliolika žmonių, nes čia, miške, mūsų nuolat gyvenančių yra tik 15. Tad važiuoti pas draugę į kaimą, kuriame – net 350 gyventojų, yra kaip šventė (juokiasi).
– O žmonės, su kuriais dirbate, – vietiniai, ar yra ir iš kitų šalių?
– Čia labai daug užsieniečių. Ir, kas mane labai nustebino, ne jaunimo, o 35–40 metų žmonių. Atvykdama įsivaizdavau, kad čia bus labai daug studentų ir kad aš, 30-metė, būsiu nė prie ko. Pasirodo, visai ne. Sezoniniai darbai yra karjeros pasirinkimas. Čia viešbučiuose, restoranuose, turizmo srityje dirba žmonės iš įvairių Europos šalių, daugiausia italai, ispanai, portugalai. Kai kurie jų atvykę su šeima, vaikais. Jie yra dirbę įvairiuose Europos viešbučiuose, daugelis – Šveicarijoje, dabar atvyko į Laplandiją. Atidirba sezoną, o likusį laiką keliauja ir mėgaujasi gyvenimu.
Savo draugės esu klaususi, kodėl Suomijoje turizmo srityje dirba užsieniečiai, negi nėra norinčių dirbti vietinių? Atsakė, kad suomiai pagal charakterį negali dirbti su klientais. Visada atrodė, kad tai skamba labai arogantiškai, negali taip būti. Bet iš tiesų atvykusi pamačiau, kad aptarnaujantis personalas yra praktiškai užsieniečiai, nors klientų didžiąją dalį, ypač šiuo pandeminiu laikotarpiu, sudaro suomiai.
Iš pačių suomių teko girdėti nuostabą, kad kur tik nuvažiuoji, visi kalba angliškai. Kartą paklausiau jų, kaip mano, kodėl taip yra, atsakė, kad ten, kur aptarnauja užsieniečiai, servisas yra geresnis, nes jie – mandagesni ir malonesni už vietinius. Taigi čia atvažiavę pietiečiai ir išjudina tą turizmą.
– Kokį įspūdį spėjote susidaryti apie vietinius? Ar jie tikrai šalti ir ramūs, kaip apie juos sakoma?
– Jie išties šaltoki, nerodantys emocijų, todėl atrodo, kad nelabai ir nori bendrauti, nors nepasakysi, kad jie nedraugiški. Visi labai mandagūs. Ir, jei su žmogumi susibendrauji, galiausiai užsimezga ir draugystė.
Taip pat jie labai tylūs, ramūs. Man pirmą savaitę buvo šokas, nes draugė vis pasakydavo, kad kalbėčiau tyliau. Ir net restorane, kur atrodo, ir turėtų būti tam tikro šurmulio, vadovė vis pasako, kad muzika per garsiai, kad aš pati per garsiai kalbu su klientais. Tai aš dar tikrai ne garsiausia, kalbant apie tai, kad čia daug pietiečių dirba. Bet ramybė, tyla čia labai vertinama pačių suomių. Kai restorane didžioji dalis vietinių, praktiškai būna tyla. Sėdi pora prie staliuko ir vienas su kitu net nesikalba.
– Tai čia jau vietinis, kaip Sakartvele, prie stalo ar į svečius taip paprastai nepažįstamo žmogaus nepakvies?
– Oi, ne. Yra daug pokštų apie tai, kaip miestuose autobusuose žmonės nesėdi vienas šalia kito, visi sėdi per atstumą, ir tai ne dėl pandeminės situacijos.
Ir dar man buvo nuostaba, kad suomiai – labai atsipalaidavę. Maniau, kad čia rasiu didelį organizuotumą, visi dalykai bus sustyguoti, kad man bus darbo mokymai ir pan. Bet ne. Atvažiavau ir pradėjau dirbti, man pasakė: nieko tokio, išmoksi bedirbdama. Jei ko nežinai, nesupranti, nemoki, nueini pas vadovus, o jie tau ramiai sako: nieko tokio, palauks. Čia iš tiesų visi tokie ramūs, tylūs, lėti ir atsipalaidavę.
Taip pat vietiniai yra labai artimi gamtai, sakoma, kad žmonės čia gyvena gamtos ritmu. Visi medžioja, žuvauja, važinėja sniego motociklais. Mada čia neegzistuoja. Kai ruošdamasi kelionei kroviausi lagaminus, draugė man sakė: tik neimk jokių suknelių, makiažo priemonių, nes čia tau jų neprireiks. Patarė atsivežti šiltų drabužių ir vilnonių kojinių. Ir keisčiausia, kad daugiausia komplimentų sulaukiu būtent dėl mamos megztų vilnonių kojinių (juokiasi). Atvykus čia po Sakartvelo man tikrai buvo didelis kultūrinis šokas.
Žmonės čia gyvena gamtos ritmu. Visi medžioja, žuvauja, važinėja sniego motociklais. Mada čia neegzistuoja.
– Laplandija veikiausiai ir yra viena tų vietų, kuri žavi savo gamta. Papasakokite apie ją, koks oras dabar, kaip jaučiatės atslinkus poliarinei nakčiai?
– Prieš atvykdama save ruošiau tam, kad čia bus šalta ir tamsu. Įdomiausia, kad nėra taip jau šalta. Vidutinė temperatūra yra apie –18, porą savaičių buvo per –30, sako, kad sausį bus ir –40. Bet šaltis iki –30 yra gana malonus, nes čia sausa. Čia –25 yra geriau nei –5 Lietuvoje. Daugiau kaip –30 – taip, jau skauda kvėpuoti (juokiasi).
Atvykau lapkričio vidury, tada dienos dar šiek tiek būdavo, o lapkričio gale ta diena baigėsi. Poliarinė naktis reiškia, kad saulė virš horizonto nepakyla. Realios saulės šviesos šiuo metu nėra ir ji atsiras tik sausio gale. Dabar čia vidudienis atrodo kaip brėkštantis rytmetis, kai saulės dar nesimato, bet dangus nusispalvina mėlyna spalva, tačiau po valandos tą spalvą pakeičia saulėlydžio spalva. Tos vadinamosios mėlynos valandos man tokios gražios, net pašvaistės tokiam dangui neprilygsta. Tik nuotraukos tiksliai neperteikia, kaip iš tiesų aplink viskas būna rausva ar melsva.
– Labai norėjote pamatyti Šiaurės pašvaistes, tikiu, kad matėte jau ne kartą. Ar jos dažnas reiškinys?
– Pas mus miške jos įvyksta tris keturis kartus per savaitę. Čia vieša paslaptis, bet labai įdomu pačiai tai patirti, kad pašvaistė gyvai neatrodo taip, kaip nuotraukoje. Tamsoje akys ima nebefiksuoti spalvų. Išeina taip, kad tik nufotografavę pašvaistę ir žiūrėdami į nuotrauką matome tikrąjį vaizdą, kurio žmogaus akys gyvai negali pamatyti.
Aš šito neįsivaizdavau, iš tiesų maniau, kad išeini į lauką ir visas dangus yra žaliai nusispalvinęs. Taip būna, bet labai retai – kai vyksta saulės audros. O iš esmės gyvai pašvaistė atrodo kaip keistas žalsvas rūkas.
Kartais eini per lauką ir svarstai, čia pašvaistė ar rūkas. Turi išsitraukti telefoną, kad pamatytum, kas tai yra. Jei pašvaistė, telefono kameroje matyti žalia spalva, jei rūkas – balta.
– Ar tiesa, kad šiaurinius elnius gali sutikti tiesiog vaikščiodamas miške?
– Taip! Visoje Laplandijoje gyvena 180 tūkst. žmonių, o elnių čia yra 200 tūkst. Jie iš tiesų visur vaikšto laisvai, tačiau jie nėra laukiniai. Kiekvienas elnias kam nors priklauso. Daugiausia juos augina samiai (vietiniai gyventojai; jų gyvenama teritorija apima ne tik Laplandiją, bet ir Rusiją, Norvegiją, Švediją, nuo suomių jie skiriasi savo išvaizda – siauresnės akys, panašesni į rytiečius – aut.), bet augina ir suomiai.
Čia visi medžioja tik savus elnius.
Taigi elniai augintojų yra paleidžiami į miškus. Visi miškai pagal savivaldybių teritoriją aptverti tvoromis, kad elniai nenueitų į kitą savivaldybę. Žiemą tam tikrose vietose jiems būna įkurtos ėdžios, kad turėtų maisto, jei patys nesusiras. Balandžio mėnesį, pasitelkus sniego motociklus, net malūnsparnius, elniai yra suvaromi į vieną vietą, kad juos būtų galima suskaičiuoti. Nusprendžiama, kiek jų palikti, kiek galima sumedžioti, ir vėl paleidžiami. Po tų skaičiavimų ir vyksta elnių medžioklės. Tačiau čia visi medžioja tik savus elnius.
Sumedžioto elnio panaudojamas kiekvienas lopinėlis: mėsa, organai, kraujas – maistui, kailis – drabužiams, kilimams, ragai – peiliams, įvairiems papuošimams. Elniena išties labai brangi. Kilogramas, priklausomai nuo vietos, gero elnienos kainuoja nuo 70 eurų. Neseniai parduotuvėje mačiau šiek tiek parūkytą elnienos dešrą, ji kainavo 70 eurų.
– Ar teko ragauti elnienos?
– Teko. Ji labai liesa, bet joje labai daug gerųjų riebalų, amino rūgščių. Labai stipraus specifinio skonio. Čia ją barsto ir ant picų, galima užsisakyti ir elnienos mėsainį, daromos elnienos dešros. Ši mėsa tikrai populiari, plačiai naudojama, tik patiekaluose jos nėra daug, nes ji – labai brangi.
– O savo ūkiuose žmonės dar ką nors augina?
– Tokio dalyko kaip žemės ūkis čia nėra. Yra porą karvių fermų. Čia žmonės gyvena miškuose, savo vadinamosiose kabinose. Šalia jų nėra jokių daržų, nes vasaros sezonas per trumpas. Viskas importuojama iš Suomijos pietų, dėl to ir kainos čia didesnės. Ar žmonės augina vištų ir kokių kitų gyvulių, negaliu atsakyti, nes dabar čia tokia gili žiema, ne viską teko pamatyti.
Kai Sakartvele pasakodavau, kad mėgstu grybauti, uogauti, niekas to nesuprasdavo. Čia apie tai su žmonėmis gali kalbėtis valandų valandas, nes visi tai daro.
Bet štai aną dieną virtuvėje kepiausi mamos rinktus grybus, kolega užmatė, įsikalbėjome. Sužinojau, kad čia vasarą būna labai daug grybų, jų net nereikia ieškoti, tiesiog užauga šalia namų. Taip pat žmonės uogauja, renka vaistažoles. Čia auga daug įvairių uogų, jau spėjau tiek uogienių prisiragauti, kad net nežinojau, jog tokių uogų esama.
Būdavo labai keista, kai Sakartvele pasakodavau, kad mėgstu grybauti, uogauti, niekas to nesuprasdavo. Čia apie tai su žmonėmis gali kalbėtis valandų valandas, nes visi tai daro.
Kadangi čia daug ežerų ir upių, visi žuvauja. Už poros savaičių turėčiau ir aš išbandyti poledinę žūklę.
– O kokios maisto kainos?
– Viskas čia kainuoja dvigubai brangiau nei Lietuvoje. Neseniai pirkau mandarinų, tai dar mamai pasakojau, kad kaina tokia pat, kaip pas mus. Bet visa kita – išties brangu.
– Laplandija neatsiejama nuo Kalėdų Senelio. Ar jau teko jį aplankyti?
– Labai noriu! Bet dar neteko. Visi man pataria palaukti ramesnio etapo ir ten nuvykti vėliau, kai nebebus masės žmonių ir ilgiausių eilių. Gruodis čia yra turistų mėnuo, o Kalėdų Senelis dovanas gamina ištisus metus!
– O kaip vietiniai apskritai žiūri į Kalėdas? Atrodo, tokioje vietoje ta Kalėdų dvasia turėtų būti ypač juntama. Ar taip ir yra?
– Kadangi čia traukos centras yra Kalėdų Senelis, maniau, kad visas regionas atrodys kaip Kalėdų Senelio disneilendas (juokiasi). Visiškai ne. Rovaniemyje yra Kalėdų Senelio kaimas, ten visi elfais persirengę ir ten užsuktas tas kalėdinis fabrikėlis.
O pas mus šiaurėje niekam nesvarbu, yra tas Kalėdų Senelis, ar jo nėra. Čia visi atvažiuoja ne dėl jo, o dėl gamtos, dėl Šiaurės pašvaisčių, pasivažinėjimo su haskiais, elniais, sniego motociklais. Daug kas atvyksta savaitei į Rovaniemį aplankyti Kalėdų Senelio. Bet ten žmonėms greit atsibosta, nes ten – miestas, jie nepajaučia tikrosios Laplandijos. O tikroji Laplandija yra buvimas niekieno žemės miške. Ten pajauti pačios gamtos, sniego, poliarinės nakties magiją.
Kalbant apie Kalėdų dvasią, kaime, kuris šalia mūsų, lempučių tikriausiai ne daugiau nei Širvintose. Bet nesakau, kad nesijaučia kalėdinės nuotaikos: yra ir eglutė, ir kalėdinė muzika skamba. Bet viskas su sveiku protu. Prekybos centre, kuris yra už 60 km, net kalėdinės dainos negroja. Klausiau, kodėl, man atsakė, kad samiai yra labai subtilūs.
Šiaip žmonės čia labai netikintys. Radau vieną bažnytėlę, bet į ją niekas neina, o pamaldos irgi būna pustuštės. Vietiniams Kalėdos nėra labai reikšmingos, ir man tai buvo labai didelė nuostaba. Nes aš pati Kalėdas labai mėgstu ir šiuo laikotarpiu nevengiu kalėdinės atributikos ir visiems siūlau žiūrėti „Vienas namuose“ (juokiasi).
– Ar sudėtinga buvo nusigauti iki vietos, kurioje gyvenate?
– Ne. Skristi į Laplandiją galima per Rygą į Rovaniemį, tada vykti iš ten. Bet patogiausia, manau, iš Vilniaus su suomių oro linijomis skristi į Helsinkį, o iš ten galima nusigauti visur. Ir čia oro uostų yra ganėtinai daug.
Buvo labai keista, kad čia lėktuvai kursuoja lyg autobusai. Skridau iš Helsinkio į Ivalo, tai lėktuvas išleido išlipančius Ivalo, į jį prilipo naujų keleivių ir nuskrido toliau iki kito miestuko. Turizmas čia aktyvus, bet atstumai – dideli, tad nusileidžiant keliuose miesteliuose skraidyti labiau apsimoka.
O suskraidyti į Laplandiją galima ir už 250–300 eurų su lagaminu.
– Kokia situacija Laplandijoje koronaviruso atžvilgiu?
– Dabar situacija apskritai Suomijoje blogiausia per visą pandemiją dėl omikrono atmainos. Prasidėjo testavimai, vėl pradėjo reikalauti dėvėti kaukes, nes iki tol buvo tik rekomendacija, norintys patekti į kavinę ar restoraną turi turėti kovido pasą. Kalbama, kad gali būti visaip – galbūt dar pridės draudimų, o tai reikštų, kad turistai nebeatvyks, o gal net vėl uždarys sienas.
Labai viliuosi, kad taip nenutiks. Atvykdama žinojau, kad norint apsiprasti naujoje vietoje, reikia bent mėnesio. Tas mėnuo jau praėjo ir jaučiu, kad kaip tik dabar ėmiau mėgautis laiku čia. Pagaliau pradėjau nebebijoti nuoga eiti į suomišką pirtį (juokiasi). Išmokau tamsoje vaikščioti miške, važiuoti dviračiu, slidinėti – užsidedi žibintuvėlį ant galvos ir į kelią. Tad tikrai nuoširdžiai dar nenorėčiau krautis lagamino ir išvykti.
– Prabėgo daugiau kaip mėnuo, sakėte, kad viena priežasčių čia atvykti, buvo ramybės paieškos. Ar pavyko ją pajusti?
– Iš tiesų pirmas porą savaičių buvau pradėjusi gailėtis čia atvažiavusi, nes man buvo toks kultūrinis šokas, buvo taip baisu ir liūdna. Bet ilgainiui vaikščiojant po mišką, kuriame nėra jokio garso, nebent paukšteliai čiulba, brendant per tą girgždantį sniegą, matant nejudantį, sustingusį vaizdą, viskas ėmė keistis. Pradėjau jausti, kad ta Laplandijos gamtos ramybė, kurios aš taip ieškojau, ėmė skverbtis ir į mane (šypsosi).
– Labai tikiuosi, kad lagamino dar greit krautis nereikės, kad dar laukia smagus susitikimas su Kalėdų Seneliu, o įsiskverbusi ramybė atneš savo stebuklų. Labai ačiū jums už pokalbį ir tegu nuotykis tęsiasi!
