Diskutuoti galima tik jaučiantis ramiai
Psichologės U.Juodytės teigimu, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, žmonės pasiskirstė į kelias grupes: vieni palaiko Ukrainą, kiti – V.Putiną, treti mano, kad valdžios sprendimai yra teisingiausi, nes juos priima „kompetentingi“ asmenys.
„Galbūt yra ir tokių, kurie oponuoja populiariai nuomonei vien tik siekdami dėmesio. Juk neigiamas dėmesys irgi yra dėmesys“, – aiškina U.Juodytė.
Sužinojus, kad artimas žmogus turi kitokią nuomonę ir yra tikras, jog Ukraina pati kalta dėl karo, anot psichologės, reikėtų suvokti, kad kitaip pasaulį matantis asmuo yra įsitikinęs savo teisingumu.
„Dėl šios priežasties bet kokia kritika žmogaus įsitikinimams mažų mažiausiai sukelia nepasitenkinimą, o dažnu atveju gali virsti į aštrų konfliktą. Atsidūrus tokioje situacijoje vertėtų sau priminti, kad nuomonės kartais išsiskiria net tarp artimiausių žmonių. Tačiau nuomonė nėra konstanta“, – sako U.Juodytė.
Situaciją, kai žmogus palaiko V.Putino veiksmus, psichologės nuomone, nulemia ilgalaikė propaganda.
„Įsivaizduokite, jei jums daug metų kelis kartus per dieną kartotų, kad žemė yra plokščia: apie tai rašytų vadovėliai, spauda, rodytų televizija, pasakotų mokytojai, valdžia, kaimynai ir giminės. Žmogus priima tokį pasaulio suvokimą“, – teigia U.Juodytė.
Kaip sako psichologė, Ukrainoje vykstantis karas yra faktas, todėl, jei žmogus tuo abejoja, šia tema tikrai galima kalbėtis. Vis dėlto itin svarbu atsakyti sau, ko per pokalbį siekiame, ir atkreipti dėmesį į tai, kaip kalbamės.
„Jei jaučiate, kad sukilo stiprus pyktis – kibti į diskusijas tikrai ne laikas. Rekomenduoju bent kelis kartus giliai įkvėpti ir lėtai iškvėpti. Gali padėti pratimas, kurį atlikdami stipriai įtempiame savo kūną ir jį atpalaiduojame. Jeigu jaučiame, kad emocija jau atslūgsta – galima diskutuoti.
Diskusija gera tol, kol išlieka konstruktyvi. Prisiminkite, kad jūsų nuomonė – jūsų nuosavybė, todėl niekas jos neatims, tad gintis nėra nuo ko. Diskutuodami pajunkite smalsumą ir įsiklausykite į kito mintis, tyrinėkite“, – pataria U.Juodytė ir priduria, kad savo nuomonės negalime laikyti absoliučia tiesa.
Nutraukti ryšių nepataria
Bandant diskutuoti, anot psichologės, pirmiausia reikėtų leisti sau suvokti, kad žmogus turi kitokį pasaulio matymą, su kuriuo jūs nesutinkate. Todėl pabandykite išklausyti, savo argumentus pateikite konkrečiais faktais – to prašykite ir iš artimo žmogaus.
„Jei matote, kad kraujas pradeda virti, padarykite diskusijoje pertrauką ir sugrįžkite, kai emocijos nurims. Faktus, kurie yra abejotini, patikrinkite. Svarbu kalbėtis apie informacijos šaltinius, kuriais remiamasi.
Galima paprašyti į Lietuvą atvykusių ukrainiečių, kurie pabėgo nuo karo, pasidalinti, kas šiuo metu vyksta jų šalyje, – sako U.Juodytė. – Reikia kantrybės, nes mūsų smegenys taip jau veikia, kad, jei turime įsitikinimą, ieškome informacijos jam palaikyti. Įsitikinimai keičiasi ne taip greitai, ypač – pamatiniai.“
Psichologė pataria nenuleisti rankų net jei atrodo, kad žmogaus nuomonės pakeisti neįmanoma, ir vis bandyti kalbėtis, bet tai reikėtų daryti geranoriškai.
„Svarbu diskutuoti ne su kaltinimu ar pozicija, kad kitas yra kvailesnis, o su suvokimu, jog žmogus pasaulį mato kitaip. Šioje situacijoje kitokį pasaulio matymą perduoti pavyks tam, kuris bus kantresnis ir labiau atjaučiantis“, – aiškina U.Juodytė.
Svarbu diskutuoti ne su kaltinimu ar pozicija, kad kitas yra kvailesnis.
Dalis žmonių, susidūrę su tuo, kad jų artimieji palaiko Rusiją, pagalvotų apie visišką ryšių nutraukimą, nes su tokiu asmeniu jiems ne pakeliui. Visgi psichologė tokia strategija netiki.
„Tokiu atveju dažniausiai matomas rezultatas – tas, kurį atstumia, dar labiau stengiasi ginti savo požiūrį į pasaulį. Linkiu kantriai turėti daugybę diskusijų, geriau išbandyti įvairesnių būdų.
Pasidalinsiu vienu metodu: pasistenkite apsikeisti pozicijomis 20 minučių ir visus argumentus bei situaciją kitam pasakokite iš jums svetimo požiūrio. Kitas žmogus turi daryti tą patį. Po pokalbio aptarkite, kaip dabar atrodo situacija. Tai leidžia daugiau klausyti, geriau suprasti žmogaus mąstymo principus. Pratimą galima vis pakartoti“, – pasakoja U.Juodytė.
Nenorint gadinti santykių su artimu žmogumi, galima apsimesti, kad ši tema tarsi neegzistuoja. Nors tokia taktika kurį laiką gali veikti, psichologės manymu, teigiamų rezultatų ji neduos.
„Čia kaip situacija, kai kambaryje stovi didelis dramblys, bet visi apsimeta, kad jo nėra. Visi jį mato, visi apie jį galvoja, patiria nepatogumus, tačiau tyli. Ilgainiui tai vis tiek virs diskusijų objektu“, – įsitikinusi U.Juodytė.
Tas, kurį atstumia, dar labiau stengiasi ginti savo požiūrį į pasaulį.
Žvelgiant optimistiškai, karas po kurio laiko pasibaigs, o tuomet, kaip sako psichologė, turėsime įvairių istorijų apie tai, kaip bendrauti su žmogumi, kuris palaikė karą.
„Jau pandemijos metu žmonės, kurių požiūriai vertybių prasme buvo labai skirtingi, priėmė sprendimus: vieni skyrėsi, kiti ėjo į terapiją ir bandė atrasti būdų gyventi kartu. Kai kurios šeimos tikrai susidurs su iššūkiais, tačiau dalis santykių tiesiog vystysis toliau.
Viskas priklauso nuo kiekvieno mūsų asmeninių ribų, gebėjimo prisitaikyti ir noro išlaikyti kokybiškus santykius“, – teigia U.Juodytė.
