Šiuolaikiniu folkloru, etnologija ir etniniais stereotipais besidominti ir šiame mokslo lauke dirbanti mokslininkė 15min papasakojo, kaip Adventas Lietuvoje buvo minimas seniau ir kodėl praktiškai visos senosios tradicijos išnyko.
– Nuo kada Lietuvoje gyvenę žmonės minėjo Adventą? Ar visi laikydavosi tradicijų, ar tik tam tikro regiono, religijos?
– Adventas yra krikščioniška tradicija, taigi su krikščionybe jis pasiekė ir Lietuvą. Bet kai kurios šio laikotarpio tradicijos yra sumišę ir su ikikrikščioniškais lietuvių papročiais.
Nuo XIX a. yra nemažai rašytinių šaltinių, todėl žinoma, kad tuomet Adventas buvo keturių savaičių rimties ir susikaupimo laikotarpis. Visą Adventą galiojo draudimas linksmintis. Tačiau suvaržymai nebuvo tokie griežti, kaip kad per Gavėnią, kuri prasideda po Užgavėnių ir trunka iki Velykų.
Suprasti akimirksniu
- Gavėnia – intensyvesnio krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas skirtas Kristaus kančioms ir mirčiai už žmonių nuodėmes prisiminti.
- Adventas (lot. atėjimas) yra keturių savaičių rimties, susikaupimo, atgailos laikotarpis. Jo metu krikščionys laukia Kūdikėlio Jėzaus gimimo. Advento pradžia gali svyruoti nuo lapkričio 28-30 d. iki gruodžio 3 d. Paskutinė Advento diena – Kūčios. Taigi, Adventas gali trukti nuo 22 iki 28 dienų. Šiemet jis truks 28 dienas.
Advento papročių laikydavosi dauguma žmonių, išpažįstančių krikščionybę. Tiesa, tradicijos galėjo skirtis priklausomai nuo regiono ir išpažįstamos konfesijos. Pvz., Klaipėdos krašte, kuris buvo vokiškesnis, vyravo liuteronų tradicijos, todėl ir Adventas buvo švenčiamas vienaip, katalikiškoje Lietuvoje – kitaip. Iš vokiškos protestantų tradicijos buvo perimti ir pas mus atkeliavo bei įsitvirtino dabartiniai Advento ir Kalėdų simboliai – vainikas, eglutė.
– Kokios ryškiausios to meto Advento tradicijos?
– Turbūt ryškiausios būtų susilaikymas nuo linksmybių ir pasninkas. Dar XIX a. pasninkas buvo išties griežtas ir vadintas juoduoju arba sausuoju pasninku. Ką tai reiškia? Kad buvo negalima valgyti ne tik mėsos, bet ir pieno produktų visas keturias Advento savaites. Pasninko kulminacija – Kūčių vakarienė, per kurią daugelis ir šiais laikais nevalgome mėsos (kai kas – ir pieno) produktų.
Išimtys galiojo mažiems vaikams, senoliams, ligoniams – tiems, kurie ilgą laiką nebūtų išsivertę be pieno ar mėsos produktų. Juk, pavyzdžiui, vaikams pienas buvo vienas pagrindinių maisto šaltinių.
Tiesa, XX a. pasninkas pasidarė nebe toks griežtas – jo metu buvo galima valgyti pieno produktus. Tai susiję su natūraliu procesu – juk ir dabar tradicijos keičiasi, prisitaiko prie nuolat atsirandančių mūsų gyvensenos ir pasaulėžiūros pokyčių.
Susilaikymas nuo linksmybių reiškia, jog visą mėnesį žmonės ne tik kad laikėsi rimties, bet ir neplanuodavo jokių švenčių – vestuvių, krikštynų. Jas nukeldavo į sausio ir vasario mėnesius.
Beje, anuomet šie žiemos mėnesiai buvo gausiausi vestuvėmis. Juk vasarą niekas neturėjo laiko švęsti – dienos bėgdavo dirbant ūkio darbus namuose ir laukuose. O štai žiemą, tarp Trijų Karalių ir Užgavėnių, buvo ramesnis laikas. Tuomet ir susituokdavo didžioji dalis jaunavedžių. Visiškai skirtingai nuo dabartinio laiko, kada vestuvių pikas – vasarą.
Vestuvių bumas būdavo po Trijų Karalių iki Užgavėnių.
– Dabar Adventas neįsivaizduojamas be vainiko, žvakių, taip pat Advento kalendoriaus, o kai kur – ir nykštukų ar elfų, ateinančių pas vaikus ir atnešančių dovanas bei užduotis. Ar anuomet Lietuvoje buvo kažkas panašaus?
– Šios tradicijos pas mus atkeliavo ir, kaip matome, išpopuliarėjo po Nepriklausomybės atkūrimo –1990 m. Žinoma, tai nėra tiesiogiai susiję su pačia nepriklausomybe. Tiesiog nuo tada mus užplūdo informacijos gausa. Šiuo metu mes daugiau ir greičiau sužinome apie įvairias kitų kraštų švenčių tradicijas. Filmai, serialai, internetas prie to taip pat stipriai prisidėjo. Tradicijų pokyčius, kitų kraštų įtaką mes matome visur: tiek kalendorinėse, tiek ir šeimos šventėse.
Advento vainikai, kalendoriai (taip pat, beje, ir žaisliukais puošta Kalėdų eglutė) – protestantiškos tradicijos simboliai, nuo seno žinomi ir buvo naudojami tokiose šalyse kaip Vokietija.
– Grįžtant prie mūsų kraštui būdingų tradicijų. Ką dar įdomaus galėtumėte papasakoti?
– Iki Pirmojo pasaulinio karo visoje Lietuvoje per Adventą žmonės rengdavo susibūrimus. Taip, teisingai – nors buvo draudžiama linksmintis, žmonės rasdavo būdų kaip tai padaryti netriukšmingai.
Galite įsivaizduoti, kaip tai atrodydavo: elektros nebuvo, prie balanos ar žvakės šviesos visi susirinkdavo didesnėje kaimo troboje vakaroti. Besišnekučiuodami kartu atlikdavo tokius darbus, kuriems daug šviesos nereikia. Pvz.: moterys verpdavo, plėšydavo naminių paukščių plunksnas, vyrai vydavo virves, taisydavo pakinktus.
Į šiuos vakarojimus susirinkdavo įvairaus amžiaus žmonės: nuo vaikų iki senolių. Suaugusieji pasakodavo baisias istorijas – šiurpius atsitikimus, mitologines sakmes apie laumes, velnius, sekdavo pasakas.
O jaunimas dainuodavo Advento dainas, kurios Dzūkijoje vadinamos giesmėmis. Tai – tik tam laikotarpiui būdingos dainos, kuriose galime išgirsti antros pusės paieškos motyvus.
Vykdavo ir vakaronės: jaunimas sukdavo ramius ratelius, žaisdavo žaidimus, pavyzdžiui, dalydavo žiedą arba mušdavo žiužį. Kas įdomu, kad tų ratelių (taip pat ir žaidimų) tematika buvo vedybinė. Kalbant paprastai, tokiuose susibūrimuose jaunuoliai dairydavosi sau tinkamos poros. Nusižiūrėjus tinkamą merginą ar vaikiną per Adventą, neretai pora jau po Trijų Karalių atšokdavo vestuves.
Nusižiūrėjus tinkamą merginą, vaikiną per Adventą, neretai pora jau po Trijų Karalių atšokdavo vestuves.
Būtent Advento laikas būdavo tas metas, kai kaimynai, artimieji ir net šeimos galėdavo artimiau pabendrauti. Susibūrę kartu, neskubėdami prie darbų jie tiesiog leisdavo laiką drauge. Vasarą visai kitas tempas: visi dirbdavo, skubėdavo, o grįžę namo pavargę jau nebeturėdavo laiko kalboms – tik miegodavo.
– Ar per tokius susibūrimus žmonės burdavo? Kokie populiariausi burtai?
– Tikrai taip. Ir nemažai jų susiję su vedybomis. Pavyzdžiui, Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d. – 15min past.) merginos spėdavo savo vedybinę ateitį. Sėdavo aplink šulinį aguonas arba kanapes (grūdus) ir kreipdavosi tam tikrais žodžiais į Šv. Andriejų ir prašydavo, kad jis parodytų būsimą vyrą.
Arba būdavo per Šv. Andriejų nuskinama ir pamerkiama vyšnios šakelė: buvo tikima, kad, jeigu iki Kalėdų ji pražys, tai iki kitų Kalėdų mergina ištekės.
Per Šv. Andriejų nuskinama ir pamerkiama vyšnios šakelė: buvo tikima, kad, jeigu iki Kalėdų ji pražys, tai iki kitų Kalėdų mergina ištekės.
Šiuo laikotarpiu galiojo ir daug draudimų. Buvo darbų, kurie šiuo laikotarpiu buvo draudžiami. Pavyzdžiui, buvo vengta kirsti mišką, manant, kad miškas prastai augs, medžiai bus kreivi, draudžiama pilti pagalves, nes buvo tikima, kad varnos žąsiukus ir kitus naminius paukščiukus išnešios.
Nekirpdavo avių, nes buvo tikima, kad taip padarius kito kirpimo avys kietos ir šiurkščios.
– Iki šių dienų ar yra išlikę anuometinių papročių? Gal bent nuotrupų?
– Deja, bet ne. Likę tik kažkas individualiai šeimose. Kai kurie žmonės stengiasi laikytis pasninko. Bet tokių nedaug. Kita vertus, per pastarąjį šimtmetį labai pasikeitė mūsų visuomenė: iš valstietiškos kaimo tapome modernia miesto visuomene. Mums nebėra svarbūs žemės dirbimo, gyvulininkystės darbai, dėl to nunyko ir su senuoju mūsų gyvenimo būdu susiję papročiai.
Iš esmės pasikeitė ir pats gyvenimo ritmas. Juk dabar metų pabaiga daugelio darbovietėse yra pats intensyviausias darbinis laikotarpis. Kartu metų pabaiga pasižymi ir šventiškumu: vyksta kalėdiniai vakarėliai darbovietėse ir draugų rateliuose, vaikų „eglutės“.
Senosios tradicijos liko edukacijose. Kai kurios mokyklos prisimena senąsias tradicijas ir papročius, taigi ir šiuo laikotarpiu rengia Advento vakarones, kurių metu dainuoja advento dainas, šoka ratelius, žaidžia žaidimus, džiugu, kad jaunimas bent taip yra supažindinamas su mūsų protėvių kultūra.
