Sunkūs išgyvenimai padėjo tvirtai atsistoti ant kojų
Laidos vedėjos Viktorijos Kuliominos paklausta, kaip dabar apibūdintų savo psichologinę būseną, O.Pikul-Jasaitienė sakė, kad jaučiasi puikiai:
„Vertinčiau save netgi labai puikiai, būsena šiandien yra stabili, kaip ir gyvenimas, kurį susidėliojau. Nei prieš karantiną, nei karantino laikotarpiu sunkių duobių nebuvo. Buvo viena didelė duobė, iš kurios mes, sakyčiau, pakankamai teisingai ir sėkmingai išlipome, susidėliojome taškus ant i.“
Oksana pasakojo, kad juodviem su vyru – žinomu krepšininku Simu Jasaičiu – patyrus santuokos krizę labai padėjo ryžtas atlikti tam tikrus, kaip ji įvardijo, drastiškus veiksmus: „Aš save išsianalizavau, supratau, kas man yra svarbiausia, kaip aš noriu gyventi, kur gyvenime jaučiu malonumą, ko aš noriu siekti ir kokią noriu matyti šeimą šalia.
Šitie sunkūs išgyvenimai padėjo labai stabiliai atsistoti ir suprasti, kas aš, ko noriu ir labai drąsiai eiti per gyvenimą.
Tam tikri veiksmai, padaryti tam tikrų žmonių, padarė mane dar stipresnę. Ir negaliu sakyti, kad tai, kas įvyko, – blogai. Tai, kas įvyko, – nuostabu. Aš labai puikiai atgimiau. Šitie sunkūs išgyvenimai padėjo labai stabiliai atsistoti ir suprasti, kas aš, ko noriu ir labai drąsiai eiti per gyvenimą. Galų gale – net susigrąžinti šeimą.“
Žinoma moteris užsiminė ir apie tai, kad atsidūrus tokiose situacijose nereikia klausyti aplinkinių patarimų: „Nes tokiose situacijose patarėjų nėra. Reikia kuo daugiau klausyti savęs, savo širdies ir atsakyti: o ko jūs norėtumėt? Tądien mums pavyko, nes mes atsakėme sau, ko norėtume. Ir šiandien mes džiaugiamės šiuo sprendimu.“
O.Pikul-Jasaitienės teigimu, tokiose krizinėse situacijose labai stipriai pažeidžiamas ego, bet ji teigė supratusi, kad negali būti egoistė, nes irgi padarė klaidų: „Ir atsukusi laiką atgal matau, kokia buvau: labai savinausi žmogų, ko iš tikrųjų negalima daryti. Jei dabar man vyras sakytų: kas parašė, ką parašė, parodyk telefoną ir pan. – mane baisiai erzintų. Aš įsivaizduoju, kaip jautėsi jis.“
Nuo aukos vaidmens išgelbėjo darbas
Patyrusios santykių, santuokos krizę kai kurios moterys visiškai praranda save, užmezga romaną su šaldytuvu, apleidžia išvaizdą, atsiranda baimė vyrams, o vidinis kritikas vis kala į galvą, kad esi nevykėlė. Paklausta, kas jai padėjo neįkristi į aukos vaidmenį, O.Pikul-Jasaitienė sakė, kad jos receptas buvo darbas, o nusiraminti, atsikratyti blogos savijautos ir nuotaikos jai ypač padeda sportas.
„Visada galvojau, kad esu iš tų jautrių moterų. Bet, kai pati pakliuvau į tokią situaciją, kad ir kokia jautri buvau, supratau, kad esu absoliutus Ožiaragis ir labai pragmatiškas žmogus, absoliuti matematikė. Ir, jei žmogus verkia, ir anksčiau verkdavau kartu, dabar jį stebiu ir galvoju: „Tu rimtai? O kodėl dabar tu toks jautrus? Kas tau atsitiko? O kas tavo gyvenime blogai, kad tu toks jautrus?“ Supratau, kad manyje tas pragmatiškumas pakankamai ryškus ir stiprus. Ir pagalvojau, jei aš per gyvenimą nešiu tą „vargšė, Dieve, Dieve“ – ar aš iš to turėsiu daugiau naudos, nei užsidarysiu ten, kur jaučiu didelį malonumą ir tiesiog save gydau?
Tikrai norėjosi daug kartų išsiverkti ir pasakyti, kokia aš vargšė, bet tikriausiai supratau, kad tai – ne apie mane.
Kodėl taip sakau? Nes kiekvienas sunkiu momentu ieško, ką jam veikti, daryti, arba kur yra ta gudrioji pusė, kad žmogus jaustųsi komfortabiliai ir save pasiguostų pats, be kitų pagalbos. Kažkas įnyksta į alkoholį, aš dabar sportuoju – tai nuostabus receptas, kuris mane išgelbėja iš bet kokios nemalonios situacijos ir padeda labai gerai „nuleisti garą“, kiti atranda kitus receptus. Tada mano receptas buvo darbas.
Aš tiesiog vieną, antrą, trečią kartą nuo ryto iki vakaro dirbusi supratau, kad į darbą niekad neatsinešu to, kas vyksta mano namuose ir gyvenime, man labai patiko, kad dauguma mano klienčių buvo tos moterys, kurios net nesigilino į esančias problemas, jos tiesiog ateidavo paslaugos, o aš su jomis atsipalaiduodavau. Supratau, kad jaučiu didelį malonumą dirbdama. Ir uždirbdama.
Ėmiau treniruotis, laimėjau aukso medalį Lietuvoje. Iš kur tas aukso medalis? Nes aš taip save raminau, kad dalyvautum konkurse, turi labai daug treniruotis, o tai užima tavo laiką. Ir tu neturi laiko galvoti, kaip čia tau kas nors skaudu ar kaip čia bus. Tu turi ateiti ir atidirbti. Supratau, kad ėjimas per darbą, siekimas tam tikrų tikslų atneša ne tik finansinę naudą – man atnešė ir labai didžiulę moralinę naudą.
Visa tai man padėjo labai stipriai atsistoti ant kojų. Taip stipriai, kad nebereikėtų ir partnerio, kuris nebėra tas žmogus, dėl kurio tu turi baisiai stengtis, kad išgyventum pati ir išgyventų tavo šeima. Supranti, kad partneris yra tik partneris, ir tau kartu turi būti komfortabilu ir gera, būti turi ne dėl kažkokių dalykų, o tik dėl santykių.
Tikrai norėjosi daug kartų išsiverkti ir pasakyti, kokia aš vargšė, bet tikriausiai supratau, kad tai – ne apie mane.“
Atviras pokalbis parodė, kad abu nori to paties
Pasiteiravus, kaip jųdviejų su Simu atveju įvyko susitaikymas, O.Pikul-Jasaitienė papasakojo apie vakarą, kai vienas kitam uždavė tuos pačius klausimus ir išgirdo tuos pačius atsakymus.
„Čia reikia dviejų žmonių normalaus pokalbio. Buvo vasara, šilta, sėdėjome terasoje, jis (Simas – aut.) atvažiavo pas sūnų, abiejų pusių skyrybų dokumentai jau buvo paruošti, buvo likę tik sudėti parašus, kad prasidėtų ta baisi traktoriaus byla, kur tu iš esmės sumoki daugiau pinigų teisininkams, nei pats iš to turi naudos.
Tada nusišypsojau ir pagalvojau, kad ir aš to paties noriu, na, ir kas, kad tie dokumentai surašyti, kad tiek visko negatyvaus būta.
Atsisėdome ir pradėjome šnekėtis, aplink sukosi Dominykas, mes vienu metu paklausėme vienas kito: „Kaip galvoji, čia teisingas sprendimas?“ Abudu patylėjom, pagalvojom ir paklausėm: „O kaip tu nori?“ Ir kai žmogus tau į klausimą atsako klausimu, supranti, kad jo atsakymas vis tiek bus „noriu“, tik jis bijo tai pasakyti.
Tada nusišypsojau ir pagalvojau, kad ir aš to paties noriu, na, ir kas, kad tie dokumentai surašyti, kad tiek visko negatyvaus būta, bet mes jaučiame tą patį norą. Tik gėda, nesmagu, nedrąsu vienas kitam tai pripažinti. Pagalvojau, kad niekas kitas mano vaikui šitaip tėtės neatstos kaip mano vyras. Jei aš turiu dar tokį norą ir poreikį su šituo žmogumi būti drauge ir jis nori to paties – kodėl gi ne?
Bet negalvokite, kad čia buvo bum ir viskas gerai, ir einame toliau lyg niekur nieko už rankelių susikibę. Aišku, kad ne. Sakyčiau, tai buvo pakankamai sudėtingas pusmetis, kur būta aštresnių momentų, nepasitikėjimo. Bet laikas viską gerai gydo. Man kažkas sakė, kad kelias iki santuokos buvo lygus, o po krizės tapo duobėtas. Aš sakyčiau, kad iki šito momento, kai mes skyrėmės, jis buvo labai duobėtas, o dabar tapo lygus. Mes kažkur perdegėme, kažkur susivokėme, kad padarėme klaidų, kažkur nusiraminome, nes ir amžius – nebe 18-a.“
Per gyvenimą ir darbą – su pozityvia nuotaika
Paklausta, gerai ar blogai turėti šarvus ir ar leidžia sau pykti, nes, kaip pastebėjo laidos vedėja, kiek yra tekę dirbti televizijose, laidų užkulisiuose, Oksanos niekad netekdavo pamatyti piktos, laidos viešnia teigė mananti, kad gerai juos turėti, pasak jos, ne visada ir ne visose situacijose reikėtų rodyti savo emocijas, atlikti kokius nors veiksmus.
Aš visada mėgdavau įbėgti su gera, pozityvia nuotaika, ir per gyvenimą, darbą stengiuosi šitaip eiti.
„Yra paprasta taisyklė – kartais reikia 24 valandų išgyventi ir apmąstyti, tada pagalvoji, kad galėjo būti ar buvo neteisingai pasakytas žodis ar atliktas veiksmas. Reikia susiturėti, gerai pagalvoti, gal todėl manęs niekur nepamatydavo piktos, bet aš pikta ir neateidavau.
Aš visada mėgdavau įbėgti su gera, pozityvia nuotaika, ir per gyvenimą, darbą stengiuosi šitaip eiti. Žinot, kodėl pasirinkau tokią poziciją? Nes man taip daug paprasčiau ir lengviau. Aš greičiau užkariauju žmogaus širdį, jo pasitikėjimą, lengviau įeinu į bet kokias kompanijas, verslus ar kitus dalykus. Mano nuomone, nuoširdus, atviras bendravimas nuveda daug toliau nei agresija ar kokia neigiama žinutė“, – sakė O.Pikul-Jasaitienė.
Moteris neneigė, kad gyvenimas išmokė turėti šarvus. Anksčiau, kaip pati sakė, būdavo skaudu girdint, skaitant kitų atsiliepimus, nuomones: „Sakydavau, kaip tas žmogus gali taip rašyti, juk jis manęs nepažįsta. Dabar, po tiek metų visko išgyvento, tikriausiai jokia žinutė manęs nebeišmuštų. Išmuštų tik pats artimiausias žmogus.“
