Žmogus, darbe jaučiantis įtampą, nežino sprendimo
Pasak J.Buroko, mobingas – dar gana naujas žodis, tuo tarpu seniau tai buvo įvardijama kaip nepakenčiama atmosfera darbe.
„Tai psichologinis smurtavimas vieno žmogaus atžvilgiu. Žmogus jaučia didžiulę įtampą nuolatos ateidamas į darbą. Ir nežino sprendimo, kaip su tuo tvarkytis. Tai labai jautri tema ir nėra lengva apie tai kalbėti“, – sakė J.Burkokas, akcentuodamas, kad apie šią problemą visuomenė dažniau girdi iš medikų.
„Kalbėjau su kolege, kuri dirba ligoninėje ir pasakoja apie įtampą. Aš neteisinu – ten turi būti sisteminiai pokyčiai, visi jų laukia. Bet iš kitos pusės: žmogau, tu turi pasirinkti, tavęs niekas ten nelaiko, tu nesi prisirišęs“, – sakė J.Burokas.
Neseniai visuomenę sukrėtė situacija Šiaulių ligoninėje, kai iš gyvenimo pasitraukė gydytoja. Tačiau, kaip laidos vedėjai Viktorijai Kuliominai sakė J.Burkokas, kalbėti ir analizuoti konkretų atvejį, kaip galimą privedimą iki savižudybės, negalima – tai yra labai jautru.
„Svarbiau, mano nuomone, pažiūrėti į bendrą sistemą. Kad mes pasakytume, kad kažkas toje sistemoje vyksta labai negerai, nes taip atsitinka ir kaip mes tą sistema norime keisti. Kalbame apie vieną sektorių, kur žmonės jaučiasi įsprausti į kampą, ir medicinoje yra ta bėda, kad nėra kur išeiti“, – sakė J.Burokas.
Pavyzdžiui, jei atsirastų privačios ligoninės ir medikai nuspręstų, kad jie nebenori kentėti ir eitų dirbti į privačią ligoninę, tada būtų pradėta galvoti, ką daryti, nes nėra kam dirbti.
Pasak J.Buroko, su teismais, pavyzdžiui, paprasčiau, nes žmogus gali eiti dirbti į privatų sektorių: „Ką mums suteikia demokratija apskritai ir liberalizmas? Kad mes galime pasirinkti. Bet jeigu viskas susikoncentravę keliose vietose, tu neturi kur išeiti. Žmogui atsistoti ir pradėti kovoti? Ką tai reiškia? Kad žmogus daugiau niekada neras darbo pagal specialybę. Tai labai sudėtinga.“
Kaip dešimt metų tu gali nejausti, kad esi alkanas?
Pasak J.Buroko, atsistojimas ir išėjimas nėra vienintelis sprendimas, nes tada gyvenimas rodosi dviejų spalvų – juodos ir baltos.
„Arba liekam, arba išeinam. Bet yra tarpiniai sprendimai, įvairių atvejų yra. Dirbau su viena organizacija ir į mane dėl vadovo elgesio kreipėsi darbuotojai. Kaip sakė darbuotojai, apie dešimt metų. Bet kaip jūs dešimt metų tame buvot?“ – kalbėjo laidos svečias.
Kaip dešimt metų tu gali nejausti, kad esi alkanas?
Bėda, pasak J.Buroko, kad mes nejaučiame, o tai jau yra ir emocinio intelekto dalis: kaip dešimt metų tu gali nejausti, kad esi alkanas?
„Tai taip mes nejaučiame savo poreikių. Čia yra didesnė, gilesnė bėda, kad mes gal ir neišmokom savo poreikių. Lietuvoje mes nuo to truputėlį kenčiame, kad turime nešti kryžių. Jei kryžiaus neneši – tai kažkas ne taip“, – kalbėjo J.Burokas.
Jūs galite kiekvieną akimirką pasirinkti elgtis kitaip
Būna situacijų, kada mobingą darbuotojas patiria ne iš aukščiausio vadovo, tačiau tarpinėje grandyje. Tada kyla klausimas, ar verta apie tai kalbėtis su įmonės ar organizacijos vadovu.
J.Burokas pasakojo, kad jam tenka kalbėtis su žmonėmis, kurie dirba biudžetinėse organizacijose. Paklausus jų, dėl ko jie eina į darbą, paprastai atsakymas yra, kad dėl pinigų.
„Aš labai atsiprašau, bet jei jūs einate į darbą dėl pinigų, tai jums reikėtų dirbti kažkur kitur. Prekyba žmonėmis, narkotikai, farmacija.
Bet yra kitų sprendimų, dėl ko jūs čia esate. Jūs galite kiekvieną akimirką pasirinkti elgtis kitaip, jūs galite nueiti pas aukštesnio lygio vadovą ir apie tai pasikalbėti. Jei jums nerūpi, ir jūs esate čia dėl to, kad tiesiog esate – tada didžioji bėda“, – sakė laidos svečias.
Kiek dienų iš visų metų mes atsimename?
Kaip nebijoti kalbėti, kaip rasti drąsos problemas išsakyti aukščiausio lygio vadovui? Drąsa, kalbėjo J.Burokas, atsiranda tada, kai tu tame matai prasmę.
„Bėda yra, kad mes dažnu atveju čia sustojame ir sau pasakome, kad aš nenoriu į tą pusę pažiūrėti. Ir taip gyvenimas prabėga. Žmonės po 40 metų atsibunda ir sako: gyvenimas prabėgo. O kas tame gyvenime buvo? Darbas, namai, pirmadienis-sekmadienis.
Ką žmonės iš visų metų atsimena? Gal Kalėdas, gal vaiko gimtadienį. Gal savo.
Ką žmonės iš visų metų atsimena? Gal Kalėdas, gal vaiko gimtadienį. Gal savo. Iš visų metų dienų tik dvi ar tris. O taip ir dešimtmetis prabėga. Dėl ko? Gyvenimas va taip nesusiklostė.
Tada reikia ateiti pas psichologą ir pasinagrinėti atidžiau, kas tau trukdo, kokie įsitikinimai ir kokie akiniai yra uždėti vaikystės, per kuriuos tu ir matai pasaulį. Ir jei tuos akinius galėtume pakoreguoti, jie taip neiškraipytų realybės, kad tu nesi niekam tikęs, o jei pasakysi kitą nuomonę, tai tave suvalgys. Arba kad vienintelis būdas kovoti už save yra yra agresyviai arba tylėti užsispaudus“, – sakė J.Burokas.
Treneris rėkia, bet mobingu to nevadiname
Kalbėdami apie mobingą mes kalbame apie kryptingą psichologinį spaudimą, kurį žmogus jaučia.
Tačiau, sakė J.Burokas, įtampa, stresas darbe, balso pakėlimas dar nėra mobingas.
„Yra treneris, kuris Barselonos komandą treniruoja. Jasikevičius. Jis rėkia, bet jis nemobina. Jis neturi tikslo pažeminti, jis taip siekia rezultato. Ir susirinko chebra, kuri to nepriima asmeniškai. Niekas nesako, kad tai mobingas. Tai yra forma.
Mes kartais pereiname iki tokio lygio, kad turime būti vieni kitiems tik malonūs ir lankstytis. Bet įvairių gyvenimiškų situacijų būna. Ir balsą pakėlei, ir jautriau pasakei, nusikeikei“, – sakė J.Burkokas.
Padeda žvilgsnis iš šono
Pasak J.Buroko, kai mes jaučiamės perdegę ir esame perdegę – tada visas pasaulis atrodo juodas.
„Kai žmogus serga depresija, jis, galvodamas apie praeitį, prisimena tik blogus dalykus. O jei jo nuotaika pasikeičia, jis pradeda prisiminti, kad buvo ir gerų. Lygiai taip pat, kai žmogus perdegęs – neįmanoma, jėgų nėra. Neviltis. Tai kartais reikia sau pasakyt, kad gal galiu padaryti pauzę?
Ir antras dalykas, kas suteikia sveiko proto – žvilgsnis iš šono. Ir todėl mums labai svarbu tarpusavio palaikymas.
Aš visada galvoju apie žmones, kurie priima galutinį sprendimą pasitraukti iš gyvenimo. Greičiausiai mes pamatysime didžiulį vienišumą. Jis neturi santykio su kitu, jis jaučiais vienas, niekam nereikalingas. Mums reikia emocinio ryšio ir jį palaikyti.
O darbe yra iššūkių ir mes negyvename utopiniame pasaulyje. Ko reikia žmogui? Meilės ir ribų. Mūsų meilė nėra besąlyginė. Ir visur tai galioja. Kalbant apie mobingą, jei ateitų vadovas ir imtų jus daužyti – jūs toliau čia dirbtumėte? Ne. Vadinasi, ribos yra“, – kalbėjo J.Burokas.
