Vieno kūrybinio konkurso finale susipažinusios rašytojos Jaima Fixsen ir Regina Sirois yra neišskiriamos draugės, nors gyvena už tūkstančių kilometrų viena nuo kitos.
Jaima kilusi iš Albertos Kanadoje, o Regina savo gimtine vadina Kanzaso kviečių laukus. Kiekviena yra parašiusi po keletą romanų, o knyga „Mergina jo šešėlyje“ – pirmasis bendras Audrei Blake projektas.
1832 metais Londone siautėjusi choleros epidemija nusinešė į kapus tūkstančius gyvybių, taip pat ir visą Eleonoros Bidi šeimą. Mergaitę iš mirtinos ligos gniaužtų išgelbėja daktaras Horacijus Kroftas.
Gyvendama talentingo, tačiau ekscentriško chirurgo namuose Nora neturi progos susipažinti su įprastine to meto jaunų damų veikla – siuvinėjimu ar akvarele, tačiau puikiai išmoksta siūti žaizdas ar atlikti skrodimą.
To meto Anglijoje moterims buvo griežtai draudžiama užsiimti medicina, bet talkindama Horacijui Kroftui privačioje jo klinikoje Nora galėjo nesibaimindama tobulinti savo įgūdžius ir kaupti žinias.
Tačiau vieną dieną į jų duris pasibeldžia chirurgo padėjėjas daktaras Danielius Gibsonas – ir idilė baigiasi. Jaunas vyras negali net įsivaizduoti, kad tyli ir miela mergina iš tiesų yra gabi ir sumani chirurgė, talentu pralenkianti net jį patį.
Siūlome ištrauką iš įtampos kupinos istorijos apie drąsią jauną moterį, kuri pasiryžo tapti chirurge Viktorijos laikų Anglijoje.
1 skyrius
<...>
– Tikiuosi, ponia Kroft dovanos už tokią nesmagią pradžią.
– Kas? – griežtai paklausė ji, staiga sulėtinusi žingsnį.
– Jaunoji ponia. Ponia Kroft.
Ji tikriausiai neturėjo daugiau nei dvidešimties, taigi, maždaug trisdešimčia metų jaunesnė už savo vyrą. Veido oda buvo puiki, nė kiek nesudarkyta raupų. Tikriausiai buvo viena iš paskiepytųjų. Daktaras Kroftas atvirai pritarė šiai procedūrai.
– Nėra jokios ponios Kroft. – Susiraukusi šeimininkė nenoriai šyptelėjo. – Nebent šįryt išėjęs kur nors susirado žmoną, kaip, beje, ir jus. Dėl jo niekada negali būti tikras.
Danielius susiraukęs sustojo, mėgindamas išspręsti naują galvosūkį.
– O ponia prie durų? Atleiskite. Pamaniau, kad ji – daktaro žmona. Jis buvo man sakęs, kad vaikų neturi.
– Ir tikrai neturi. – Šeimininkės kantrybė jau baigė išsekti. Ji šnarpštelėjo, lyg norėdama pasakyti, kad iš Londono gatvės atėjusį nepažįstamąjį, skelbiantį, kad nuo šiol jis čia gyvens, dar galima toleruoti, tačiau smalsaus landūno ji tikrai nepakęs. – Jūs susipažinote su jo globotine, panele Eleonora Bidi. Ji vadovauja namų ūkiui ir padeda tvarkytis klinikoje. Galbūt daktaras ir neužsiminė apie ją, bet patarčiau rodyti jai daugiau pagarbos.
Griežtai suspaustos jos lūpos išdavė, kad tai daugiau nei patarimas. Jis susimąstė, ar toji daili globotinė yra pavainikė, ar giminaičių našlaitė.
– Žinoma. Atsiprašau.
Danielius pabandė suskaičiuoti, kiek kartų atsiprašė per pastarąsias penkias minutes, tačiau numojo ranka. Juk jo vienintelis prasikaltimas buvo toks, kad atvyko tiksliai jam nurodytu laiku – punktualus ir nepriekaištingai atrodydamas.
Šeimininkė nusivedė jį laiptais žemyn į kambarį su knygų spintomis palei sienas ir daugybe sužymėtų stalčių bei senu aptrintu stalu.
– Čia daktaras konsultuoja pacientus. Operacinė įrengta atrijuje. Ten geriausia šviesa. – Ji mostelėjo galva į duris. – Planuoja plėstis ir tarnų valgomąjį paversti sveikstančiųjų palatomis. Įdomu, kur valgys tarnai.
Danielius linktelėjo, dėdamasis susidomėjęs, nors jam tai visiškai nerūpėjo. Įdomiau buvo, kaip daktaras Kroftas saugojosi nuo smalsuolių, kad per atrijaus langus nestebėtų kraują stingdančių jo atliekamų operacijų. Vasarą ten tikriausiai baisiausiai karšta, o Šv. Baltramiejaus ligoninėje Kroftas visada reikalaudavo laikyti ligonius šaltai.
Įsijautusi į namų bėdas, šeimininkė pasakojo toliau:
– Žinoma, čia gyvename tik aš ir virėja, abi turime kambarius viršuje. Kiti tarnai ateina tik dienomis. Keista, bet taip jau yra.
Ji tvirtai susinėrė rankas, tarsi kviesdama jį ginčytis.
– Esu tikras, kad jūs puikiai su viskuo susitvarkote. – Ji nesulauks iš jo jokių nusiskundimų, jei tik rytais bus stiprios kavos ir pacientų, laukiančių apžiūros. – Kur daktaras norės mane apgyvendinti?
Ji atsiduso ir pasikasė kaktą.
– Dar nežinau. Jo namo pusėje yra keletas tuščių kambarių, tačiau ten šiurpu, nes juose gausybė jo surinktų pavyzdžių. Trečiame aukšte maloniau, bet negaliu apgyvendinti jūsų šalia savo ar Eleonoros kambario.
– Žinoma, ne, – skubiai pritarė jis. Pagalvojęs, kad gali susidurti su chalatu vilkinčia šeimininke, einančia į vonios kambarį, mintyse nusipurtė. Tada droviai nusišypsojo. – Atleiskit, bet nenugirdau, kuo jūs vardu.
– Ak, ką aš sau galvojau? Aš – ponia Fips, namų šeimininkė, ir, nepaisant to, kad dabar ramu, esu pratusi prie bruzdesio. – Ji prisimerkė. – Tikiuosi, nesate toks pat užmaršus kaip daktaras Kroftas. Užtenka ir jo vieno tokio. Ir man nepatinka džentelmenai, kurie po savęs palieka šiukšlių.
– Daug metų praleidau medicinos mokykloje be kamerdinerio. Esu pratęs susitvarkyti pats, – patikino ją Danielius.
Ji akimirką stebeilijosi į jį, tada nusikvatojo.
– Telaimina jus Dievas, daktare, turėjau omenyje ne jūsų kojines ar kaklaryšius, o kaulus ir kitus dalykus. Tik vakar radau į nosinę įvyniotą nupjautą nykštį. Daktaras Kroftas pamiršo jį išmesti.
– Siaubinga, – sumurmėjo Danielius. – Aš labai stengiuosi pacientams išsaugoti visas jų galūnes.
Ji pritariamai linktelėjo.
– Na ir puiku. Štai čia, daktare. Esu tikra, kad norite pamatyti ir operacinę. – Ji nusivedė jį šešiais laipteliais aukštyn. Jie buvo naujesni nei likusi namo dalis ir vedė į juodą olą. – Duokit man minutėlę pakelti užuolaidas.
Jis girdėjo, kaip ji kažką grabaliojo, tada staiga sumirksėjo, kai tiesiai į veidą plūstelėjo saulės šviesa.
– Leiskit padėti.
Perėjęs kambarį Danielius suėmė už kitos virvės. Stipriai ją trūktelėjo ir pakėlė užuolaidą iki pat viršaus, į kambarį stiklo sienomis įleisdamas dvigubai daugiau šviesos. Apsuko virvę apie laikiklį, kad užuolaida nenusileistų, ir atsitraukė.
Namai gal ir aptriušę, – pamanė jis, – bet operacinė neįtikėtina. Akmeninės sienos siekė tik iki juosmens, likusi jų dalis ir lubos buvo iš stiklo. Dabar jas dengė storos naktinės užuolaidos, išskyrus dvejas, jau pakeltas, ir vien pro šią dalį plūstanti šviesa užpildė visą patalpą.
– Užuolaidos šiek tiek nepatogios, – pasakė šalia stovinti ponia Fips.
– Bet jos nuostabios, – tarė Danielius.
Iš išorės tamsios ir storos, nuleistos jos saugojo kambarį nuo kaitros. Skalūno plytelių grindys padėjo palaikyti malonią vėsą. Vakarais ar karštomis dienomis nuleidus užuolaidas, storos baltos drobės pamušalas atspindi ir sustiprina lempų skleidžiamą šviesą.
Nušveisti stalų paviršiai spindėjo balčiau nei smiltainiu nuvalytos flotilės fregatos lentos, o žvilgantys apversti dubenys tvarkinga eilute džiūvo ant spintelių palei dvi sienas. Instrumentai padėkle buvo uždengti išbalintu drobiniu rankšluosčiu. Nors stipriai atsidavė šarmu, jis užuodė lyg ir kraujo kvapą, bet labai silpną. Nesimatė nė dulkelės, jau nekalbant apie dėmes. Prie vienos iš tuščių sienų stovėjo keturi aukšti veidrodžiai mediniais rėmais, ant lubas juosiančių metalinių atramų kabėjo skriemulių sistema – lempoms? Ar tempimui? O prie durų...
– Kodėl čia stovi molbertas? – paklausė Danielius.
Ponia Fips kostelėjo.
– Kartais daktaras Kroftas pakviečia dailininką nupiešti kai kuriuos pavyzdžius.
– Ak, taip. – Danielius turėjo susiprasti. Daktaras Kroftas garsėjo kokybiškomis iliustracijomis, kurias dažnai pateikdavo su savo ataskaitomis. – Labai norėsiu su juo susipažinti.
– Reikia parūpinti jums sumuštinių, – pasakė ponia Fips.
– Žinoma. – Jis sutiko tik iš mandagumo, pasakęs sau, kad netrukus gaus progą geriau apžiūrėti šią nepaprastą operacinę, peržvelgti daugybės stalčių turinį ir sužinoti, kaip veikia skriemulių sistema prie lubų. – Šis kambarys įrengtas tiesiog nuostabiai. Stebiuosi, kad jis nedaro parodomųjų...
– Kartais įsileidžia keletą žiūrovių, bet ligoninės operacinės tam labiau pritaikytos, – greitai atsakė ponia Fips. – Čia per mažai vietos.
Patalpa buvo nelabai didelė, tačiau Danielius pažinojo daugybę vyrų, kurie sutiktų stovėti susigrūdę, kad tik pamatytų daktarą Kroftą, dirbantį šioje aplinkoje. Vis dėlto nebuvo toks kvailas, kad imtų prieštarauti poniai Fips, todėl nuolankiai nusekė paskui ją atgal į namą, laiptais aukštyn ir į prieškambarį.
– Nesirūpinkit dėl savo krepšių, – pasakė jam šeimininkė. – Kai kambarys bus paruoštas, liepsiu užnešti viršun. Galite palaukti daktaro konsultacijų kambaryje, o aš atsiųsiu jums padėklą. Kai tik daktaras sugrįš, pranešiu apie jus.
Ji nuvedė jį į blausiai apšviestą kambarį, pilną sūkuriuojančių dulkių dalelių, apstatytą didžiuliais nubrizgusiais krėslais. Sunkios durys užsidarė jai už nugaros. Kad greičiau prastumtų laiką, Danielius ėmė apžiūrinėti netvarkingai lentynose sugrūstas knygas, atšoko, pamatęs deformuotą žmogaus ausį, plūduriuojančią stikliniame inde.
Žinoma, medicinos mokykloje buvo matęs ir baisesnių dalykų, tačiau ten bent jau nesistebi, pamatęs įvairių kūno dalių pavyzdžių. Jis truktelėjo savo švarką ir įsitaisė daktaro Krofto krėsle, niūniuodamas, kad apmalšintų įsitempusius nervus, ir laukdamas priešpiečių. Tikėjosi, kad toji aikštinga mergina ir plūduriuojanti ausis nesugadino apetito. Dar prieš dešimt minučių jautėsi išbadėjęs.
2 skyrius
Kramtydama lūpą Nora žiūrėjo pro langą į gatvę. Ji buvo pratusi prie visokiausių problemų, neskaitant įprastų namie kylančių bėdų: lūžę kaulai, pūliuojančios žaizdos, pasibaisėtinas, tačiau būtinas daktaro apsirūpinimas mirusiųjų kūnais. Tačiau nežinojo, kaip elgtis su daktaru Gibsonu ir ką jis manys apie jos vaidmenį šiuose namuose. Nejaugi daktaras Kroftas nepagalvojo apie tai? Ne. Jis nerūpestingas. Nė nesusimąstė apie ją ir kaip įskaudino, nustumdamas ją į šalį.
Ji suvirpėjo, įsivaizduodama, kaip daktaras Gibsonas operacinėje apžiūrinės jos pavyzdžius ir įrankius. Jai tereikia paaiškinti... Daktarą Kroftą dažnai pagaudavo netikėtas entuziazmas, tačiau jis greitai tai pamiršdavo. Ji pasikalbės su juo ir paaiškins, kodėl šitas Gibsonas negali čia pasilikti. Ji retai kada mėgindavo ištaisyti daktaro klaidas, tačiau abi su ponia Fips žinojo būdų, kaip jį suvaldyti.
Nora pasiėmė skrybėlaitę ir skėtį, kad apsisaugotų nuo karščio, ir garsiai nubildėjo laiptais, kad negirdėtų, kaip daktaro Krofto konsultacijų kambaryje niūniuoja daktaras Gibsonas. Jis kažkaip sugebėjo į jį patekti. Negeras ženklas. Ponia Fips paprastai neleisdavo lankytojams ten sukiotis, pasodindavo juos kuklesniame svečių kambaryje. Jeigu ji įleido jį į priimamąjį, kuriame daktaras Kroftas laikė kai kuriuos vertingus ir šiurpą keliančius pavyzdžius, vadinasi, pasitiki juo ir nemano, kad turėtų nuo jo akių slėpti šių namų keistenybes. Skubėdama gatve Nora atpalaidavo stipriai sučiauptą burną ir nutaisė abejingai mandagų veidą.
Iki Šv. Baltramiejaus ligoninės buvo netoli, kiek daugiau nei kilometras, Nora gerai žinojo kelią, todėl jos minčių neblaškė sumaištis gatvėje. Atvykusi ji droviai nuleido akis ir šmurkštelėjo pro durininką, trims studentams aiškinantį, kur eiti. Daktaras Kroftas buvo amfiteatre, kur demonstravo iš dalies perpjauto peties mechaniką. Niekas nekreipė dėmesio, kai ji įėjo, tad Nora atsisėdo gale. Studentai ir ligoninės darbuotojai buvo pripratę prie kartais su įvairiomis užduotimis pasirodančios Noros.
– Sąnarį nesunku išnarinti iš viršaus ir iš apačios, tačiau atliekant taisyklingus judesius...
Nora sėdėjo, įsmeigusi akis į strazdanėlę ant riešo, vos matomą po jos pirštinaitės atvartu. Monotonišką daktaro Krofto kalbėjimą stelbė įprastas studentų plunksnų skrebenimas ir vartomų popieriaus lapų šiurenimas. Ji buvo pratusi prie šių garsų. Iki vėlumos dirbdama su daktaru Kroftu, padėdama paruošti jam pavyzdžius, Nora dažnai užmigdavo prie tokių garsų. Tačiau šiandien jos pirštai buvo įsitempę, pulsas neįprastai spartus.
Jis liko vienas tik praėjus pusvalandžiui po paskaitos pabaigos, ir tai sanitaras dar tvarkėsi ir dengė kūną. Lavonas buvo tinkamas – nedaug riebalų, kuriuos būtų reikėję pašalinti. Ji susidomėjusi pažvelgė į tvarkingus nagus, kyšančius iš po paklodės.
– Daktare Kroftai? – ištarė ji nuo ilgo tylėjimo prikimusiu balsu.
– Bėdos namie? Mačiau, kaip įėjai.
– Galima ir taip sakyti. – Nora neparodė nustebusi. Jis visada dėstydavo studentams labai susikaupęs, tad paprastai nieko kito nepastebėdavo. – Šiandien pas mus atėjo... džentelmenas.
Daktaras susiraukė, bet tik akimirką, tada kakta išsilygino.
– Žinoma! Pamiršau pasakyti. Ar Fips supyko, kad reikia paruošti kambarį?
– Ji neatrodė pernelyg susierzinusi. – Nora stengėsi nekalbėti karčiai, bet pyktis vis tiek ištrūko su kitu klausimu: – Jūs tikrai pakvietėte studentą apsistoti pas mus?
– Ne, jis jau visateisis daktaras, – atsiliepė Kroftas, rinkdamas instrumentus, kiekvieną dėdamas į jam skirtą vietą aksomu išklotame lagaminėlyje. – Deja, jam labai trūksta chirurginės patirties. Kiek anksčiau patyrė nesėkmę, atlikdamas mastektomiją, bet jau atsigauna. Trokšta mokytis iš savo klaidų ir vėl bandyti iš naujo. Geriau apsiskaitęs už visus, su kuriais pastaruoju metu esu kalbėjęsis, ir nuoširdžiai siekia tobulinti savo praktinius įgūdžius. Be to, turi įdomių minčių apie prideginimą. Malonus vyrukas. Manau, jis tau patiks.
Nora prisivertė nusišypsoti.
– Bet, pone, jūs ne apie viską pagalvojote. Ką jis manys apie... apie mane operacinėje?
– Išspręsime tai, – atsakė jis, užsegdamas lagaminėlio dirželius. – Fips visada sako, kad pernelyg tave spaudžiu ir... – Jis pažvelgė į Norą. – Atrodai išblyškusi.
– Po Lilės Dženkins gimdymo grįžome tik trečią valandą nakties, – pasakė Nora.
– Taigi. Ir tavo darbas su pastaruoju pavyzdžiu – nuostabus. Jau buvau praradęs viltį kada nors gauti tokio dydžio blogai susiformavusią širdį. Tiesiog stebuklas, kad kūdikis taip ilgai išgyveno. Tavo nupiešta prieširdžių pertvara...
– Jums patiko? – paklausė Nora.
– Žinoma, žinoma. Bet noriu pasakyti, kad mes galėtume padėti šiam jaunuoliui.
– Gibsonui?
Daktaras Kroftas linktelėjo.
– Jis atrodo daug žadantis. Dėl ko daugiau būčiau jį priėmęs?
– Bet ar jis diskretiškas? – paklausė Nora.
– Jei iškils toks klausimas, pasikalbėsiu su juo.
Daktaras pradėjo lipti laiptais. Kaip jis gali neiškilti? Ji beveik visada būdavo operacinėje. Susierzinusi Nora sugriebė sijonus ir nusekė paskui jį.
– Pone, taip ir bus, nebent ketinate manęs atsisakyti.
Nors ašaros dilgino akis, jos balsas išliko ramus.
– Aišku, ne. – Jis dirstelėjo į ją per petį. – Bet tu teisi. Reikia būti apdairiems. Savaitę ar dvi laikykis atokiau nuo operacinės, kol susidarysiu apie jį nuomonę.
Nora susiraukusi nuleido akis į nutryptus akmeninius laiptus. Turėjo suprasti, kad daktaro Krofto dėmesį galiausiai patrauks koks nors gabus vyrukas. Jos jam reikėjo tik dėl patogumo. Kaip ji galėtų varžytis su daktaru Gibsonu, kuris mokėsi medicinos mokykloje, galėjo lydėti daktarą Kroftą į paskaitas ir dirbti kartu su juo ligoninėje? Nora nenorėjo galvoti, kas nutiks su ja, kai Gibsonas įsikurs Karalienės Didžiojoje gatvėje.
