Būtent taip nutiko ir Vidai. Norėdama ištrūkti iš kaimo, ji ėmė studijuoti čia nepritaikomas maisto pramonės technologijos studijas. Vis tik paskui teko pamiršti šią specialybę. Moteris pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja ne kur kitur, o Pernaravos mokykloje – tame pačiame kaime, iš kurio būdama paauglė svajojo pabėgti.
Šiandien Vida jaučiasi laiminga ir kaimo mokyklos į miesto gimnaziją iškeisti jos niekas nesuviliotų. „Vaikai kaime atviri, geri, nuoširdūs, – sako mokytoja ir skuba užbėgti už akių niūrias šalies ateities prognozes piešiantiems pesimistams. – Žiūrėdama į savo mokinius tikiu, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis.“
– Ponia Vida, sakykit, ką mokytojai veikia vasarą? Kartais atrodo, kad visas pedagogo gyvenimas ir yra laikas mokykloje, o įsivaizduoti mokytoją paprastoje buityje, pavyzdžiui, skutant bulves plokštainiui, sudėtinga.
– Mokytojai taip pat turi buities darbų (nusišypso). Vasarą daugiausia laiko ir praleidžiu rūpindamasi tais paprastais dalykais – namų aplinka, šiltnamiu, daržais.
Labai patinka keliauti. Dabar daugiausia keliaujame po Lietuvą. Prieš kelerius metus teko svečiuotis pas Norvegijoje gyvenančią seserį. Ši kelionė paliko daug įspūdžių.
Na, ir, žinoma, kai tik yra proga, visą dėmesį skiriu savo pirmajai ir kol kas vienintelei anūkei. Ji – didysis mūsų šeimos džiaugsmelis (švelniai šypteli).
– Gal gimus pirmai anūkei jaučiatės tarsi dar kartą išgyventumėte motinystę?
– Iš tiesų tas jausmas dar stipresnis nei tada, kai sulaukiau savo vaikų. Štai – matote (nusijuokia Vida ir bando šalin nuvyti užplūdusį džiugesio graudulį).
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Pernaravos mokykloje, kuri prieš kelerius metus tapo Josvainių gimnazijos skyriumi.
– Mano šeima gyveno Žostautuose – penki kilometrai iki Pernaravos. Inžinieriaus specialybę turėjęs tėvukas gavo darbą Pernaravoje, tad atsikraustėme čia. Pernaravos mokykloje mokytis pradėjau penktoje klasėje. Vėliau šiame krašte susipažinau su savo būsimu vyru ir likau čia. Taigi pati baigiau Pernaravos mokyklą, o dabar joje ir dirbu.
– Koks jausmas vaikščioti tais pačiais koridoriais, mokyti tose pačiose klasėse?
– Iš pradžių buvo labai keista, kai mane pačią mokę pedagogai tapo mano kolegomis. Dabar, žinoma, smagu. Neslėpsiu, pradžioje buvo ir baugoka, bet įdomu.
– Kaip sumanėte tapti mokytoja? Ar tai, kaip daugeliui mergaičių, buvo pirmoji svajonių profesija?
– Mes su geriausia drauge buvome suolo draugės ir abi kartojome: „Jau kaime tai mes tikrai neliksime gyventi.“ Kaip sakoma, niekada nesakyk niekada (nusijuokia). Štai abi gyvename kaime dviejų kilometrų atstumu viena nuo kitos.
Pedagogika nebuvo pirmoji mano specialybė. Iš pradžių Kauno technologijos universitete, tuometiniame KPI, studijavau maisto pramonės technologo specialybę. Taip susiklostė, kad vyro darbas buvo kaime, o maniškė specialybė su kaimu visiškai nesurišta. Taigi mečiau ją. Tuo metu Pernaravos mokykloje reikėjo pavaduojančios pradinių klasių mokytojos. Pradėjau dirbti ir įstojau į Šiaulių universitetą įgyti pedagogo kvalifikacijos. Ten pat baigiau ir magistro studijas.
– Ar prisimenate savo pirmąją klasę ir pirmuosius mokinius?
– Prisimenu dvi mergaites sesutes. Užaugusios jos neliko Pernaravoje. Prisimenu ir berniukus, kurie dabar dirba pas mūsų krašto ūkininką.
Labai patinka keliauti. Dabar daugiausia keliaujame po Lietuvą. Prieš kelerius metus teko svečiuotis pas Norvegijoje gyvenančią seserį. Ši kelionė paliko daug įspūdžių.
– Į pirmąją klasę atėję mažieji mokinukai su jūsų pagalba susipažįsta su raidėmis, dėlioja skiemenis, išmoksta skaityti, o paskui juos matote suaugusius, sukūrusius savo šeimas, dirbančius. Kaip jaučiatės stebėdama tokį gyvenimo ratą?
– Rudenį sutiksiu 24-ąjį savo, kaip pedagogės, rugsėjį. Bagažas išties nemenkas. Štai mokiau savo pirmuosius pirmokėlius, o dabar mokau jų vaikus. Tai labai smagu ir visada jaudina.
– Ar skiriasi pirmieji jūsų mokyti vaikai nuo dabartinių?
– Be jokios abejonės. Pirmuosius savo mokinius prisimenu nedrąsius, daug ramesnius, bet labai smalsius ir viskuo besidominčius. Dabar pasikeitė tėvai, jų požiūris, taigi pasikeitė ir vaikai. Mokiniai išties kitokie.
– O kaip jie pasikeitė: į gera ar į bloga?
– Yra ir gerų, ir liūdnų pokyčių. Puiku tai, kad vieni vaikai išliko smalsiais, trokštančiais mokykloje išmokti ir sužinoti ko nors nauja, įdomaus, o kiti mokinukai visiškai pasyvūs. Jiems terūpi telefonas, kompiuteris, o žinių, kurias gali perduoti mokytojas bei gyva – ne virtuali aplinka, tokiems vaikams nelabai reikia.
– Kaip stengiatės sudominti tokius vaikus?
– Kiekvienas vaikas yra kitoks – kiekvienas yra asmenybė ir kokie darbo metodai duoda rezultatų su vienu vaiku, nereiškia, kad duos ir su visais kitais. Prie kiekvieno mokinio reikia mokėti prieiti. Kaimo mokyklų pedagogams šiuo atžvilgiu lengviau, nes mes žinome kiekvieno vaiko šeimą, kokia ten padėtis.
– Kalbėjote apie tai, kad nors pedagogas su kiekvienu vaiku siekia tų pačių rezultatų, bet darbo metodai gali labai skirtis. Vadinasi, pedagogo darbas itin kūrybiškas?
– Tikrai taip ir yra. Kuo anksčiau galėjai sudominti vaikus, tas dabar neveikia – reikia derintis prie vaikų norų, gebėjimų. Viskas juda į priekį kosminiu greičiu. Reikia spėti drauge.
– Būtinybė sparčiai vytis pokyčius jums patinka?
– Visas gyvenimas sparčiai bėga, todėl natūralu, jog ir pokyčiai – neišvengiama to dalis.
– Niekada netraukė mokytojauti į miestą?
– Ne, man gera kaimo mokykloje. Kiek su vaikais vykstame į ekskursijas, visada muziejuose pastebi: „Jūs, ko gero, esate iš kaimo mokyklos, nes jūsų vaikai visai kitokie – ramesni, mandagesni, labiau klauso gidų, yra drausmingesni.“
– Kokius matote mokytojavimo džiaugsmus ir rūpesčius?
– Pradėsiu nuo džiaugsmų (nusišypso). Kai esi pradinių klasių mokytoja, matai pačias pirmąsias vaiko dienas mokykloje. Vaikai būna nedrąsūs, nepažįsta raidelių, skaičių, o po pusmečio, žiūrėk, jie pradeda dėlioti raides, jiems pavyksta skaityti, vaikai pradeda labiau pasitikėti savimi. Tai kiekvienam mokytojui suteikia labai daug džiaugsmo. Gera matyti savo darbo rezultatus ir stebėti, kaip savimi džiaugiasi pats vaikas, nes jis gali skaityti, skaičiuoti, atsakyti į mokytojo užduotus klausimus ir klausinėti pats.
Pedagogika nebuvo pirmoji mano specialybė. Iš pradžių Kauno technologijos universitete, tuometiniame KPI, studijavau maisto pramonės technologo specialybę.
Na, o didžiausias pedagogo rūpestis – kad vaikai užaugtų gerais žmonėmis. To tikisi ir visi tėvai. Norisi, kad vaikui mokykloje visų pirma būtų gera, kad jis čia jaustųsi saugus, drąsus, pasitikėtų savimi. Mūsų rūpestis – kad matydamas gerą pavyzdį vaikas užaugtų doru žmogumi.
– O jūs pati turėjote ypatingų mokytojų?
– Oi, ne vieną. Tai ir mūsų auklėtojas, kuris iki dabar sėkmingai darbuojasi.
– Labai įdomu, kaip jis jus sutiko? Juk pedagoge tapti neketinote.
– Sutiko labai šiltai. Visada klausdavo, gal reikia pagalbos, padrąsindavo, pagelbėdavo, patardavo. Labai smagu. Na, o dabar jau tapome tikrais kolegomis.
– Ar teko kada sudvejoti pasukus savo gyvenimą į pedagogiką?
– Tikrai ne. Nė karto! Šiuo metu neįsivaizduoju savęs, dirbančios kitokį darbą (šypsosi).
– Užauginote dukrą ir sūnų. Bent slapta nepuoselėjote svajonės, kad ir jie pasirinktų mokytojo profesiją?
– Mano vaikai rinkosi tai, kas jiems labiausiai patiko, kam jie jautėsi gabūs. Niekada nesistengiau primesti: „Tapk gydytoju, mokytoju, teisininku ar kuo kitu...“ Su vyru norėjome, kad vaikai savo gyvenimo kelią rinktųsi savarankiškai.
– O jus pačią pedagogo specialybė kaip asmenybę brandino, keitė?
– Taip. Iš pradžių labai trūko pasitikėjimo savimi, aišku, ir žinių. O žinių niekada nebus per daug, nes viskas keičiasi – reikia nuolat tobulėti.
– O kantrybės ribos neprasiplėtė? Juk daugiausia kantrybės turbūt ir reikia su mažiausiais moksleiviais?
– Reikia, bet aš visada sakau, kad tai yra kaimo vaikai. Jie kitokie – nuoširdesni, geresni, atviresni. Tenka pasikalbėti su miesto mokyklose dirbančiomis mokytojomis, jos sako, kad kaimo vaikai išties geresni.
– Anksčiau mokytojas buvo ne tik žinių perdavėjas, bet ir itin gerbiamas, ryškus bendruomenės šviesulys. Sužinojus, kad šalia yra mokytojas, visada norisi pasitempti, labiau sekti savo kalbą, elgesį. Ar žmonių požiūris į pedagogą toks išliko iki šiandienos?
– Manau, kad tas požiūris į pedagogą nepasikeitė – kaip buvo gerbiamas šviesuolis, taip ir liko iki šių dienų. Juk kaime ir pati mokykla dažnai tampa visuomeninio gyvenimo centru. Mūsų kaimas neturi bendruomenės namų, todėl čia beveik visas kultūrinis gyvenimas ir renginiai vyksta mokyklos erdvėse.
– Mokytojas – ne tik specialybė. Turbūt sutiksite, kad tai aprėpia visą žmogaus gyvenimą ir pačią asmenybę. Ar jaučiate tarsi pareigą mokytoja, bendruomenės šviesuole būti ne tik darbo valandomis, bet ir už mokyklos ribų?
– Mokytojo specialybė įpareigoja. Visada prisimenu, kad esu pedagogė. Žmonių požiūris to taip pat neleidžia pamiršti. Aš pažįstu visus kaimo žmones. Sutikę mane jie domisi, kaip sekasi mūsų mokyklai, kiek turime vaikų. Kaimo žmonėms iš tiesų rūpi mūsų mokyklos ateitis.
– O kaip sekasi Pernaravos mokyklai?
– Vaikučių ne per daugiausia, bet užtenka. Klasės nedidelės. Tai iš vienos pusės pliusas, bet iš kitos – minusas: mokykla didelė, o mokinių mažiau. Kol kas žinome, kad galime ramiai gyventi – išliekame. Bet, kaip sakoma, viščiukus skaičiuoti reikia rudenį. Tikimės, kad viskas bus gerai ir mokiniai neišsibėgios.
– Žvelgdama į mažuosius savo mokinius, kaip manote, kokia bus Lietuvos ateitis? Kas auga?
– Žiūrėdama būtent į savo mokinius galiu pasakyti, kad Lietuvos ateitis turėtų būti šviesi ir sektis turėtų neblogai. Kaip sakiau, kaime vaikai nuoširdūs, jie įpratę prie buities, ūkio darbų. Vaikai pasipasakoja, ką veikė, ką dirbo. Didžioji dalis mokinių tokie. Tad manau, kad viskas bus gerai.
