Jis prisipažįsta, kad miestą švarina todėl, kad kitaip tiesiog negali. Pastebėjus netvarką jam tiesiog knieti ją sutvarkyti. Sustoti jis nė neketina. Aurelijaus galvoje nuolat gimsta naujos mintys, kaip prisidėti prie Šventosios gerbūvio gerinimo. Apie savo darbo įvertinimą jis net negalvoja: „Jokių padėkų man nereikia. Tai daryti mane skatina vidinė būsena. Kaifuoju tai darydamas.“
Vienijanti švarinimosi misija — tarsi spyris į užpakalį
Į populiarų pajūrio miestelį Aurelijus atsikraustė iš Vilniaus. Vanduo — vyro silpnybė ir mėgstamiausia veiklos sritis, tad ir sostinėje jis gyveno visiems žinomoje, Neryje plūduriuojančioje baržoje, kurią pats pasistatė. Užsiėmė įvairia su vandeniu susijusia veika ir upeivyste. Jis pastebi, kad pastaroji dabar labai stipriai atsigavusi. Apmirusi veikla prisikėlė ir jo pastangų dėka. Vis dėlto, kai per aukcioną laivas buvo nupirktas, A.Kinas pajuto, kad Vilniuje nebeturi ką veikti ir patraukė pajūrio link. Kodėl? „Uostas, vanduo, žmonės“, — trumpai paaiškina.
Aurelijus Šventojoje gyvena vos trejus metus, jau spėjo surengti tris dugno valymo akcijas. Per jas jis sujungia narus, entuziastus ir visus kitus, kuriems rūpi, kas vyksta vandenyje.
Šventojoje A.Kinas jaučiasi radęs savo vietą. Kaip miestelio gyventojas ir Lietuvos povandeninės sporto federacijos vadovas jis tiek ant žemės, tiek vandenyje nori gyventi tvarkingai. Dėl to Aurelijus, nors Šventojoje gyvena vos trejus metus, jau spėjo surengti tris dugno valymo akcijas. Per jas jis sujungia narus, entuziastus ir visus kitus, kuriems rūpi, kas vyksta vandenyje. Jis akcentuoja, kad į akcijas susirenka ne tik pasirengusieji lįsti į vandenį, bet atvažiuoja ir archeologai, išminuotojai, gaisrininkai, universiteto žmonės.
„Tai bendras reikalas, kuris visus apjungia ir sutraukia į vieną vietą. Tuo metu visi susitinka, pasidalija savo patirtimi ir įspūdžiais, pabendrauja vieni su kitais. To negali padaryti eilinę dieną. Tai vienas iš tokių momentų, kuris apjungia bendraminčius“, — vieną iš akcijos privalumų pastebi A.Kinas. Pasak jo, per akcijas vienu metu vyksta keli geri dalykai: susibūrimas, dugno reljefo pažintinis tyrinėjimas, vėliau — švarinimasis. Tai ir yra viena iš Aurelijaus organizuojamos akcijos misijų.
„Ta misija gaunasi toks spyris į užpakalį. Dar ir tvarką darai, švarini, gerini. Tai vieta, kur ne tik šiaip sau pabūni, kad pasirūpintum savimi, savo vidiniu pasauliu ar pasikrautum vidines baterijas“, — džiaugiasi jis. Naras įsitikinęs, kad čia gali pasijusti pasaulio žmogumi, atliekančiu svarbią pareigą: „Pareigą prieš gamtą, prieš ateities kartas“.
Akcijos dalyvių skaičius vyrui nėra svarbiausia. Svarbiausias pats procesas, pati veiklos forma. Jis prisipažįsta, kad jam nerūpi, kiek žmonių prisijungs prie valymo — 2 ar 22. Tikslo suburti didelį entuziastų skaičių jis neturi ir apie tai negalvoja. Vienintelis svarbus dalykas — žinoti žmonių skaičių ir suformuoti grupes, kad valymo akcija vyktų tvarkingai ir visų saugumas būtų užtikrintas.
Akcijos dalyvių skaičius vyrui nėra svarbiausia. Svarbiausias pats procesas, pati veiklos forma.
„Planuoji, kokį plotą tiek žmonių per tiek valandų gali apeiti. Žmonės būna profesionalai, mėgėjai ar tik pradedantys mėgėjai. Rūpinuosi, kad susiskirstymas būtų optimalus“, — apie organizacinius užkulisius pasakoja Aurelijus. Jam labai svarbu, kad nei vienas dalyvis nejustų diskomforto, bet žingsnelis po žingsnelio galėtų eiti į priekį ir mokytis.
A.Kinas atskleidžia, kad, nepaisant grupės dydžio, visada pavyksta rasti ką nors naujo ir įdomaus, nors, atrodo, neria į tas pačias vietas. „Šaudmenų per tuos tris nėrimus radome du kartus. Dar dviratį po beždžionių tiltu. Žvejai nupasakojo buvusio senojo tilto vietą, tai ten radome žalvarinį primusą. Ne šiaip sau kokį, o jūrinį, su trim degikliais. Radome ir senovinių rogučių, pačiūžas“, — įdomesnius radinius dugne vardija naras.
Liūdna, bet kiekvieną kartą panėrus dugne randama daugybė padangų. Jų, sako, ir dabar yra. Ir ne vakar įmestų, bet senų, dar sovietinių laikų. Kai kurios jų kažkada priklausė seniems sunkvežimiams. Naras tai nustato pagal padangą. Patys žvejai narui pasisako, kad prieš kelis metus ką nors pametė vienoje ar kitoje vietoje. Tai būna ir inkarai, kurių visada tenka ištraukti po kelis.
Tikrai ne visi iš dugno ištraukti radiniai keliauja į šiukšlyną. Įdomesni tampa eksponatais A.Kino Šventosios istorijos muziejuje.
Senienų prikėlimas naujam gyvenimui jungia bendruomenę
Pirmaisiais A.Kino muziejaus eksponatais tapo inkarai, kurie, pasak jo, simbolizuoja laivybą. Nesvarbu kokią — didesnę ar mažesnę, žvejybinę ar pramoginę — inkaras yra svarbus laivo atributas. Žvejybiniai tinklai, kurie taip pat yra vieni pagrindinių eksponatų, simbolizuoja tik žvejybą. Jis prašo žvejų, kad senus tinklus atiduotų, padovanotų muziejui: „Grynai muziejiniais tikslais, kad būtų galima eksponuoti, iš jų kažką padaryti. Kažką tokio. O kas gaunasi... kiekvieną kartą vis kažkas gaunasi, nors ir pats nežinai, kas gausis“, — apie senų tinklų prikėlimą naujam gyvenimui pasakoja Aurelijus.
Naras eksponuoja ir didžiųjų laivų virves. „Be virvės laivas yra tik vėjo nešamas ir blaškomas daiktas“, — sako muziejaus įkūrėjas. Čia galima pamatyti ir įvairių gelbėjimo ratų, nes juos turėti privalo kiekvienas laivas. Laikui bėgant ratai nublunka, keičiasi reikalavimai, tad nebetinkamus naudoti jis irgi prašo atiduoti įkurtam muziejui — bus nauji eksponatai.
Šiuo metu muziejus įrengtas uoste, tačiau dabar, Palangos savivaldybei perėmus uostą, vyksta pašnekesiai, kur kitur jį būtų galima įrengti, kad Aurelijus ir toliau galėtų eksponuoti savo surinktą kolekciją. Svarbiausia, kad kiekvienas žmogus galėtų prieiti prie eksponatų, juos apžiūrėti ir pačiupinėti.
A.Kinas atskleidžia, kad nėra vienas toks. Šventojoje yra ir kitų mohikanų, prieš kuriuos jis žemai lenkia galvą. „Dailininkas Antanas Baronas sukūrė Šventosios herbo simbolį. Dažnai tenka su juo bendrauti, dalintis įspūdžiais. Mikelis Balčius — žmogus, su kuriuo verta pasikalbėti. Jis turi istorinį muziejų. Jie yra tikrieji Šventosios gyventojai“, — šventojiškius, puoselėjančius miesto dvasią, giria A.Kinas.
Jis pabrėžia, kad Šventojoje gyvena daug nuostabių žmonių, apie kuriuos niekas nežino. Bet jiems to ir nereikia, priduria. Pasak naro, jie tiesiog gyvena savo kūrybinį menininkų gyvenimą. Kiekvieną dieną pasišventusiai dirba savo darbus. Jei taptų žvaigždėmis ir visiems atvertų duris, tai, pasak Aurelijaus, jiems „pirštai atbuktų“. „Jie labai gerai jaučiasi savo vidinėje kūrybinėje veikloje“, — neabejoja jis.
Šventojoje gyvena daug nuostabių žmonių, apie kuriuos niekas nežino. Jie tiesiog gyvena savo kūrybinį menininkų gyvenimą.
Aurelijus, nesiekdamas pripažinimo, toliau dirba miesto labui ir vis nenustoja planuoti, kaip dar galėtų prisidėti prie jo gražinimo. Jis labai nori atgaivinti visus tuos senus rakandus, nors tam reikia daug laiko ir vietos.
„Jei tik yra galimybė, aš visada pasiruošęs prisidėti, burti, kurti, su dailidėmis padirbėti. Man pačiam labai knieti ir yra įdomu viskas, nuo minimalistinio iki maksimalistinio“, — nekantrauja prie tolimesnio miestelio gaivinimo prisidėti naras. Jis prisimena, kaip turėjo išplaukti su prezidento Antano Smetonos laivu, tačiau kelionės paskutinę akimirką skaudančia širdimi teko atsisakyti. „Baisiai labai norėjau, nes toks atvejis pasitaiko tik kartą gyvenime. Bet dėl šito reikalo toliau bendraujame su profesoriumi Vladu Žulkumi“, — nenuleidžia rankų vyras.
Mintys apie aplinkos gražinimą A.Kino niekada neapleidžia. Jis atskleidžia, kad šia veikla tarpusavyje besidalijantys žmonės neturi jokio išskaičiavimo. „Pamačiau į uostą atplaukusį didžiulį gražų kelmą. Išmesti ar įstumti atgal į jūrą gaila, todėl ištraukiau ir padovanojau Palangoje gyvenančiam dailidei Linui Žulkui. Jis savo dirbiniu papuošė miestą“, — džiaugiasi Aurelijus ir priduria, jog jie visi gyvena bendrystėje. Nesavanaudiška tarpusavio pagalba naudinga ir žmonėms, ir jų gyvenamajai aplinkai.
Tikslas — pastatyti ant žemės ir atgręžti į besisukantį laiko tėkmės ratą
Bendrystė yra vienas svarbiausių dalykų A.Kino gyvenime. Jis įsitikinęs, kad žmonija dūsta nuo iš visų pusių plūstančios informacijos. Žmonės virtualiai vienu metu gali būti visur, tačiau pačiupinėti kažką realaus kartais būna sudėtinga. „Mano tikslas — padėti žmonėms atsistoti ant žemės ir tiesiog prisiliesti, pačiupinėti. Pajusti teigiamas emocijas, o ne tik pasisemti informacijos, nes jos galima gauti ir neišlipus iš lovos. Bet ji sausa, neturi dvasios, neturi įkvėpimo ir kvapo“, — apie žmonių bendrystės svarbą aiškina Aurelijus.
Mano tikslas — padėti žmonėms atsistoti ant žemės ir tiesiog prisiliesti, pačiupinėti.
Jis džiaugiasi, kad gali suburti skirtingų patirčių, išgyvenimų, filosofijų turinčius žmones, kurie susitiks tik kartą ir daugiau nebepasimatys. Jis pastebi, kada tada nėra prasmės puikuotis vienam prieš kitą. Naras laimingas, kai neieškoma savanaudiškų paskatų: „Tiesiog žmonės būna patys savimi ir kaifuoja nuo gyvenimo, kuris mums duotas“.
A.Kinas pabrėžia, kad būtent poreikis bendrauti ir suburia į jo valymo akcijas. Naras kviečia sugrįžti prie besisukančio rato arba spiralės. Žmonėms reikia bendravimo ir tai daug svarbiau už pinigus. Atvykti į valymo akciją reikia pačiam, pačiam susimokėti už kelionę, maistą ir nakvynę. Tačiau viską atperka noras pabūti su žmonėmis, kuriuos vienija vanduo ir povandeninis pasaulis.
„Aš lyg kokia kelionių agentūra, į kurią kreipiasi įspūdžių pasisemti norintys žmonės. Ir tai nieko nekainuoja. <...> Tai kaip mini safaris, kuris suteikia naujų išgyvenimų ir įgūdžių“, — kad bendravimas per valymo akcijas suvienija bendraminčius džiaugiasi Aurelijus.
Naras sako, kad jau studijų laikais tai buvo jo pašaukimas. „Pinigų nebuvo, o aš svajodavau, kaip pastatyti laivą, kaip laivuoti, kaip žmones arčiau vandens atvesti“, — prisimena jis. Vėliau svajonės virto realybe. Vyras tapo profesionaliu nardymo instruktoriumi ir išmaišė didelę dalį pasaulio vandenų. Svarbiausia, kad per keliones jis išmoko dar geriau ir giliau pažinti žmogų.
Pinigų nebuvo, o aš svajodavau, kaip pastatyti laivą, kaip laivuoti, kaip žmones arčiau vandens atvesti.
Aurelijus iš kelionių atsivežė daug įspūdžių ir vertingos patirties. Jis prisipažįsta, kad domisi ne visai žemiškais dalykais, jį traukia psichologija, anatomija, filosofija. Tai jam padeda ruošiant studentus ar apmokant naujus instruktorius. Jis mokosi skaityti žmogų, perprasti jo vidinę būseną ir numatyti, kokios gali būti jo ribos. Pasak A.Kino, mokytojas, klostantis įvykiams, visada turi numatyti kelis žingsnius į priekį.
„Ne tik apie mane viskas sukasi”
Aurelijui ribų nėra. Jis prisipažįsta, kad nėra visų galų meistras, tačiau stengiasi tokiu būti, todėl niekada nesiliauja mokytis. Kai nori išmokti virinti, eina pas suvirintojus. Nueina ir pas mechanikus, statybininkus. Tai jam yra tikrasis mokslas. Todėl vyras nebijo nestandartinių projektų, o kaip tik nekantrauja jų imtis. „Man tai adrenalinas. Man pasiūlymas ko nors nestandartinio yra tas pats, kaip vaikui saldainis“, — apie gyvenimą, kuriame niekada nepaliauja mokytis ir kurti, pasakoja jis.
Kad naras nustebins savo miestą dar ne kartą, abejoti neverta, nes vos tik atvykęs puolė gražinti Šventąją. Jis prisimena, kad uosto kopose buvo beveik kilometras senos vielinės tvoros su išvirtusiais, išdraskytais kuolais. Vyras paprašė leidimo panaikinti tą „bjaurastį“ ir darbavosi radęs nors kiek laisvo laiko. Dabar džiaugiasi, kad žmonės gali vaikščioti takeliais ir grožėtis atsivėrusiu vaizdu.
Man pasiūlymas ko nors nestandartinio yra tas pats, kaip vaikui saldainis.
Ateities planų yra ne vienas ir ne du. Aurelijus juos kuria ir laukia, kada galės prisidėti prie miestelio gerbūvio kėlimo. Viena jo svajonių — atgaivinti panašų į švyturio garsinį signalą turintį įrenginį — notafoną.
„Senais laikais, jūroje užėjus rūkui, jis pradėdavo kaukti. Jis stovi tarp uosto ir jūros, pakeliui prie Trijų mergelių skulptūros, tačiau visi praeina pro jį, kaip pro kažkokį objektą, dabar primenantį niekam nereikalingą surūdijusį rėmą. O iš tikrųjų žmonės praeina pro unikalų, vienintelį Lietuvoje esatį notafoną“. „Rūko ragas“ — savo idėją išduoda Aurelijus.
Naras nori, kad šis objektas būtų atgaivintas. Savo unikaliu garsu, padėdavusiu žvejams grįžti į krantą, jis galėtų per įvairias šventes stebinti miesto gyventojus ir jo svečius Tai, pasak entuziasto, galėtų būti dar vienas traukos objektas Šventojoje, nes miestas jau pabudęs iš miego, pastebi jis.
Kaži ar Aurelijus kada nors prisipažins, kiek daug jau nuveikė miesto ir jo žmonių labui. Jis nesitiki jokių padėkų, apie tai net nesusimąsto, nes viską daro ne dėl atlygio. Viskas — dėl žmonių. „Ne tik apie mane sukasi viskas. Tai reiškia, kad taip turi būti“, — sako jis.
Vyras prisipažįsta, kad net nežino, kaip paaiškinti tą poreikį ir potraukį. Jei mato, kad daiktas nedera gamtoje, tai būtinai turi jį pašalinti. „Jei pamatau šiukšlę, visada ją pakeliu“, — konstatuoja jis ir priduria, kad tai darant džiaugiasi širdis, nes gera būti švarioje gamtoje.
A.Kinui niekada nekyla minčių apie paskatas, asmeninės naudos ieškojimą ar pasirodymą, pasipuikavimą. Kur slypi šio gerumo šaknys? „Nežinau. Matyt, toks auklėjimas buvo“, — atsakymo bando ieškoti vyras.
