Jau vaikystėje buvau „neteisinga“ mergaitė. Draugai – daugiausia berniukai, žaisdavome tris muškietininkus, o namuose vis junginėdavau magnetofonus, perrinkdavau laidus, dažnai knietėjo išardyti televizorių. Mama auklėjo mane būti savarankiška ir vis primindavo, kad stiprios mergaitės neverkia. Aš irgi negalėdavau verkti, ypač jei ji matydavo. Juk norėjau būti labai stipri mergaitė.
Daugiau įkvepiančių istorijų skaitykite e. žurnale www.mieloji.lt.
Anksti palikau namus ir pradėjau gyventi savarankiškai. Tikėjau, kad mama didžiuosis. Man buvo vos šešiolika: tas metas, kai pradedi uždavinėti sau nepatogius klausimus ir ieškoti atsakymų. Papuoliau į „tikrų“ mergaičių draugiją. Joms labai rūpėjo naujos makiažo tendencijos, akių šešėlių spalvos ir antakių formos. Padažydavo ir mane. Tokiais momentais jaučiausi vulgari išore ir tuščia vidumi. Pradėjau aiškiai suprasti, kad mergaitiški reikalai man kažkodėl svetimi. Tik nelabai supratau, kodėl ir ar moteriški reikalai – tik šešėliai? O kur tikros spalvos?
Artėjant studijų pasirinkimo momentui, mamos nusivylimui iškart išbraukiau, jos manymu, moteriai tinkamą mokytojos profesiją ir įstojau į technologijų universitetą studijuoti garso režisūros. Ir vėl aplink buvo laidai, jungikliai, elektra. Atsikvėpiau lengviau – ten nereikėjo diskutuoti apie moteriškus niuansus, apie kuriuos neišmaniau, ir siekti moteriškumo idealo. Tik vidinį ego pradėjo rėžti kai kurių dėstytojų pašaipios replikos: „Merginoms nebūtina klausytis šios paskaitos labai įdėmiai: ištekėsite, pagimdysite, nelabai ir prireiks šios medžiagos ateityje.“ Po kiekvieno panašaus pasakymo tik dar tvirčiau žengiau savo nemoteriškos specialybės link.
Gavusi pirmąjį darbą, buvau jauniausia kolektyve. Ir vienintelė mergina. Žinojau, kad turiu dirbti dvigubai daugiau, trigubai atidžiau, neturėjau teisės suklysti. Jei klaidą padaro moteris, visi pirmiausiai pastebi ir akcentuoja – ji juk moteris. Turi prisiimti atsakomybę ne tik už padarytą žalą, bet ir už savo esybę. Moki dvigubą kainą. Turi įrodyti daugiau, turi pasitaisyti tvirčiau.
Dažniausiai per pirmąjį susitikimą su klientu išgirsdavau klausimą: „Kas šiandien dirba režisieriumi?“ Ramiu balsu atsakydavau: „Aš.“ Stodavo tyla, pastebėdavau, kaip dažnas klientas sutrikdavo.
Tęsdama studijas Danijoje, gavau tonmeisterio magistro laipsnį ir susipažinau su tikra lyčių teisių lygybe. Jei su savo bendramoksliu, vaikinu, nešdavome dėžes, prikrautas laidų, turėdavau pati atsidaryti duris, kartais ir jį praleisti į priekį. Tada vėl kilo klausimų apie moteriškąjį pradą. Ar tikrai visur ir visada noriu dėti lygybės ženklą? Pamažu pradėjau atrasti savo žaviąją moterišką pusę. Į darbą užsisegdavau sijoną, pasileisdavau ilgus plaukus. Bet ir vėl buvau kažkodėl kitokia, ir vėl balta varna… Juk turėdama tokią nemoterišką profesiją ir atrodyti turi atitinkamai.
Grįžusi į Lietuvą pradėjau ruoštis vestuvėms. Ši šventė buvo viena nuostabiausių dienų mano gyvenime. Pasipuošusi ilga balta suknele, su gėlėmis plaukuose jaučiausi tikra princesė. Ar apie lyčių lygybę galvojančiai moteriai turėtų būti gėda norėti ištekėti? Mergina neturėtų norėti apsivilkti baltos suknelės? Ar gėdytis (ne)norėdama turėti vaikų?.. Moteris turėtų… jausti gėdą?..
Pradėjau lauktis. Iš bendradarbių žvilgsnių galėdavau perskaityti žinutę, kad čia ir baigiasi mano puikioji profesinė kelionė.
Gimus mūsų pirmagimiui pagaliau turėjau tapti normalia moterimi. Bet aš, atrodo, net nežinojau, į kurį kampą bėgti. Kaip sunku buvo priimti save, tapusią „normalia“ moterimi. O dar tie klubai! Kur man dabar „dėti“ tokius klubus?
Tikėjausi gauti atsakymus iš kitų mamų. Tačiau su kiekviena nauja pažintimi vis giliau skendau savo netobuloje motinystėje. Iš pirmo verksmo, garso nemokėjau atpažinti savo vaiko poreikio. Nežinojau visų tų vaikų raidos etapų, ligų ir kitų terminų, kuriuos greitakalbe išberdavo vaikų gydytoja. Nemokėdavau priimti svečių su kūdikiu ant rankų – nepavykdavo šnekėti rišliai ir parodyti tikrosios savęs. Jaučiau deginančią gėdą, kad ir vėl vaišinu atėjusiuosius į mūsų namus pica ir sušiais, o kitos, turėdamos ir daugiau nei vieną vaiką, sugebėdavo savo gaminto pyrago atsinešti. Vien nuo minties, kad man teks suorganizuoti vaiko gimtadienio šventę, pasidarydavo silpna. Nežinojau, kaip elgtis atėjus į darželio šventę. O juk kiekviena normali moteris intuityviai supranta mamiškus dalykus, taip? Mano intuicija miegojo, nors tiek kartų bandžiau ją pažadinti. Aš norėjau tik bėgti pas savo laidus ir mikrofonus, bet vos prasižiojusi kam nors apie savo norą turėdavau pasijusti kalta, egoistiška ir neatsakinga motina.
Kai pirmagimiui suėjo 9 mėnesiai, gavau darbo projektą Japonijoje. Išskridau. Palikau vaiką savaitei močiutei. Nutraukiau žindymą. Kitaip sakant, padariau žiauriausius dalykus, kokius tik sugeba motina. Iki šiol užsidega skruostai, kai atsimenu aplinkinių skambučius su nuostabos pilnais klausimais: „Ką? Tikrai išskridai? Tikrai nebežindai?“
Šiandien auginu jau du sūnus. Toliau dirbu savo nemoteriškąjį darbą. Ištirpstu, kai mano vyresnėlis pasako: „Mamyte, tu tokia graži! Ir man taip patinka tavo spalvoti nagai!“ Vakarais statome oro uostą iš LEGO kaladėlių, skaitome pasakas ir sūnelis, atsigulęs man ant kelių, vaidina katiną. Išklausau savo vyro pasakojimus po ilgos darbo dienos. Man patinka jaustis silpnai jo stipriame glėbyje. Dienomis mokinu mažylį ragauti pirmąsias košes ir žindau naktimis. Ir šiandien jau pažįstu tokias pat netobulas mamas, su kuriomis dalinamės istorijomis apie „neišlaikytus egzaminus“ nuvykus planinio vizito pas vaikų gydytoją, siunčiame vaikų išdaigų nuotraukas, užsisakome picą ar sušį į namus.
Vis dar sulaukiu nuostabos papasakojusi apie savo nemoterišką profesiją. Vis dar noriu būti stipria mergaite ir kad mama manimi didžiuotųsi. Tik ne visada pavyksta neverkti.