Teisė liks širdyje
Tačiau pasakyti, jog miestietė, feministė, aktyvi LGBT bendruomenės narė staiga virto nuolankia kaimiete prie verpimo ratelio, irgi netinka. Kaip sako pati Aliona, ji nėra „vienos dimensijos asmenybė“, ne vien tik siūlai ir mezgimas yra jos galvoj.
Aliona baigusi teisę, o iki išsikraustymo į kaimą dirbo nevyriausybinėje organizacijoje – Lietuvos gėjų lygoje (LGL).
„Man visuomet rūpėjo ir teberūpi lygybė, LGBT žmonių teisės, kad niekas nieko nediskriminuotų, neskriaustų, kad vieni neturėtų daugiau privilegijų už kitus, taip pat feminizmas.
Vėliau pasirinkau kriminologijos studijas – ten dar įdomiau buvo: nusikalstamumo priežasčių teorijos, marginalizuotų grupių psichologija, aukos vaidmuo visuomenėje ir pan.
Tačiau palikusi miestą, mečiau ir su teise susijusį darbą. Teisę visuomet nešiosiuosi širdyje“, – prisipažįsta Aliona.
„Rankdarbiai nenuvertina nei vyro, nei moters“
Veiklos laikotarpį Lietuvos gėjų lygoje įprasmina tatuiruotė ant Alionos kūno – siūlų kamuolys. Nors kalbėdamasi su pašnekove spėju, jog tai jos verpimo, mezgimo etapo simbolis, nežinomybės ir paslapties, kas laukia ateityje (išvyniojus siūlų kamuolį), įprasminimas, tačiau moteris nusišypso:
„Turėsiu nuvilti – jūsų interpretacija graži, tačiau klaidinga. Šiai tatuiruotei jau beveik 10 metų, ji atsirado, kai dar nieko nedariau nei su pluoštais, nei su siūlais.
Dirbau LGL ir ten kūrėme erdvę žmonėms, kad šie galėtų bendrauti ir užsiimti rankdarbiais; ji vadinosi „Queer and Cozy“. Kvietėme ateiti visus žmones, ne tik LGBT bendruomenės narius. Norėjome saugios erdvės, kur žinojome – niekas nesityčios, nesmerks, nekritikuos. O juk rankdarbiai – siuvinėjimas, mezgimas ir pan. – neturi jokių ribų, jie gali būti bendras vardiklis visiems, nepaisant seksualinės orientacijos.
Taigi tuose susibūrimuose mokiau susirinkusiuosius megzti. Tačiau atsirado žmonių iš pašalies, kurie viešai sukritikavo mūsų užsiėmimus kaip „patriarchalinius“, neva skatiname žmones užsiimti antifeministiniais, pasenusiais dalykais.
Stipriai pyktelėjau: kaip galima taip sakyti?! Juk rankdarbiai niekaip nenuvertina nei vyro, nei moters. Nėra didesnė vertybė pastatyti namą nei nusimegzti kojines.
Rankdarbiai niekaip nenuvertina nei vyro, nei moters. Nėra didesnė vertybė pastatyti namą nei nusimegzti kojines.
Todėl ta tatuiruotė atsirado kaip savotiškas manifestas, patikinimas ir ženklas, jog mezgimas nėra kažkokia patriarchalinė atmata, kurią turėtume išguiti iš savo gyvenimo. Aš atvirai ir drąsiai renkuosi tą daryti, nes man tai teikia malonumą, matau tame prasmę.
Dažnai moters pomėgiai yra nuvertinami – tai reikėtų keisti. Vyrai, išleisdami krūvas pinigų kompiuteriniams žaidimams, tai laiko norma, o štai jei moters pomėgis patuština kišenes, tai ji jau – neatsakinga, nesirūpina šeima ir pan.
Beje, ir pačios moterys vis dar save nuvertina, nemoka didžiuotis, kad jų pomėgiai yra lygiai tokie pat svarbūs. Jei kažkas mėgina įrodinėti, kad mezgimas niekaip nedera su moters laisve, nepriklausomybe, feminizmo idėjomis, tai visiškai nesutinku. Tai mūsų šaknys, paveldas, tai būdas liudyti save, savo laimę ir meilę artimui“, – poziciją gina Aliona.
Į kaimą – patirti daugiau laisvės ir tikrumo
Moteris neria skrybėles, šlepetes, mezga megztinius, liemenes, kojines, audžia knygų skirtukus, siuvinėja paveikslus... Dar melžia ožkas ir rūpinasi vištų pulku, kepa duoną, konservuoja pačių užsiaugintas gėrybes, gamina jogurtą ir ledus. Tiesą sakant, daug lengviau būtų parašyti, ko ji nedaro, nei ką daro. Nes daro beveik viską.
Narstydamos siūlus, nunertas rankines ir megztinių raštus, užgriebiame giliau, paliečiame ir kitas Alionos gyvenimo gijas – kalba pasisuka apie juodaodį vyrą, JAV kariuomenėje tarnavusį, o dabar į pensiją išėjusį Jermaine‘ą ir šešiametę jų dukrą Elariją (nuotr. žemiau), kuri šįmet pradėjo lankyti pirmą klasę.
– Aliona, kaip sugalvojote iš Vilniaus pabėgti į Anykščių rajoną? Kaime gyvenate šeštus metus.
– Gal nuskambės banaliai, tačiau po dukros gimimo ėmė dėliotis visai kiti prioritetai mano gyvenime. Supratau, kad nenoriu gyventi taip: einu darbą, gaunu pinigus, vaikui skiriu tik tai, kas lieka nuo darbo. Man tai nepatiko. Pajutau, kad noriu kurti kitokį gyvenimą savo vaikui – su ja leisti daugiau laiko, perteikti savo vertybes.
Tiesa, po vaiko priežiūros atostogų mėginau dar dirbti, sugrįžau į Lietuvos gėjų lygą, tačiau jaučiausi prastai, darbas nebetenkino. Pinigai niekada nebuvo man prioritetas, šioje nevyriausybinėje organizacijoje dirbau vedama idėjos, kartais ir viršvalandžius, aukodavau savaitgalius. Mane tai motyvavo, maniau, jog dirbu prasmingą, naudingą darbą.
Pajutau, kad noriu kurti kitokį gyvenimą savo vaikui.
Tačiau gimus dukrai, nebegalėjau tiek savęs išdalinti, o ir nebenorėjau. Taigi su vyru paskaičiavę, kokį namą pagal savo išgales galime įsigyti, atsivertėme skelbimus ir naršėme po visą Lietuvą. Negalvojome nei apie vietą, nei apie patogumus, žiūrėjome, ką galime įpirkti, kad pradėtume gyventi. Taip atsidūrėme Anykščių rajone.
– Nebuvo šoko po dinamiško Vilniaus įsikurti kaime?
– Kadangi sąmoningai to norėjau, žinojau, kas laukia. Norėjau gyventi laisviau, erdviau, norėjau, kad mano pomėgiai virstų mano pagrindiniu darbu – sprendimas persikelti į kaimą tą norą išpildė.
Mane visuomet traukė gamta ir jos sezoniškumo padiktuoti darbai: patiko skinti uogas, konservuoti gėrybes, kaupti kaip voverei žiemos atsargas. Neapsimetinėju – man išties smagu dieną pradėti nuo duonos kepimo, apeiti ūkį.
Esu iš Ignalinos rajono, gamta supo nuo mažens. Man su draugais būdavo normalu išeiti pasivaikščioti į mišką, nulėkti prie ežero. Paskui išvykau į Vilnių. Ir ką pamačiau? Ogi žmonės moka pinigus, kad nuvažiuotų prie ežero, gamtoje praleistų savaitgalį. O kai pati gyvenau, nevertinau, koks gėris mane supo! Gal kad tai buvo kasdienė, įprasta aplinka?
Todėl dabar, kai sugrįžau arčiau gamtos, jaučiuosi be galo turtinga – gal gyvename skurdžiau, tačiau kokias pievas matau pro langus, kokiu oru kvėpuoju!.. Ryte pamurkdau savo katinukus, pasisveikinu su ožkytėm. Gėris!..
Verpti išmoko per metus
– Tačiau pirmiau nei ožkos atsirado verpimo ratelis ir siūlai. Papasakokite, kaip sumanėte imtis tokios veiklos?
– Nežinau, gal kiekvienas skirtingai prisimename vaikystę, tačiau man geriausiai tą laiką apibūdina žodis „mezginiai“.
Labai ryškiai įsispaudęs vaizdas, kai mama numezga gabalą ir pakviečia tave prisimatuoti, o tu stovi su dar nebaigtu darbu, sukinėjiesi... Man tie prisiminimai sužadina tokias geras emocijas, aš taip tų mezginių su jauduliu laukdavau!
Taigi norėjau, kad ir mano dukra pajustų tą mano rūpestį, mano meilę. Norėjau perduoti jai tas vertybes, kurios man mielos ir brangios – vertinti rankų darbo gaminius, nes jie išties ypatingi, išskirtiniai, nepakartojami.
– Ir taip prasidėjo siūlų paieška?
– Taip. Tačiau kai pamatai, kokią sumą sumokėsi už siūlus megztiniui, gali dingti ir motyvacija išvis pradėti megzti (šypteli). Kai pradėjau nagrinėti siūlus, suvokiau, kad jie nėra kažkuo ypatingi, už ką aš norėčiau mokėti pasakiškus pinigus. Tai tiesiog įvertinau: visi siūlai turi trūkumų, nėra unikalūs, o man reikėjo išskirtinių. Norėjau, kad nesikartotų raštas, kad siūle būtų spalvotų taškiukų, kad jį būtų galima praturtinti skirtingais pluoštais, kad vėliau mezginyje atsirastų žaismas, dinamika, gylis ir autentika, kad megzti būtų pramoga...
Nežinau, gal aš per daug reikalavau, regis, iš paprasto siūlo, bet tada ir kilo mintis, kad reikia jų susiverpti pačiai. Taip nusipirkau verpimo ratelį ir pradėjau eksperimentuoti.
– Skaičiau, jog verpti mokėtės pati savarankiškai. Kodėl neieškojote verpėjos?
– Ieškojau ir susiradau, turėjau pamokėlę, tačiau jos nepakako. Teko ne vieną įrašą Youtube kanale peržiūrėti, kad teorinės žinios virstų praktika. Kai pradėjau verpti, tai gal tik po metų galėjau pasakyti, kad jau išmokau, esu verpėja, nes siūlas jau atrodė tolygus, nebuvo nesuverptų vietų.
– Kai žmonės nusiperka jūsų siūlų, jums būna smalsu, ką jie nusimezgė ar nusinėrė?
– Žinoma, prašau, kad atsiųstų nuotraukas, parodytų. Man širdį skauda, jei siūlus nusiperka, bet iš jų nieko nepadaro. Yra tokių žmonių, ypač užsienyje, kurie aikčioja nuo siūlų grožio ir juos kolekcionuoja. Man toks vartojimas nepriimtinas, tai lyg nepatirto džiaugsmo kaupimas. Įsigyti yra viena, bet sukurti – kas kita, siūlai tam ir skirti.
– Turėjote keistų užsakymų?
– Gal ne keistų, o nuotaikingų. Mergina paprašė numegzti blauzdines. Numezgiau, tačiau klientė pamiršo paminėti, kad sudėtyje nebūtų vilnos, t. y. kad blauzdinės būtų veganiškos, pagamintos iš augalinio pluošto. Tai teko verpti ir megzti iš naujo. Įdomi buvo patirtis megzti žiemai skirtą daiktą be vilnos.
Siūlus verpia iš šunų, kačių, net asiliuko plaukų
– Instagrame esate pasivadinusi pluošto menininke (ang. fiber artist). Gal esate tokia vienintelė Lietuvoje?
– Neabejoju, kad Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie dirba su pluoštais.
O dėl įvardijimo, kas tokia esu… Kažin ar galėčiau vadintis tekstilės menininke, žodyje „tekstilė“ man slypi visai kita reikšmė. O pluoštas – tai žaliava, būtent nuo jos prasideda kūryba, todėl tikslesnis pavadinimas yra būtent pluošto menininkė.
Gulintis siūlų kamuolys – tai kaip neatskleistas žmogaus talentas: jeigu niekas nepamatys, tai niekas ir nesužinos apie jo potencialą.
Aš ir paveikslus siuvinėju ne dėl, to kad siuvinėčiau, o kad atskleisčiau pluošto ypatumus, jo grožį, tarkim, labai gražūs iš mano suverptų siūlų išeina debesys. Mezgu lygiai taip pat – ne dėl to, kad kažką turėčiau, o kas pasimatytų mezginyje visi sudėti ir užkoduoti spalvų perėjimai, smulkios detalės.
Gulintis siūlų kamuolys – tai kaip neatskleistas žmogaus talentas: jeigu niekas nepamatys, tai niekas ir nesužinos apie jo potencialą. Siūlas turi būti „įdarbintas“, įprasmintas. Ir turi būti arba praktiškas mezginys, arba džiuginti akį, kaip paveikslai.
– Kai matome avį, tai dar ilgas kelias nueinamas, kad būtų iš jos vilnos siūlas. Koks jis?
– Taip, tik aš dirbu su pluoštais, avių neauginu (šypsosi). O kelias iš tiesų ilgas: reikia vilną išpašyti, iškaršti, išplauti, purvus išpurtyti, dažyti, džiovinti… Todėl kai žmonės kreipiasi į verpėją, dažnai nesupranta, kiek to parengiamojo darbo dar reikia atlikti.
Turiu paprastą karštuvėlį, ir man tas kūrybinis procesas prasideda būtent nuo pluošto karšimo. Man ne taip smagu dirbti su vienspalve vilna, žymiai įdomiau eksperimentuoti su mišiniais, bandyti išgauti siūlo medžiagiškumą, tarkim, įdėjus bambuko, medvilnės ar įmaišius kitokios vilnos pluošto. Kokybiškai tas siūlas jau būna kitoks – tai nereiškia, kad jis geresnis ar blogesnis, tiesiog jo savybės kitokios.
Labai svarbi ir siūlų paskirtis, ką iš jo žmogus megs. Tarkim, kojinės juk yra toks dėvimas daiktas, tai kad tvirtesnės būtų, pravartu įmaišyti lino, dilgėlių pluošto, nailono. Įdėjus bananų pluošto išeina dar kitoks siūlas, žvilgantis. Japonijoje iš bananų pluošto gamindavo kimono, kad būtų ne tik prabangiai žvilgantis, bet ir be galo tvirtas
Jei ketinate megzti drabužį, dėvimą ant kūno, vadinasi, jis turi būti minkštas, taigi čia labai tinka sojų pluoštas, kuris yra švelnus, malonus. Be to, karšdama galvoju ne tik apie tuos funkcinius, praktiškus dalykus, bet ir kaip tos sudėliotos spalvos (natūralios arba dažytos) susimaišys.
Taigi mano veiklos bene smagiausia, kūrybiškiausia dalis yra būtent prie karšimo stalo, ne prie verpimo ratelio. Taip sunaudoju ir siūlų galiukus, įvairiausius likučius, žodžiu, viską, kad siūlas įdomus išeitų.
Man svarbu ne tobulumas, o atsitiktiniai taškeliai, dėmelės, skirtingų spalvų sukritimas.
– Vienas iš naujausių jūsų eksperimentų – darbas su asiliuko kailio plaukais.
– Taip, verpiau siūlus iš asiliuko plaukų. Jie labai priminė žmogaus, nors su jais neteko dirbti – nežinau, kas norėtų kokio mezginio iš žmogaus plaukų? (juokiasi)
– Tai žmonės jus susiranda ir paprašo iš augintinio plaukų suverpti siūlus?
– Būtent! Kačių plaukai be galo švelnūs. Tarkim, žmogus atsisveikino su augintiniu, turi prikaupęs jo iššukuotų plaukų ir nori siūlų, tai aš tą norą išpildau. Verpdama jaučiu neapsakomą gėrį, kad įprasminu augintinio ir žmogaus ryšį. Net jei žmogus iš to mylimo augintinio siūlų nieko nenusimegs, visgi turės daiktą, kurį bus galima liesti, prisiminti gyvūną. Tai negali nesujaudinti. Tokios akimirkos gyvenime yra prasmingos.
Paauglystėje lipdė dirbinius – „tyčinius netobulumus“
– Klausausi jūsų, Aliona, ir galvoju: bet juk parduotuvėse, regis, tiek visokių siūlų, nejaugi tikrai negalima rasti, reikia susiverpti naujų?
– Tikiu, kad galima ir rasčiau, esmė ta, kokią kainą už juos sumokėčiau. Apskritai, jei švaistyčiausi eurais į kairę ir dešinę, gal net ir neverpčiau, o pirkčiau iš individualių kūrėjų, manufaktūrų, kurie gali tai padaryti. Kai susiverpiu siūlus iš perdirbto pluošto, tai būna vienetinis dalykas. Neįmanoma padaryti antros tokios pačios siūlų kekės. Todėl į kūrybines norimų siūlų paieškas atvedė finansinis aspektas.
Tačiau svarbiausia priežastis – norėjau megzti ir stebėti, kaip to siūlo kelias mane nustebins, koks išeis galutinis rezultatas. Man svarbu ne tobulumas, o atsitiktiniai taškeliai, dėmelės, skirtingų spalvų sukritimas, nelygumai, kurių mašininiu būdu net neįmanoma išgauti.
Visgi koks malonumas yra megzti! Apima nenusakomas vidinis jaudulys, kai stebi siūlo kelią… Tai tokia patirčių kelionė, kai nežinai, kas laukia už kito kvartalo, už kilometro, o čia – kitoje mezginio eilutėje.
Štai esu nunėrusi dukrai dinozaurą, ir man jis toks mielas! Jo ypatingumas slypi detalėse: vienur galima rasti išskirtinę siūlų žymę, kitur – kokį rožinį spurgelį ar patamsėjimą. Galiu sukinėti tą dinozaurą ir matyti mylimiausias vietas, kas kaip sukrito. Tai man toks žaislas ypatingesnis, nei būčiau nėrusi paprastais, parduotuviniais siūlais.
Tikiu, kad siūlo galia yra stebuklinga – ypatingas, išskirtinis siūlas net paprastą mezgėją gali paversti menininke.
– Tobulumas netobulume? Nebus vienodų mandalų, kaip nebus ir vazos tobulomis sienelėmis, jei lipdome rankomis. Tas kreivumas, tas tarsi brokas kitų akimis, yra kaip tik išskirtinumas, daikto esmė, ar ne?
– Būtent! Žinot, paauglystėje lankiau keramikos būrelį. Darydavau dalykus, kurie man niekaip nesigaudavo gražūs, lygūs ir tobuli, kad ir kaip stengdavausi. Tada iš tos nevilties specialiai dariau daiktus išskirtinius, pavadinusi juos „tyčiniu netobulumu“.
Turėjau be galo geras dailės ir keramikos mokytojas, ir kas keisčiausia būdavo, kad abi jos nuolat aikčiojo: „Kaip čia gražu, kaip unikalu, kaip išskirtina!“ O man atrodydavo – kodėl jos giria, nejaugi nemato, kad aš nemoku padaryti tobulai? Tas kreivumas joms atrodė itin vertingas ir patrauklus.
Iš tos nevilties specialiai dariau daiktus išskirtinius, pavadinusi juos „tyčiniu netobulumu“.
Todėl noriu padėkoti savo mokytojoms – Jokubovskienei ir Trinkūnienei, kurios neužmušė mano kūrybingumo ir nereikalavo daryti „kaip visi“.
– Tas paskatinimas vėliau jums padėjo ir verpiant, dėliojant pluoštus?
– Paslaptis paprasta: kai moki viską techniškai tobulai padaryti, nepavyksta nukrypti ir sukurti kažką neįprasto. Taip man nutiko su verpimu. Mano siūlas išeina tolygus, gražus, sudėtinga jau padaryti „negerai“.
Todėl ir pradėjau eksperimentuoti su trumpesniais siūlais, išgauti tuos netolygumus, sustorėjimus, paįvairinti siūlą skirtingais pluoštais. Būtent taip sukuriu išskirtinį daiktą, kurio niekaip neatkartosi, matosi, jog tai tikrai rankų darbas.
„Kaime daugiau geranoriškumo“
– Jūsų vyras juodaodis iš JAV. Vilniuje gal daugiau tolerancijos. Kaip sutiko kaimas jūsų šeimą?
– Kodėl manote, kad Vilnius tolerantiškesnis? Mūsų šeimos patirtis kaip tik kitokia, tą įsitikinimą galime sugriauti.
Sostinėje tos rasinės neapykantos demonstravimo netgi daugiau nei mūsų kaime ar Utenoje, kur dažnai būnam, ar Ignalinoje, kai nuvažiuojame pasisvečiuoti pas mano tėvus. Nepastebėjau, kad mus apkalbėtų ar šnabždėtųsi. O štai Vilniuje, banke, vienas vyriškis spjovė mano vyrui po kojom.
Jermaine'as pas mane atvyko iš Amerikos. Vilniuje pagyvenome tik porą mėnesių, o paskui išsikraustėme į kaimą. Vilnius vyrui ne itin patiko.
– O kaimas?
– Kaimas nėra toks svetimas ir anonimiškas, kaip miestas, čia vieni kitus pažįsta, todėl nuoširdumo santykiuose daugiau. Tai kuria pasitikėjimo, bendrystės jausmą, jautiesi saugus. Tokio išsišokimo, kaip ano vyro banke, kaimo žmonės sau neleistų: maža bendruomenė, tuoj pasklistų kalbos. Čia daugiau geranoriškumo.
Nors esame jau šešti metai kaime, abu su vyru nė dienos nesigailėjome, kad jame apsigyvenome. Na, gal truputį ir meluoju (šypsosi). Puikiai atsimenu tą akimirką, kai gailėjausi visų gyvenimo sprendimų, kurie mane atvedė prie pirmojo ožkos melžimo. Galvojau, jog pražilsiu, nupliksiu ir nukris rankos (juokiasi). Tačiau paskui pasidarė lengviau, taigi tokių minčių nebeturiu.
Abu esame pajautę ir žinome, ką reiškia būti marginalizuojamoje grupėje.
Dirbame namuose, nestovime automobilių spūstyse, valgome, ką užsiauginame – ir mainais turime daugiau erdvės, daugiau laisvės. Tiesiog nėra priežasčių, dėl ko turėtume jaustis blogai.
Mūsų abiejų vertybės panašios. Iki tol niekas taip gerai manęs nesuprato, o Jermaine‘as – suprato. Gal dėl to, kad jis jaučia juodaodžių problemas, o aš – LGBT bendruomenės? Abu esame pajautę ir žinome, ką reiškia būti marginalizuojamoje grupėje.
– O kaip jaučiasi dukra Elarija? Ji juk nelabai turi su kuo palyginti, kaime auga. Kaip ta aplinka veikia jos suvokimą?
– Žinokit, labai įdomiai. Galvoja, kad jei mokykloje nesuvalgo visų pietų, tai darbuotojai tuos likučius atiduoda vištoms (šypsosi). Be to, mato mūsų požiūrį į šiukšles, tai jei išeiname po mišką ar laukus pasivaikščioti, jai reikia kiekvieną šiukšlę pakelti, išmesti. Ir tai, mano galva, yra gerai, ji žino, kad šiukšlėms čia ne vieta.
Ir su mano veikla tas pats – dukra įsitikinusi, kad visos mamos tokios, verpia, mezga (juokiasi). Bet pati į rankdarbius nelinkusi, ji šiuolaikinis vaikas – prie kompiuterio su kokiu „Minecraft“. Tačiau einam kartu ir pomidorų pasiskinti, ir kiaušinių susirinkti. Gamtos ir buities darbų tikrai daugiau kliūva nei gyventume Vilniuje.
Mus supa puikūs žmonės. Jei eina vyras su dukra, bando net angliškai užkalbinti, siūlo dukrai skanėstų. Nutinka nuostabių, stebuklingų istorijų.
Štai vienas vyras užkalbino Jermaine‘ą, pradėjo angliškai kalbėtis. Tas žmogus ir klausia: gal jums vištų reikia? Pasirodo, jis dirbo veterinarijos parduotuvėje, o mes kaip tik ieškojome vištų! Tai iš jo ir nusipirkome. Ir tokių pokalbių, nuskaidrinančių dieną, būna daug.
– Kaip tie metai kaime persmelkė jūsų buitį, mąstyseną, kad norite gyventi kuo tvariau ir sveikiau?
– Stengiamės viską daryti patys, nešvaistyti, nepirkti to, kas nereikalinga, sunaudoti tai, ką turim, perdirbti bei rūšiuoti, tai manau, kad padedame Žemei savo pasirinkimais (juokiasi).
Pas mus tik kartą per mėnesį išvežamos šiukšlės, o turime du konteinerius – vienas buitinėms atliekoms, kitas skirtas rūšiavimui. Taigi racionaliai pasvarstę su vyru, kiek mes perkame pieno, kiek tų pakuočių išmetame, kokią dalį visų šiukšlių jos sudaro, nusprendėme... nusipirkti ožką.
Pasvarstę su vyru, kiek mes perkame pieno, kiek tų pakuočių išmetame, kokią dalį visų šiukšlių jos sudaro, nusprendėme... nusipirkti ožką.
Pamatę, kad jai vienai liūdna pas mus, ėmėme dairytis antros. Bet tokia močiutė vietoj vienos įsiūlė dvi sesytes ožkytes. Taigi iš viso laikome tris ožkas. Ir ką galiu pasakyti? Su ožkom tikrai mažiau vargo nei su pieno taros tvarkymu (šypsosi).
– Tas sąmoningas gyvenimo būdas, kai galvoji, kaip persitvarkyti, kad kuo mažiau šiukšlintum, kuo tvariau gyventum, negali nepaveikti.
– Taip. Jau minėjau, kad daržovių auginam, jas konservuojam, kepam duoną, gaminamės ledus, jogurtą, taip pat patys verdam muilą. Be to, vyras, pamatęs, kad žiemą mano oda išsausėja, šerpetojasi – ir nuo darbo, ir nuo lauko, kai einu pas vištas, ožkas, – ėmė gaminti kietuosius losjonus su bičių vašku, kokosų aliejumi, visokiais naudingais ingredientais, vitaminais. Tai oda taip susitvarkė, kad sakiau, jog dabar nieko nebepirksim (juokiasi).
Pastebiu, jog ką susigalvojom gyvenime pakeisti, tas ir lieka. Kiaušinių neperkam, turim vištų. Beje, net nežinom, kiek iš jų dedeklių, nes tų, kurios nebededa kiaušinių, nededam į puodą, paliekam vaikščioti būryje. Visas prižiūri trys gaidžiai. Smagu.
