M.Mendelė-Leliugienė šiandien gali tvirtai pasakyti, kad užsiima tokia veikla, kuri atitinka jos vidinį polėkį ir pašaukimą. Tiesa, kelias iki šios pilnatvės buvo labai duobėtas: profesijos keitimas, vėžys su prasta medikų prognoze, nepakeliami skausmai, stebuklingas pasveikimas, dar vienas vėžio atkrytis, kurį ir vėl pavyko įveikti.
Ji įsitikinusi, kad viso to pasiekti jai padėjo ir kalbiniai kodai, kuriuos ji atrado, dirbdama su socialinės rizikos grupės vaikais.
Metodika sudomino Europos mokslininkus
Pašnekovės sukurtas neuroedukacinis metodas susideda iš kelių dalių. Kartu su teorinėmis žiniomis žmonėms pristatomos specialiai atskiroms temoms sukurtos vizualizacijos, kurios turi suaktyvinti ir subalansuoti visas tris žmogaus sritis – fizinę, emocinę ir dvasinę.
Šiuo metu Lietuvoje jau parengtos kelios dešimtys specialistų, dirbančių šiuo metodu. Jo tikslas – padėti žmogui, kad jis išdrįstų pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, o tai reiškia – išgydyti emocinę atmintį. Pasak pašnekovės, tai duoda neįtikėtinų rezultatų: ne tik gerėja psichinė savijauta, bet ir dingsta fiziniai negalavimai – vaikų šlapinimasis į lovą, egzemos, netgi stuburo išvaržos.
Tai įrodė ir pernai su genetiku prof. Danieliu Serapinu atliktas pilotinis tyrimas, kurio rezultatas ne tik pritrenkė pačius tyrėjus, bet ir sudomino pasaulio mokslininkus, kai buvo pristatytas Europos genetikų kongrese Milane.
Buvo nustatyta, kad šie metodai pristabdo senėjimą, nes prailgina telomerų (besikartojančių DNR sekų, kurios sudaro linijinius chromosomų galus ir kurios žmogui senstant nuolat trumpėja) galūnėles arba pristabdo jų trumpėjimą. Dėl to sustiprėja ir žmogaus savireguliacinis mechanizmas, padedantis organizmui susitvarkyti su daugybe sveikatos problemų. Šios metodikos rėmuose taip pat taikomi ir minėti kalbiniai kodai.
– Kaip Jūsų praktikoje atsirado kalbiniai kodai?
– Iš esmės tai nėra jokia naujiena. Tam tikri teiginiai jau seniai naudojami psichoterapijoje, tik ten jie vadinami specialiu terminu – afirmacijomis (afirmacijos apibrėžiamos kaip tam tikri pozityvūs teiginiai, kartojami savęs programavimo ir savitaigos tikslais – red.).
Visų dalyvių sveikatos būklė pagerėjo, o kai kuriems net nebereikėjo planuotų operacijų.
Neseniai teko skaityti mokslinį straipsnį apie tyrimą su sunkiai sergančiais pacientais, kuriems taip pat buvo taikomi kalbiniai kodai. Ir ten radau tokį sakinį: „Aš, žmogaus vardas, kasdien darausi vis sveikesnis ir sveikesnis.“ Tiriamieji šį sakinį po 10 kartų per dieną kartojo tris mėnesius.
Visų dalyvių sveikatos būklė pagerėjo, o kai kuriems net nebereikėjo planuotų operacijų. Taigi šiuo atveju kalbiniai kodai buvo taikomi ne tik psichoterapijoje, bet ir medicinoje. Skaitant šį straipsnį man kilo mintis, kad galbūt ateis tokia diena, kai gydytojai išrašinės receptus, kuriuose bus nurodytas žmogui gydytojo parinktas kalbinis kodas.
Mano kalbiniai kodai iš tiesų gimė per praktiką. 15 metų vykdžiau socialinius projektus dirbdama su didžiausios socialinės rizikos vaikais ir suaugusiaisiais. Ir mačiau, kad tų vaikų, jiems kasdien vaikštant į dienos centrą ir gaunant po kokį nors metodą, kuris padėtų pakeisti mąstymą ir požiūrį į aplinką, elgesys pasikeisdavo tik po trejų metų.
Ir kai atrodydavo, kad jau daug pasiekėme, stengdamiesi jiems padėti suprasti, kad jie turi pasirinkimą gyventi kitaip, kažkas nutikdavo, ir vaikai vėl grįždavo į senas vėžes.
Kažko imantis svarbu atrasti teigiamą motyvaciją, dėl kurios mes ką nors darome.
Kartą vedant grupę man natūraliai į galvą atėjo mintis sudaryti vaikams sąlygas garsiai ištarti tokį kalbinį kodą: „Renkuosi kitą gyvenimo būdą.“ Pasirodė, kad jiems per sunku. Tuomet suformulavau kitaip: „Aš galiu pasirinkti kitokį gyvenimo būdą.“ Jau buvo geriau. Mat kalbinį kodą sakantis žmogus turi pats juo tikėti. Ar šis tikėjimas iš tiesų yra, iš šalies stebinčiam žmogui labai akivaizdu.
– Ir šis kalbinis kodas vaikams, su kuriais dirbote, tikrai padėdavo?
– Kai kurie vaikai negalėdavo ištarti ir šio kodo – pradėdavo verkti. Mes žinojome, kad labai daug šių vaikų nori mirti – sąmoningai (pasakodavo apie tai) arba nesąmoningai (vartodavo narkotikus, alkoholį, rūkydavo ir kitaip žalojo bei alino savo kūną).
Tuomet jiems įvedžiau kodą: „Aš renkuosi gyventi“ arba „Aš galiu gyventi“. Ir pasirodė, kad tai svarbiausias kodas. Net suaugusiems, kai dabar vedu grupes, kartais būna sunku ištarti šiuos žodžius. Jie pratrūksta verkti.
Tokiais atvejais patariu žmonėms įsiklausyti į kūno pojūčius, kokie jie – šilta, šalta, spaudžia, skauda... Labai dažnai išgirstu, kad smaugia. Tuomet akivaizdu, kad yra labai daug išgirstų skaudinančių frazių, ir skausmo koncentracija tokia didelė, kad ji gali įstrigti gerklėje. Dėl to žmogus, pavyzdžiui, gali nuolat krenkšti kalbėdamas.
Šiam atvejui sukūriau emocijų išveikimo pratimą, kurio metu reikia įsivaizduoti, kad tą gumulą išvemiame. Jokiu būdu nereikia pirštų kišti į burną, tiesiog imituojamas vėmimas – tiek kartų, kol išsiskiria seilės. Šis pratimas su kalbiniu kodu „aš galiu gyventi“ labai veiksmingas.
Pas mane yra buvusios kelios greičiausiai anoreksija sergančios mergaitės, kurios atsisakydavo valgyti. Jau po trijų konsultacijų noras valgyti joms sugrįždavo.
– Darosi baugu pagalvojus, kokią galią gali turėti žodis. Kur dar gali būti taikomi kalbiniai kodai?
– Taip pat kalbiniai kodai padeda išsivaduoti iš vadinamųjų žodžių griovėjų. Prieš daug metų dirbau su benamiais. Prašiau jų atsiminti, ką artimieji jiems yra pasakę tokio, kas skaudžiai įstrigo visam gyvenimui. Daugelis iš jų paminėjo tokius žodžius – „ištižėlis, nevykėlis, nieko iš tavęs neišeis, eisi gatvių šluoti“.
Dažnai tokius žodžius vaikystėje mes girdime net iš tėvų. Ir vaikai iš didelės meilės tėvams padaro tai, ko jie prašė, t. y. tampa tais nevykėliais ir ištižėliais. Skamba žiauriai, bet tiesa. Žmogus tarsi tam tikru būdu užprogramuojamas. Bažnyčioje tai vadinama prakeikimais.
Vaikai iš didelės meilės tėvams padaro tai, ko jie prašė, t. y. tampa tais nevykėliais ir ištižėliais. Skamba žiauriai, bet tiesa.
Kalbiniais kodais galima šias programas išvalyti, kitaip tariant, jie padeda žmogui suvokti, kad jam nebūtina gyventi pagal tą programą. Tačiau, kad pavyktų pasirinkti kitokį gyvenimo būdą, prieš tai reikia atleisti savo tėvams.
Aišku, lengva pasakyti, sunku padaryti, bet kalbiniai kodai šį procesą palengvina, pavyzdžiui: „Aš, atleidžiu mamai už jos pasakytus žodžius, kad jeigu nesimokysiu, eisiu gatvių šluoti.“ Pasirinktą frazę reikia kartoti tol, kol ja patiki. Savo praktikoje esu susidūrusi, kad dažnai žmonės iš pradžių verkia, jiems nepavyksta šios frazės ištarti.
– Taigi pradėti verta nuo atleidimo tėvams?
– Esu pastebėjusi, kad žmonės, užaugę priklausomybių turinčių tėvų šeimose arba šeimose, kuriose tėvai labai garsiai prie vaikų aiškinosi santykius, jaučiasi saugūs tik tuomet, kai kažkas šalia pykstasi. Regis, jie patys nieko bloga nedaro, bet vien jų buvimas sukelia keistą nepasitenkinimą, ir galiausiai kas nors dėl ko nors pratrūksta.
Mat tokie žmonės išaugo aplinkoje, kurioje buvo nuolat kritikuojama, vertinama, žlugdoma. Ir jie patys ėmė taip mąstyti – vertindami, kaltindami, teisdami. Todėl visada reikia save stebėti – jeigu kaltinimai nėra pagrįsti kokiais nors žmonių veiksmais išorėje, tai rodo, kad jie yra mūsų vidinės realybės apraiška.
Pats kalbinio kodo kartojimo procesas trunka apie 3–5 minutes.
Žmonėms, kurie labai stipriai vertina ir kaltina aplinkinius, nes ir juos vaikystėje labai kritikavo, kontroliavo (ar pamokas padarei, ar lovą pasiklojai, šiukšles išnešei?), sunku užmegzti ilgalaikius brandžius santykius, susirasti bendraminčių. Ir atleidimas tėvams už tam tikras auklėjimo klaidas gali padėti pereiti į kitą lygmenį, į kitą dažnį.
– Ar užtenka kodą įtikinamai pakartoti vieną kartą? Ar visgi jį reikia kartoti tam tikrą dienų skaičių?
– Mano patirtis byloja, kad užtenka vieno karto, tiesa, iki tam tikros situacijos, kurioje tarsi iš naujo tenka laikyti egzaminą. Pavyzdžiui, mes manome, kad atleidome žmogui, tačiau vieną dieną sutinkame jį gatvėje. Ir kokia mūsų reakcija? Jei reakcija rami, galime sau drąsiai pasakyti, kad atleisti pavyko. Tačiau jeigu norisi pereiti į kitą gatvės pusę, reikėtų šį kalbinį kodą pakartoti. Tačiau yra kodų ar tam tikrų situacijų, kai juos kartoti reikia kurį laiką kasdien.
Pats kalbinio kodo kartojimo procesas trunka apie 3–5 minutes. To visiškai užtenka, tik reikia atsipalaiduoti, pajausti visą savo kūną ir savo dėmesiu jį dar labiau atpalaiduoti, atsiriboti nuo aplinkos trikdžių, kitaip tariant, susitelkti į save.
Geriausia kartoti šiuos kalbinius kodus, kai kažkas iš šalies tave mato ir veda, kitaip tariant, klausosi ir atspindi, ar patikėjo kalbančiuoju. Kita vertus, tikiu, kad juos sėkmingai gali taikyti sau žmogus ir būdamas vienas, jei sąžiningai gali sau prisipažinti, kada meluoja, o kada sako tiesą. Su palydėtoju tai padaryti tiesiog lengviau.
Įsiklausykite, kaip skamba: „Aš privalau tai padaryti.“
– Minėjote, kad su tam tikrais žodžiais eksperimentavote ir kasdienėje kalboje. Pavyzdžiui, žodį „reikia“ keitėte į „galiu“ ar „noriu“. Kokie šio eksperimento rezultatai?
– Tam tikri žodžiai keičia mūsų vidines vibracijas. Įsiklausykite, kaip skamba: „Aš privalau tai padaryti.“ Natūraliai pats su savimi pradedi kovoti, ir viduje atsiranda nepasitenkinimo dažnis. Visai kitokia motyvacija atsiranda, kai sakai: „Aš galiu tai padaryti.“
Tuomet tu įvertini gyvenime išsikeltus tikslus ir, atsižvelgdamas į juos, vieniems dalykams sakai „taip“, kitiems – „ne“. Ir tam tikrose situacijose pasakydamas „ne“, išsivaduoji nuo melo sau ir kitiems. Kartu išnyksta savigrauža, savęs kaltinimas, kitų kaltinimas.
Kažko imantis svarbu atrasti teigiamą motyvaciją, dėl kurios mes ką nors darome. Tačiau iš tiesų reikia sau pasakyti tiesą – ar tikrai galiu tai padaryti. Kalbiniai kodai padeda pasitikrinti šią motyvaciją, nes jeigu jos nėra, bus sunku įtikinamai ištarti, kad tu tikrai gali.
Be to, jeigu žmogus sau nuolat kartoja, kad kažką privalo, taip jis sakys ir kitam – tu privalai padaryti. O tai jau vartotojiškas požiūris į žmogų. Kitas žmogus neva privalo daryti, kaip mes norime, galvoti, kaip mes norime, ir netgi skaityti mūsų mintis: „Argi nematai, kaip aš kenčiu?“
– Ar galime kalbiniais kodais pakeisti mūsų esamą situaciją?
– Jeigu mes norime ką nors pakeisti gyvenime, turime pradėti nuo kalbinio kodo „Aš noriu keistis“. Jis padės susivokti, ar tikrai to norime. Galbūt visgi baimė kažką keisti, nežinomybės baimė labai stipri. Tuomet tinka kalbinis kodai „Aš galiu pasirinkti kitokį gyvenimo būdą; aš galiu išmokti kitokio bendravimo“.
Tai elementarūs kalbiniai kodai, bet jie leidžia pasitikrinti, ką šiuo metu galime ir ko negalime, nes jeigu negalime, bus sunku juos ištarti, pritrūks oro ir pan. Gali užtrukti, kol save pripratinsime prie šios minties, tačiau, kai patikėsime, kad pokyčiai įmanomi, realybė atsivers ir natūraliai ims dovanoti įvairias galimybes – tarsi netyčia sutiksime teisingus žmones, į rankas paklius teisinga informacija.
– Norite pasakyti, kad kodai pradeda veikti patys savaime ir žmogui nebereikia įdėti savo pastangų?
– Ne visai taip. Kita vertus, realybė tikrai atsiliepia, jeigu sugebi aiškiai pasakyti, ko iš jos nori. Žinoma, galima norėti neadekvačių dalykų, pavyzdžiui, kelionės į Marsą. Bet ar šis noras iš tiesų pagerins dabartinio mano gyvenimo kokybę? Tačiau norėti didesnio atlyginimo galima.
Tik formuluoti kodą reikėtų ne taip: „Aš esu vertas didesnio atlyginimo“ arba „Aš jaučiuosi komfortiškai, gaunu tokį ar tokį atlyginimą“. Ir tai tikrai turi šansų išsipildyti, tik gali užtrukti laike. Be to, tardamas tokį kalbinį kodą, žmogus taip pat turi įsivertinti, ar jis pasiruošęs pokyčiams, t. y. išeiti iš dabartinio darbo.
Turime mokytis atskirti, kas yra tikra svajonė, o kas yra iliuzija.
Šiais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad turime mokytis atskirti, kas yra tikra svajonė, o kas yra iliuzija.
Pavyzdžiui, noriu dirbti įmonėje, kuri prisideda prie ekologijos pasaulyje. Faktas, kad jeigu aš sau išsikeliu tokį tikslą, galimybių paieškos laukas sumažėja, mažiau blaškymosi. Kalbiniai kodai padeda nuraminti vidinio kompaso strėlytę, kuri sukdamasi gali rodyti 360 galimybių, o gali sustoti ties konkrečia kryptimi. Tuomet pagal tą kryptį – ją galima vadinti tikslu ar pašaukimu – žmogus viską ir renkasi.
– Būtina, kad kalbiniai kodai skambėtų labai konkrečiai, ar užtenka abstraktaus sakinio?
– Su sveikata susijusius kalbinius kodus reikėtų vartoti tik pasitarus su gydytoju. Aš pati turėjau nekokią patirtį. Kai aš susireikšminau ir sukūriau sau su medicina susijusį kalbinį kodą, suklydau terminuose.
Kitaip tariant, sukūriau kalbinį kodą, kuris, mano nuomone, turėjo padėti atstatyti balansą tarp simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos. Šio kodo čia nerašysiu sąmoningai, nes nuo jo man sutriko žarnyno veikla ir siaubingai išsipūtė pilvas.
Su sveikata susijusius kalbinius kodus reikėtų vartoti tik pasitarus su gydytoju.
Nuėjau pas gydytoją, kuris žino, kad savo sveikimo procese naudoju kalbinius kodus. Jis iškart pastebėjo, kad kažkas ne taip. Sužinojęs, kokį kalbinį kodą bandau, jis griežtai paragino daugiau niekada to nedaryti be jo žinios, tuomet pakoregavo mano kalbinį kodą, aš jį pakartojau tris kartus, ir pilvas iškart susitraukė.
Komiška situacija, bet ji parodė, kad kalbinių kodų su medicininiais terminais kūrimas – didžiulė atsakomybė, kaip ir tokių kodų naudojimas. Todėl noriu pabrėžti, kad drąsiai galima naudotis tik bendraisiais, kasdieniais kalbiniais kodais: „Aš čia ir dabar renkuosi gyventi, renkuosi mylėti ir būti mylimas, kasdien jaučiuosi vis sveikesnis“ ir pan.
Kai šia patirtimi pasidalijau feisbuke, gavau penkis ar septynis laiškus, kuriuose moterys rašė apie mokymus, kuriuose jas mokė mano jau minėtų afirmacijų, padedančių sureguliuoti mėnesinių ciklą. Viena moteris atsiuntė nuotrauką, kaip ji atrodo – ji visa sutino, ją visą išbėrė. Ir ji, užuot kreipusis į gydytoją, manęs paprašė galinčio jai padėti kalbinio kodo.
Tai baisu, todėl siūlyčiau vengti mokymų, kuriuose aiškinama, kad kalbiniais kodais galima save išgydyti. Su sveikata negalima juokauti. Aš manau, kad man kalbiniai kodai padėjo antrą kartą įveikti vėžį, tačiau aš neatsisakiau chemoterapijos ir vykdžiau visus gydytojų nurodymus. Kalbiniai kodai man tiesiog padėjo išgyti greičiau, bet jų negalima taikyti vietoj gydymo.
Siūlyčiau vengti mokymų, kuriuose aiškinama, kad kalbiniais kodais galima save išgydyti.
Aš pati susirgusi pradėjau nuo kalbinio kodo „Aš myliu save tą, kuri susirgo“. Mat liga mus visame kame riboja ir viduje ima kauptis nepasitenkinimas bei pyktis. Todėl verta skirti laiko sau ir pasakyti: „Aš atleidžiu sau, kad susirgau. Aš myliu save tokią, kuri serga. Ir aš galiu būti sveika.“
– O jeigu kodai nesusiję su sveikata, jie gali būti konkretesni?
– Santykiams, savo emocijų valdymui galime drąsiai naudoti ir konkretesnius kodus. Dažnai žmonės save graužia, kad nesuvaldė pykčio, todėl labai naudingas kalbinis kodas „Aš galiu pykti, aš galiu džiaugtis, aš galiu nekęsti, aš galiu mylėti, aš galiu atleisti, aš galiu jaustis ramus“. Ir kai sau pasakai, kad galiu pykti ir atleisti, labai aiškiai reikia pasakyti, kad aš pirmiausiai atleidžiu sau už tai, kad pykau – ant savęs, ant kito. Tik tuomet, kai tu atleidi sau, gali judėti toliau.
Taip pat dažnai žmonės bijo suklysti. Tai mums įskiepyta nuo vaikystės. Todėl reikia sau pasakyti: „Aš galiu klysti. Ir galiu pasimokyti iš savo klaidų.“ Ir būtinai sau pasakyti: „Aš atleidžiu sau už tai, kad suklydau darydamas tai ar pasirinkdamas tai.“ Tai kartoti reikėtų tiek kartų, kol kūne pasijaus šiluma.
Stebėkite, kaip dažnai sakote ar galvojate: „Aš jam niekada neatleisiu.“ Tai irgi savotiškas savęs programavimas. Žmogus atima iš savęs galimybę atleisti, jis uždaro savo pyktį, kuris anksčiau ar vėliau pratrūks grubiuoju dažniu, o jei žmogus yra introvertas, gali pradėti sirgti jo kūnas. Norint šią programą pašalinti, reikalingas toks kalbinis kodas: „Aš galiu jam atleisti.“
Visais šiais kodais galima išrinkti sieną iš nematomų plytų ir gerokai pagerinti santykius, kuriuos paprastai gadina neišsakyti lūkesčiai ir neišsakytos nuoskaudos. Kai dirbant su savimi tos plytos išsirenka, santykiai natūraliai ima keistis, ir pradeda vykti maži stebuklai. Iš tiesų jokio stebuklo tame nėra – viską keičia sugebėjimas sau pasakyti tiesą.
