Nieko keisto, kad rūpestis ir meilė Gintę paskatino įkurti ir „Drakonų namus“ – vietą, kur galima gauti visus rūpimus atsakymus apie egzotinius gyvūnus. Šiandien moteris sako, kad riba tarp darbo ir hobio yra išsitrynusi, be to, kasdien ji valandų valandas praleidžia telefonu atsakinėdama į aktualius klausimus ar suteikdama konsultacijas bei rūpindamasi savo gausia augintinių draugija. Paklausėme Gintės – kuo ji gyvena ir kuo ją labiausiai žavi egzotiniai gyvūnai.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado egzotiniai gyvūnai? Kokia buvo pirmoji pažintis ir pats pirmasis gyvūnas?
– Egzotiškais vadiname neįprastus, tolimus ir keistus dalykus – man visi gyvūnai atrodė vienodai „egzotiški“. Lietuviško driežo gyvenimo būdas lig šiol užmina daugiau mįslių nei iš tolimų tropikų ar dykumų atkeliavę ir seniai įprastais naminiais augintiniais tapę driežai.
Gyvūnai mane supo nuo vaikystės, juos augino ir tėvai, ir seneliai. Tikriausiai pirmas pačios įsigytas egzotinis augintinis buvo voras. Labai norėjau auginti skorpioną, tačiau mama pasakė griežtą „ne“. Apie planus parsigabenti vorą tėvų nebeįspėjau – taip pas mus atsirado kiek neįprastas pūkuotas draugas, kurio švelnų pilvelį neužilgo jau glostė ir mano nariuotakojų nemėgusi mama.
– Kaip meilė egzotiniams gyvūnams išsivystė į „Drakonų namus“?
– Nėra srities, kuri man būtų visiškai neįdomi, tad renkantis specialybę teko gerai pasukti galvą. Pasirinkau kalbotyros studijas, kurios, man tuomet atrodė, daro žmogų žmogumi, o mokslus apie gyvūnus palikau laisvalaikiui po pagrindinės veiklos. Tačiau metams bėgant hobis ėmė užimti vis daugiau ir daugiau erdvės.
Po kadaise įsigyto pirmojo voro sekė kitas, tada trečias, vorynu reikėjo rūpintis, stigo tinkamo maisto, tad vabzdžius pradėjau auginti pati. Didėjant vabzdžių populiacijai, ėmė gausėti ir jų valgytojų būrys mano tėvų namuose – atsirado pirmieji driežai, gausybė įvairių šaltakraujų ir šiltakraujų gyvūnų.
Aprūpinti gausią „šeimyną“ reikėjo ne tik maisto, bet ir pakratų, pašarų, papildų, įrangos – taip po truputį atsirinkus tikrai reikalingas prekes, ėmiau jomis prekiauti ir pati. Šiuo metu verslas labiau idėjinis, reikalaujantis daug neatlygintino darbo, tačiau viską atperka išsitrynusi riba tarp hobio ir darbo sąvokos.
-
Namuose gausybę roplių laikantis Gerardas: „Gyvatė gali būti tokia pat fantastiška kaip katė“
-
Neišsirenkate augintinio namuose? Vieni nereikliausių gyvūnų – Madagaskaro šnypščiantieji tarakonai
-
Egzotinių gyvūnų žinovas Gerardas ir jo sužadėtinė Miglė: „Vieniems keistai atrodo gyvatės, o mums – gal šuniukai rožiniais drabužėliais“
„Drakonų namų“ pavadinimas atsirado daug anksčiau, nei įmonė – išperinus pirmąsias barzdotųjų agamų (barzdotųjų drakonų) dėtis. Šie driežai ir yra pagrindinė veiklos sritis. Turime daug planų savo agamų veislynui. Tačiau ilgametė patirtis leidžia konsultuoti ir dėl kitų gyvūnų poreikių, padėti išsirinkti ir įsigyti tinkamas prekes. Sunku viską spėti, nes šia veikla užsiimu daugiausia aš, laisvu nuo kitų darbų metu padeda vyras bei kiti šeimos nariai.
– Kokie šiandien jūsų namuose gyvena gyvūnai? Kiek dėmesio jiems tenka skirti?
– Darbas su gyvūnais sunkus tuo, kad nėra jokių išeiginių dienų ar visai laisvų savaitgalių. Kartu tai ir didžiausia motyvacija neapkiausti, neleisti sau sirgti, liūdėti, stovėti vietoje – turi eiti ir dirbti, veikti, nes esi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukinai.
Mūsų veislyne registruoti du patinai ir keturios barzdotųjų agamų patelės, bet namuose tikrai netrūksta ir kitos gyvybės, pradedant kaktusų kolekcija bei įvairiausiais vabzdžiais, baigiant tikrąją namų šeimininke – katyte, prieš 7 metus parsinešta iš gatvės.
Katė nebuvo planuotas augintis: užsidarius vienai valgyklai Kaune, ištuštėjo ir maisto atliekomis gausus konteineris, kurio „vaišėmis“ mito benamių kačių šeimyna. Visus sugaudėme, sterilizavome, suradome jiems namus, tačiau viena katytė naujuose namuose dėl savo charakterio neprigijo. Nuo to laiko ji liko gyventi pas mane.
Benamių kačių istorijos gana dažnos, tačiau prieš septynerius metus sulaukiau skambučio dėl benamės gyvatės. Laukuose rasta ryškiai raudona gražuolė nemenkai išgąsdino vietinius gyventojus – iš pradžių jie galvojo, kad ši gali būti pavojinga. Sugavę gyvatę „apgyvendino“ ją stiklainyje. Iš tiesų tai buvo iš Pietų Amerikos kilusi visiškai nepavojinga pieninė gyvatė, tikriausiai kažkam nelaimingai pabėgusi. Nepaisant šiltos vasaros, gyvatė buvo labai sulysusi ir akivaizdžiai nebūtų išgyvenusi. Tai štai toks lobis iš stiklainio iki šiol gyvena mano namuose – tik gerokai labiau įmitęs ir tikrai laimingesnis.
Dažnai tenka girdėti nuomonę, kad namuose nederėtų laikyti jokių gyvūnų, kad jų vieta gamtoje. Taip kalbantys žmonės dažniausiai visai nesidomi, kaip gyvūnams sekasi toje gamtoje. Mano požiūris, kad žmonės, užimdami gyvūnų gyvenamus plotus, galėtų bent keletą jų įsileisti vidun, gal kiek per ryškiai iliustruojamas asmeniniu pavyzdžiu. Bet nuo vieno terariume pūpsančio voro žmogaus asmeninė erdvė labai nenukenčia, o entuziastų dėka taip galbūt išliks kokia nors nykstanti gamtoje vorų rūšis.
– Kaip vertinate egzotinių gyvūnų padėtį Lietuvoje? Ar žmonės supranta, kaip tinkamai jais rūpintis?
– Kai kalbame apie kokią nors egzotiką, ir ją apibrėžiame kaip mažai pažįstamą dalyką, tai žmonės ir negali turėti supratimo, kaip egzotiniais gyvūnais rūpintis. Tačiau šį supratimą privalo turėti asmenys, iš kurių galima gyvūnus įsigyti – veisėjai, pardavėjai.
Daug žmonių nežino, kaip tinkamai rūpintis šunimis, katėmis, žuvytėmis; ar tikrai visi žmonės geba tinkamai pasirūpinti savo vaikais? Savimi? Ar tai, kad dalis žmonių kažko nesugeba, yra motyvas, to nedaryti visai ir visiems?
Lietuvoje egzotinių gyvūnų klausimu daug nežinios ir nesupratimo. Turbūt blogiausia, kai nuomonė susidaroma iš informacijos trupinėlių. Prasta padėtis su valdžios atstovų priimamais sprendimais dėl gyvūnų laikymo sąlygų ir draudimų-leidimų laikyti tam tikras rūšis iki galo nepasidomėjus visa specifika. Manau, logiška reguliuoti nelaisvėje laikomų invazinių, nuodingų ir žmogui pavojingų gyvūnų laikymą; tačiau laikyti dekoratyvinius gyvūnus, kurie klesti namų sąlygomis, turėtų būti galima.
– Kas svarbiausia laikant egzotinius gyvūnus? Ką žinoti?
– Viskas prasideda nuo noro kažkuo rūpintis, bet tokiu atveju galbūt visiškai užtenka savanoriauti kokioje nors prieglaudoje, suteikti laikiną globą namų ieškančiam gyvūnui ar panašiai. Ir tik tada, kai aplanko noras rūpintis, grožėtis, sukurti idealias sąlygas būtent konkrečiai rūšiai, pradėti apie tai galvoti. Labai daug gyvūnų, nebūtinai egzotinių, namų sąlygomis išgyvena gerokai ilgiau, nei gamtoje.
Ypač tai pastebima kalbant apie roplius, kuriems namuose įmanoma suteikti idealias sąlygas. Nepatirdami streso, dramatiškų aplinkos sąlygų pokyčių ir kitų negandų, ropliai namuose dažnai išgyvena du-tris, o kartais ir keturis kartus ilgiau, nei gamtoje. Svarbiausia suvokti, kad kiekvienam gyvūnui tos idealios sąlygos skiriasi ir apie tai, kokios jos, bei ar bus galimybės jas užtikrinti, būtina išsiaiškinti prieš įsigyjant gyvūną.
– Dažnai žmonės sako, kad štai šuo ar katė parodys tau meilę savo elgesiu, o kaip meilę rodo egzotiniai gyvūnai?
– Aš dažnai juokauju, kad jei norisi draugo, tai geriausias žmogaus draugas yra šuo. Tačiau prisiliesti prie gamtos galima ir auginant augalą, stebint vabalą, kuriant mikro pasaulį akvariume ar terariume. Žmogus ir taip visais įmanomais būdais išnaudoja gamtos teikiamas dovanas, tai galbūt ne iš visų gyvūnų reiktų tikėtis kažkokios grąžos, galima suteikti meilę ir rūpestį bet kuriai gyvybės formai, nesitikint šių jausmų atgal.
Kalbant apie mano nuo vaikystės pamiltus driežus – agamas, meilės atgal šiek tiek gauti pavyksta. Tai labai socialūs driežai, vieni iš nedaugelio tikrai mėgstantys žmogaus kompaniją ir puikiai skiriantys savo šeimininką nuo svetimo. Agamos gerai įsidėmi žmonių veidus, balsus ir geba neblogai pademonstruoti savo emocijas – vienus žmones jos mėgsta, kitų ne.
Agamos gerai įsidėmi žmonių veidus, balsus ir geba neblogai pademonstruoti savo emocijas – vienus žmones jos mėgsta, kitų ne.
Bet koks gyvūnas žmogų veikia teigiamai, jei tik nėra išankstinio nusistatymo ar kokios nors traumos vaikystėje. Man yra tekę dirbti su pačiais įvairiausiais gyvūnais, patirtys žirgyne ar zoologijos sode leido pastebėti, kad žmonių baimės dažnai neadekvačios – nebaisu prie didelio gyvūno, kuris, jei elgiamasi neatsargiai, iš tiesų gali sužaloti, tačiau labai baisu pamačius mažą žalčiuką, kurio įkandimas nepaliktų nei žymės odoje.
– Kokių turite svajonių susijusių su egzotiniais gyvūnais?
– Anksčiau itin dažnai važiuodavome į įvairias egzotinių gyvūnų parodas Vokietijoje, Vengrijoje, Čekijoje ar Lenkijoje. Šiuo metu tai jau retesnė pramoga. Kassavaitiniai egzotinių gyvūnų mylėtojų susibūrimai, kuriuose galima įsigyti svajonių augintinį, įvairių prekių, taip pat parsivežti neišdildomų įspūdžių, pabendrauti su augintojais ir veisėjais, gauti labai vertingos, niekur internete neužrašytos informacijos yra neatsiejama egzotinių gyvūnų augintojų kultūros dalis, kurios pas mus kol kas nėra.
Atvirkščiai, atrodo, kad dėl žinių ir specialistų stokos pas mus tokių susibūrimų gali niekada nebūti. Didžiausia svajonė, kad taip nenutiktų. Taip pat norėtųsi supratimo, kad visa gyvybė yra vienodai verta pagarbos, kiekvienas gyvūnas savaip įdomus ir žemėje jie visi reikalingi. Magiškas faunos pasaulis atsiveria tiems, kurie nori jį pamatyti.
