Būtent jos labiausiai ir žavi Arminą. „Turėtume būti nuoširdesni ir tikėti stebuklu. Nesuaukime taip greitai“, – sako A.Vareika.
Vaikus lanko su tralu
Mintis organizuoti akciją, kurios metu Pasvalio rajone aplankys 2 tūkst. vaikų, Arminui kilo dar praėjusiais metais, kai pandemijos ribojimų suvaržyti žmonės negalėjo niekur išeiti. Komanda nenorėjo nuskriausti vaikų ir siekė, kad šie net tokiu sudėtingu laikotarpiu vis tiek patirtų Kalėdų stebuklą.
„Praėjus metams, pastebėjome, kad tapome šiek tiek laisvesni, bet suvaržymai išliko, o pačiuose mažiausiuose bei atokiausiuose Lietuvos miesteliuose kalėdinių švenčių labai trūksta. Kadangi poreikis didžiulis, nusprendėme vaikus nudžiuginti ir šiemet“, – pasakoja A.Vareika.
Į Kalėdų Senelį įsikūnijantis Arminas šiuo metu gyvena Vilniuje, tačiau yra kilęs iš Pumpėnų kaimo, esančio Pasvalio rajone. Palikęs gimtąjį miestelį, jis pastebėjo, kad pokyčiai ten nevyksta, o socialinė atskirtis tik didėja.
„Ši iniciatyva yra viena iš daugelio, kurias darome su VšĮ „Būk geresnis“. Didmiesčiuose įvairių iniciatyvų, pramogų yra perteklius, o mažuose miesteliuose didžiulis jų trūkimas. Kadangi pats buvau vaikas, kuriam norėjosi daugiau, pasisėmęs žinių, nusprendžiau burti žmones ir kurti pozityvų gyvenimą“, – aiškina A.Vareika.
Praėjusiais metais vaikus lankančio Kalėdų Senelio palyda buvo visai nedidelė, tačiau dabar ji pagausėjo ir pasipildė elfais Kisieliumi, Eglute, Snaige bei Irisiuke.
„Norime, kad vaikai per maksimaliai trumpą laiką lauke, kad nesušaltų, gautų tikrą stebuklo pojūtį“, – tikina Arminas.
Tiesa, Kalėdų Senelis pas vaikus atvyksta ne tradiciškai – jį atveža ne rogės su elniais, o tralas. Pasirodo, už viso šito slypi tikras detektyvas.
„Atvykę papasakojame istoriją, kad Kalėdų Senelis su elfais sustojo parduotuvėje nusipirkti ledų, kuriuos labai mėgsta, ir paliko roges su elniais laukti. Išėjus, nebebuvo nė vieno elnio.
Iškabinome skelbimus, paskelbėme paiešką, bet kol jie atsiras, radome naują būdą – pasikinkėme tralą ir vaikus lankome su juo. Kai kuriais atvejais taip net geriau, nes Rudolfas užsispiria ir neklauso, o tralas vairuojasi puikiai“, – istoriją atskleidžia A.Vareika.
Pagrindinis Armino tikslas yra aplankyti vaikus mažiausiuose darželiuose, tačiau taip pat jis su savo palydovais kiekvieną vakarą nuvyksta į kelis miestelius, kur sustoja prie eglutės ir laukia ateinančių vaikų.
„Pirmiausia į darželį atvyksta tralas, elfai pakviečia vaikus į lauką, papasakoja istoriją, kad pabėgo elniai, o Kalėdų Senelis blaškosi po miestą ieškodamas ledų. Vaikai paskatinami pakviesti Kalėdų Senelį, tuomet šis galiausiai pasirodo.
Sušokame kalėdinį šokį, kiekvienas vaikas būna parašęs laišką, kurį įmeta į didelę pašto dėžę, padeklamuoja eilėraščius ir gauna dovanėlių. Būtinai pasidarome bendrą nuotrauką, nes visi vaikai privalo būti įamžinę patirtą jaudulį bei emociją“, – sako A.Vareika.
Vaikų reakcijos būna pačios įvairiausios
Anot Armino, pamatę Kalėdų Senelį, vaikai reaguoja labai įvairiai. Emocijos būna skirtingos, o tuo A.Vareika ir džiaugiasi, kad kiekvienas mažasis gali jas išgyventi.
„Būna, vieni sustingsta ir nejuda visą valandą, kiti mojuoja, apsiverkia, treti prisibijo. Kai kurie nieko nebeklauso ir bėga apsikabinti, o kadangi vienas lekia, atbėga visi 15–20 vaikų, – pasakoja A.Vareika. – Kalėdų Senelis turi galią priversti mažą vaiką išleisti emociją, kad ir kokia ji bebūtų.“
Arminas atskleidžia, kad kiekvienas sutiktas vaikas tiki Kalėdų Seneliu, o kartais juo iš naujo patiki ir suaugusieji.
„Vienoje bendruomenėje lankėme vienišus senelius ir paprašėme senolių padeklamuoti eilėraščių. Jie, spausdami ašarą ir prisimindami vaikystę, padeklamavo bei gavo dovanėlių. Man atrodo, turėtume būti nuoširdesni ir tikėti stebuklu – nebūtinai tai turi būti Kalėdų Senelis. Nesuaukime taip greitai, o kai reikia, drąsiai nusikelkime į vaikystę, nes ji yra puikus gyvenimo etapas“, – įsitikinęs A.Vareika.
Man atrodo, turėtume būti nuoširdesni ir tikėti stebuklu – nebūtinai tai turi būti Kalėdų Senelis.
Kai kurie vaikai Arminą nustebina ir savo elgesiu ar prašymais – pavyzdžiui, prieš kelias dienas vienas mažametis Kalėdų Senelį ėmė filmuoti bei uždavinėti klausimus.
„Vaikas klausinėjo, kur yra elfai, kodėl jų nėra, kodėl aš atvykau su tralu. O kitas vaikas neseniai pasakė, jog norėtų dinozauro. Kiekvienas nori prisiliesti, patampyti barzdą. Pokalbiai būna labai nuoširdūs, kiekviena akimirka kupina tikrumo, abipusės pagarbos. Norisi paskatinti vaikus, kad jie niekada nesikeistų“, – sako A.Vareika.
Pandemija priminė, kokie svarbūs yra žmonės
Kalėdiniu ritmu Arminas pradeda gyventi dar lapkričio pabaigoje, o gruodis jam būna pats darbymetis, kai dieną tenka pradėti apie 6 valandą ryto, o pabaigti vėlai vakare, kartais likus tik kelioms valandoms iki vidurnakčio.
„Komanda ryte atsikelia, pasikrauna tralą, turime net atskirą priekabą vežti dovanoms. Visi susitinkame ir keliaujame per miestelius, – teigia A.Vareika. – Kiekviena akimirka mėgaujuosi, nes žinau, kad Kalėdoms praėjus, bus ilgas pavasario laukimas.“
Nors grafikas įtemptas, Arminas nuo kasdienio šurmulio visai nepavargsta, o ir patirtos emocijos atperka visą fizinį nuovargį.
„Emocija, kurią patiriame, yra kaip varomoji jėga. Nuovargis laikinas, o prisiminimai išliks visam gyvenimui“, – tikina A.Vareika.
Antrus metus iš eilės į Kalėdas besikėsinanti pandemija priverčia koreguoti ir Kalėdų Senelio planus. Arminas neslepia, kad šis etapas yra sunkus bei reikalaujantis daug streso, tačiau visos pastangos jiems atsiperka, o įgyvendinti projektai yra sėkmingi.
„Kol dauguma neieškojo išeičių, mes tą darėme. Kartais net iki paskutinės akimirkos nežinodavome, kaip kas bus. Tačiau mes nepasidavėme ir šioje situacijoje laimėjome“, – džiaugiasi A.Vareika.
Armino nuomone, pandemija ne tik kad negadina kalėdinės dvasios, bet net ir ją padidina. Anot jo, žmonės atsisuko į paprastumą, ėmė ieškoti nuoširdumo, prisilietimų.
„Negalėdamas būti su artimaisiais, pradedi labiau tai vertinti. Kai žmonės prieš savo valią buvo uždaryti ir turėjo laikytis visų reikalavimų, tada suprato, koks brangus yra Kalėdų Senelis, kalėdinė dvasia, išmoktas eilėraštis. Kam pastarasis reikalingas, jei negali jo padeklamuoti?
Mes pasistengėme sudaryti galimybę vaikams jį deklamuoti. Nors buvome suvaržyti ir ūpas šiek tiek numuštas, mums kaip tik buvo sužadintas tikėjimas vertingiausiais dalykais“, – įsitikinęs A.Vareika.
Bendravimas su vaikais Arminui leidžia sugrįžti į tikrumą, pajausti gyvenimo grožį ir nuoširdumą.
„Čia yra labai daug gėrio ir mažai melagysčių, skubėjimo, materialumo“, – pripažįsta A.Vareika.
Kiekvienas turime stebukladario lazdelę, tik reikia nepamiršti ja pasinaudoti.
Šventiniu laikotarpiu besisukdamas tarp gausybės žmonių, per pačias Kalėdas Arminas mėgsta būti su šeima, kuri jam ir yra svarbiausia.
„Man Kalėdos yra pasidalinimas, laikas su žmonėmis. Tikrai dovanos nėra svarbiausios. Pati brangiausia dovana yra būti su šeima ir žinoti, kad esi namie laukiamas“, – sako A.Vareika.
Sugrįžęs į Kalėdų Senelio vaidmenį, Arminas žmonėms nori palinkėti neapsiriboti savo šeimos ratu ir pagalvoti, kaip būtų galima sėkme pasidalinti su kitais.
„Jei gyvenimas kelia rūpesčių ir iššūkių, nepasiduokite, ieškokite ramsčio, emocinės pagalbos. Kalėdiniai stebuklai įvyksta, bet dažnu atveju juos galime susikurti patys arba sukurti kitiems. Kiekvienas turime stebukladario lazdelę, tik reikia nepamiršti ja pasinaudoti“, – šypsosi Arminas.
