– Nesutikau baleto šokėjos, kuri apie savo kelią scenos link kalbėtų be patirto skausmo ir kančios.
– Esu iš tų laimingųjų, kurioms nereikėjo laužyti savo prigimties dėl profesijos pasirinkimo apskritai, tačiau nesu iš tų, kurios užsibrėžtus tikslus pasiekė lengvai mostelėjusios ranka. Mokykloje buvo matuojamas kiekvienas kūno centimetras, ribojamas maistas, o savaitgaliais ir švenčių dienomis, kai kitos bimbinėdavo, aš iš užmiesčio belsdavausi į Vilnių ir daug daug dirbdavau, kad tik nepriaugčiau papildomų gramų, kad palaikyčiau fizinę formą, raumenų ištvermę ir tonusą. Sunkiausi buvo paskutiniai vidurinės mokyklos metai, kai nežinojau, kaip susidoroti su greitai augančiu ir bręstančiu kūnu, kai turėjau derinti studijas Miunchene su besibaigiančiais darbais Vilniuje, o prieš akis – dar trys tarptautiniai konkursai (visuose pavyko laimėti po sidabro medalį).
Ir man niekas iš dangaus nenukrinta, turiu nuolat kopti į kalną. Visa laimė, kad kalnas, į kurį kopiu, yra mano kalnas ir jis man labai patinka.
Iš mamos ir protėvių paveldėjau begalinę ištvermę. Mačiau, kad nei mamai, nei metais už mane vyresnei seseriai gyvenimas nieko lengvai neduoda. Ir man niekas iš dangaus nenukrinta, turiu nuolat kopti į kalną. Visa laimė, kad kalnas, į kurį kopiu, yra mano kalnas ir jis man labai patinka. Kiek save pamenu, vaikystėje šokdavau visada, kai tik išgirsdavau skambant muziką, nesvarbu, kokio žanro. Pasiimdavau šluotą ar grindų šepetį ir prieš veidrodį kurdavau įsivaizduojamus personažus. Gimiau Rusijoje, nes ten mama studijavo aktoriaus meistriškumą, tačiau niekada savo profesijos taip ir nepanaudojo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, iš Saratovo grįžome į Vilnių, tačiau, tėvams išsiskyrus, mes trys likome vienos.
Lankiau sportinius šokius, labai lėtai augau, buvau labai žemo ūgio, tad choreografas Elegijus Bukaitis buvusiuose Profsąjungų rūmuose pastatydavo mane ant palangės ir liepdavo visiems žiūrėti, kaip taisyklingai daromos figūros. Vėliau jis pasiūlė mamai mane bent pusmečiui užrašyti į gimnastiką, kad dar labiau prasitampyčiau, gal šiek tiek ūgtelėčiau, o paskui – į baleto mokyklą. „Per atranką ten taip ir pasakykit: Bukaitis atsiuntė“, – prisimenu savo profesinio krikštatėvio pastūmėjimą.
– Nė akimirkos nesudvejojai, kad apsisprendimas išvažiuoti iš Lietuvos – vis dėlto tikras ir neginčijamas?
– Gal nuskambės žiauriai, bet išvažiavau labai ramia širdimi, be skrupulų ir didelių sentimentų, nepaisydama gąsdinimų, atkalbinėjimų ar draugiškų mėginimų sulaikyti. Ir tai nebuvo pragmatiškas sprendimas žūtbūt pabėgti į Vakarus – tiesiog nenorėjau užsidaryti tarp vienos kurios baleto mokyklos rėmų, siekiau išmėginti įvairius šokių stilius, ieškojau ir tebeieškau kūno kalbos universalumo. Užtat dabar, kai tik pakviečia sušokti nors ir vieno spektaklio, į Lietuvos operos ir baleto teatrą parvykstu be galo didžiuodamasi, kad jame vėl galėsiu pasirodyti, kad publikai pademonstruosiu tai, ką pasiekiau per ištisą dešimtmetį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daiva Urbonavičiūtė: „Man dabar labai gera“
Atskleisti savo stilistiką, kurią suformavo ne tik Stokholmas ar Amsterdamas, bet ir daugybė pedagogų, choreografų, šokių partnerių, sutiktų gastroliuojant po visą pasaulį: nuo Meksikos iki Japonijos, – būtent tai yra mano, kaip menininkės, tikslas. O buitis visur – ar gyventum bendrabutyje Vilniuje, ar Miunchene – labai panaši. Manęs ji ir po šiai dienai neišderina: štai grįžtu iš gastrolių Meksikoje, skrydis trunka beveik parą, o vakare jau šoku Amsterdame. Prieš tai Meksike iš lėktuvo lėkiau tiesiai į sceną, kur apie pusiaudienį buvo reguliuojamas apšvietimas, tada – kelios valandos miego, po pietų – repeticija, vakare – spektaklis. Po jo – į viešbutį, į dušą, ir iškart į lėktuvą. Esu atspari ir klimato, ir laiko juostų, ir skirtingų šalių virtuvių pokyčiams. Egzistuoja du kriterijai: jei šviečia saulė, vadinasi, diena, taigi, einu į repeticiją, o jei jau tamsu, vadinasi, naktis, metas miegoti – juk viskas taip paprasta (šypsosi). Nepatikėsite – toks režimas mane tik įkvepia. Apie jį pasakoju ne kaip apie katorgą, o kaip apie džiaugsmą.
– Ar pakanka prestižinės akademijos diplomo, kad tau atsivertų karališkieji operos ir baleto teatrai?
– Mokyklos, kurią esi baigęs, vardas labai svarbu. Akivaizdu, kad lietuviška klasikinio šokio mokykla beveik visame pasaulyje asocijuojasi su rusų baletu. Ir tai tikrai ne minusas. Beje, Vakaruose dar labai svarbu, kokiam direktoriui vadovaujant ir kokiai komandai dėstant studijavai. Keičiantis pagrindiniam asmeniui, keičiasi mokslo įstaigos lygis, meno koncepcija ir pan. Kai mokiausi Miuncheno akademijoje, vadovavo vokietė prancūzų baleto mokyklos šalininkė Konstanze Vernon, tad ir šokio pamokas dažniausiai vesdavo baleto meistrai iš Paryžiaus.
Tačiau stipriausias ginklas siekiant karjeros – konkursai, į kuriuos sulekia daugybės teatrų meno vadovai iš įvairiausių šalių. Taigi trys laimėti sidabro medaliai tapo mano vizitine kortele, iš pradžių atvėrusia duris į Švedijos karališkąjį operos ir baleto teatrą, kurį pasirinkau kaip vieną iš kelių tuomet buvusių pasiūlymų. Jame praleidau penkerius metus. Kad jis – karališkasis, akivaizdu ir iš išorės, ir iš vidaus: scenos kvapo, regis, neišvėdino net keli šimtmečiai. Kaip ir legendinių istorijų: čia septintajame dešimtmetyje direktoriumi dirbo danų šokėjas Erikas Bruhnas, čia šoko jo didžioji meilė ir aistra Rudolfas Nurejevas, taip pat rusų primabalerina Natalija Makarova…
Jei nėra šalia charizmatiško talento, kuris mane įkvėptų, pradedu dusti. Štai kodėl iki šiol neatsisakau net tolimiausių gastrolių, jei tik žinau, kad kokiame nors gala spektaklyje šoks bent vienas mano kumyras, jei susitiksiu su talentinga baleto trupe.
Stokholme išaugau mokyklinius drabužėlius ir tapau rimta šokėja, išsiugdžiau artistinius sugebėjimus, nes švedų teatro kryptis labiau meninė ir dėmesys kreipiamas ne tiek į šokėjo fizines galimybes, kiek į aktorinius gabumus. Iš pradžių apstulbau: šitiek garsenybių ir visos tokios artistiškos. Trupės meistrai buvo vyresni, ties pensijos riba, todėl kai jie pasitraukė ir atėjo nauja karta, ėmiau trauktis ir aš, nes nebebuvo kur stiebtis ir kaip tobulėti, – sušokau visą repertuarą, o kas toliau?.. Jei nėra šalia charizmatiško talento, kuris mane įkvėptų, pradedu dusti. Štai kodėl iki šiol neatsisakau net tolimiausių gastrolių, jei tik žinau, kad kokiame nors gala spektaklyje šoks bent vienas mano kumyras, jei susitiksiu su talentinga baleto trupe. Idealu, jei toks autoritetas yra dar ir partneris, kaip antai Paryžiaus operos ir baleto teatro primarijus prancūzas Mathiasas Heymannas, Amsterdamo operos ir baleto teatro primarijai – karjerą baigęs prancūzas Cedricas Ygnace’as ir meksikietis Isaacas Hernandezas.
– Nėra didesnio įkvėpimo už įsimylėjimą.
– Stokholmas – ideali vieta reikštis jausmams: tai šeimų, įsimylėjusių porų miestas. Čia niekas niekur neskuba, nėra strimgalviais rengiamų repeticijų, jos nesitęsia iki išnaktų (švedams anomalija, jei dirbama ilgiau nei iki šeštos vakaro), o savaitgaliai – būtinai gamtoje: sėdi ant motociklo ir – į mišką arba išplauki laiveliu į kokį nors archipelagą, užkandžiauji kepta kepsninėje ant žarijų žuvimi ir mėgaujiesi jūros platybėmis… Daug keliaudama pastebėjau, kad švedai – vieni nuoširdžiausių ir atviriausių žmonių pasaulyje. Ar jie būtų orkestro muzikantai, ar architektai, ar medikai – visi kuo šilčiausiai dalijasi įspūdžiais ir gyvenimiška patirtimi. Kai kartą, prieš aštuonerius metus, į teatrą iš Kanados aplankyti savo kolegų šokėjų atvyko vienas vaikinas, vardu Serguei, mudviejų susitikimas tomis dienomis Stokholme buvo lemtingas – įsimylėjome.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pianistė Ksenija Knorre: prisijaukinusi vienatvę
Nuo pat pirmų bendravimo akimirkų supratome, kad labai panašiai jaučiame daugelį dalykų, panašiai vertiname begalę dalykų, vienodai žavimės Stokholmu ir jo teatru, o ypač vaizdu iš jo į Karalių rūmus kitoje kanalo pusėje. Buvusios Jerevano operos ir baleto teatro primabalerinos ir gydytojo kardiologo sūnus, pasirodo, pasuko mamos pėdomis, studijavo baletą Paryžiuje, o vėliau su tėvais apsistojo Monrealyje, prancūziškoje Kanados dalyje. Mudviejų jausmai buvo tokie stiprūs, kad Seržas net nedvejodamas atsisakė karjeros teatre „Les Grands Ballets Canadiens“ ir pasiliko šokti Stokholme. Sykiu jis jau dirbo kaip profesionalus baleto fotografas, o mano akyse atsiskleidė kaip puikus kulinaras (akivaizdu, paveldėjo iš tėčio) ir aistringai ėmė domėtis interjerais.
Delsti ir trypčioti vietoje nenorėjau nė metų, net nė mėnesio, nes laikas baleto šokėjui – aukso vertės: nepadarei sprendimo šiandien, vadinasi, daug ką praradai.
Iš pradžių įsigijome butą pasakiškoje vietoje – Langbro parko viduryje, paskui persikraustėme į butą pačioje senamiesčio širdyje. Viskas klojosi tiesiog fantastiškai. Tačiau po kurio laiko, kaip ir minėjau, švedų trupėje man ėmė trūkti iššūkių. Delsti ir trypčioti vietoje nenorėjau nė metų, net nė mėnesio, nes laikas baleto šokėjui – aukso vertės: nepadarei sprendimo šiandien, vadinasi, daug ką praradai. Kai Amsterdame sušokusi „Don Kichotą“ meno vadovui užsiminiau, kad dairausi naujo darbo, jis iš karto pasiūlė: „Mums kaip tik reikia šokėjos.“ – „Bet dar ir mano vyras – šokėjas, Serguei Endinianas“, – nenurimstu ir įjungiu kompiuterį. Pažiūrėjęs keletą įrašų, sako: „Imam ir jį.“ Grįžtu į Stokholmą ir pradžiuginu Seržą: „Keliamės į Amsterdamą: kontraktai abiem.“
– Nyderlandų sostinė garsėja kaip užkietėjusių vienišių ir darboholikų miestas. Ar jau spėjote per penkerius metus tuo įsitikinti?
– Dar ir kaip. Čia ir požiūris į baletą kitoks – ne toks pakylėtas, ne toks karališkas kaip Stokholme. Nors lygis labai aukštas, repertuaras – fantastiškas. Olandai bilietus perka atsižvelgdami į tai, koks spektaklis, jiems visai nesvarbu artistų pavardės, o švedai, kaip ir rusai, prancūzai ar britai, teatro duris praveria tikėdamiesi išvysti konkretų šokėją, dėl kurio čia ir eina. Todėl paradoksas: kitų šalių baleto gerbėjai mus pažįsta geriau nei Nyderlandų publika. Beje, Amsterdamo operos ir baleto teatro scena – pati didžiausia pasaulyje: šokėjui tikrai yra kur atsiskleisti.
O švediška idilė, tikslus laiko planavimas liko kaip gražūs prisiminimai, nes Amsterdame visur ir visada bėgte, repeticijos – be griežtai apibrėžto grafiko, pagyvenus metus kitus susidaro įspūdis, kad žmonės čia būna tik sau, tik dėl savęs, negalvodami apie vaikus, greičiausiai išvis jų neturėdami. Augindami dvejų su puse Damianą neretai pastebime, kad šiame sociume esame per jauni tėvai. Iš pradžių, kai ateidavau sūnaus pasiimti iš darželio, kai kurios darbuotojos manydavo, kad esu jo sesuo, nes kitos mamos – solidesnės, jau per keturiasdešimt. Stokholme beveik visos šokėjos, perkopusios per 35-erius, jau augina po tris vaikus, o čia iš keturių primabalerinų tik dvi esame vienturčių mamos. Kai būdama 26-erių pasakiau teatre, kad laukiuosi, kolegių veiduose įžvelgiau nustebimą ir savotišką užuojautą: žlugusi karjera. Laimei, taip neatsitiko. Nėštumas buvo planuotas: pasinaudojau pauze, kai mano šokių partneris Cedricas Ygnace’as, dėl kurio iš esmės ir užsikabinau už Amsterdamo, pareiškė baigęs karjerą ir išvyko į Australiją, be to, pusmetį teatre buvo eksperimentuojama su repertuaru, tad, pamaniau, pats laikas tapti mama.
