Karyba susidomėjo dar vaikystėje
Jolitos gyvenime karyba atsirado gana anksti – kaip moteris pasakoja, šį kelią pasirinkti ją įkvėpė dėdė, kuris šiuo metu yra atsargos karininkas. Dėdės pasakojimų apie tarnybą Jolita klausėsi nuo pat vaikystės.
„Manau, pokalbiai su dėde paskatino rinktis būtent šią profesiją, padėjo sudėlioti tinkamą vertybių skalę, leido geriau suvokti, kas yra sava šalis, žemė, pasiaukojimas, atsidavimas, tikėjimas. Visada tėvams sakydavau, kad noriu dirbti tokį darbą, kurį mylėčiau ir gerbčiau kaip dėdė.
Tiesą sakant, jis įkvėpė ne tik mane, bet ir mano pusbrolį. Šiuo metu jis yra atsargos leitenantas, studijų metu baigęs jaunesniųjų karininkų vadų mokymus. Galiu drąsiai sakyti, kad giminėje visada buvo ir yra į kariuomenę žiūrima su pagarba“, – sako J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Dėl to Jolita buvo tarp tų, kurie, baigę mokyklą, aiškiai žinojo, ką nori veikti toliau, – ji buvo tikra dėl savo pasirinkimo stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (LKA). Pasirenkamuosius dalykus gimnazijos klasėse ji taip pat tikslingai rinkosi galvodama apie tai, kokių egzaminų reiks, norint studijuoti vienoje iš akademijos siūlomų specialybių.
„Kadangi mano pasirinktos dvi specialybės buvo skirtingo pobūdžio, laikiau tiek valstybinių brandos egzaminų, kiek maksimaliai leidžiama, – prisimena J.Andrijauskaitė-Urbšė. – Buvo lengva sudaryti norimų studijuoti aukštojo mokslo studijų programų sąrašą, nes užteko dviejų eilučių, prie kurių buvo nurodyta Lietuvos karo akademija.“
Laikiau tiek valstybinių brandos egzaminų, kiek maksimaliai leidžiama.
Anot Jolitos, artimieji į tokį užtikrintą jos pasirinkimą reagavo skirtingai. Pavyzdžiui, moters a. a. tėtis buvo itin ramus ir džiaugėsi, kad dukra eina jo brolio keliu.
„Mama, atvirkščiai, labai nerimavo, kad bus sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai, o vienintelį savo vaiką atiduoda tėvynei. Tačiau, kai suprato, jog kitaip nebus, palaikė ir didžiavosi mano sprendimu, kartu eidavo net į stadioną, kur matuodavo laiką, per kiek nubėgu 3 km. Kiekvieną kartą turėdavau parodyti vis geresnį rezultatą.
Sudėtingiausia buvo gauti dėdės pritarimą, nes jis jautė didelę atsakomybę dėl mano pasirinkimo, nerimavo, kad nenusivilčiau, rūpinosi, ar esu visiškai tikra dėl sprendimo. Mes daug kalbėjomės ir sutarėme, kad, jei jau renkuosi karininkės kelią, tuomet būsiu karinėse oro pajėgose.
Draugams ir mokytojams mano pasirinkimas buvo staigmena, nes niekada garsiai nekalbėdavau apie kariuomenę, o dauguma net neįsivaizdavo manęs, dėvinčios uniformą. Jie buvo įsitikinę, kad rinksiuosi visiškai priešingą sritį“, – sako J.Andrijauskaitė-Urbšė.
2008 metais įstojusi į LKA, Jolita tapo kariūne, priklausė Aviatorių būriui, kurį sudarė visų kursų kariūnai, studijavę aviacines specialybes. Moteris studijavo pagal LKA ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Antano Gustaičio aviacijos instituto (AGAI) bendradarbiavimo programą skrydžių valdymo specialybę.
„Visos paskaitos vykdavo kartu su AGAI studentais, po kurių, grįžus į akademiją, tęsdavosi diena pagal nustatytą kariūnų dienotvarkę. Karinis rengimas vykdavo, kai AGAI būdavo laisvų studijų savaitės. Pačios studijos truko 5 metus, baigiau vientisųjų studijų mokymo programą ir gavau Transporto inžinerijos magistro laipsnį, skrydžių valdymo kvalifikaciją, taip pat buvau išlaikiusi skrydžių vadovo mokinio licenciją.
Tuo pačiu metu kaip kariūnė LKA baigiau Bazinę karinių oro pajėgų karininkų rengimo programą, tad man buvo suteiktas pirmasis karininko laipsnis“, – vardija J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Aviacija patraukė studijų metais
Kaip sako Jolita, paprastai LKA kariūnai vertinami visų studijų LKA metu, sudaromas reitingas, o tuomet pagal eilę jie gali rinktis norimą tarnybos vietą. Vis dėlto moteris, nors ir buvo bendrame reitinge, dėl specialybės specifikos iš karto buvo paskirta tarnauti į Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybos (OESKV) Oro erdvės kontrolės centrą (OEKC).
„Karinėse oro pajėgose atsidūriau iš karto baigusi LKA, o pačia aviacija susižavėjau studijuodama trečiame kurse, kai prasidėjo skrydžių valdymo praktika. Jausmas ir suvokimas, ką reiškia valdyti orlaivį, leido suprasti, kad esu tinkamame kelyje.
Įdomu tai, jog studijuodama AGAI buvau mokoma, kaip išskirti orlaivius, kad būtų išlaikyta skrydžių sauga, o pradėjus mano ruošimą siekiant tapti naikintuvų valdymo karininke, dėstė visišką priešingybę – geometriją ir specifiką, kaip, išlaikant skrydžių saugą, suvesti du orlaivius“, – pasakoja J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Jolita dabar tarnauja OEKC Karmėlavoje, kurio, kaip pati sako, pagrindinė užduotis yra Lietuvos Respublikos ir jos prieigų oro erdvės stebėjimas bei kontrolė.
„Visoje mūsų šalies teritorijoje yra dislokuoti OESKV radarai. Iš jų gautus duomenis OEKC personalas apdoroja ir sukuria atpažintą oro erdvės paveikslą, kuris perduodamas atitinkamiems vienetams. Atliekant nepertraukiamą atpažinto oro erdvės paveikslo stebėjimą, fiksuojami LR oro erdvės naudojimo taisyklių ir LR oro erdvės oro suverenumo pažeidimai.
Taip pat, bendradarbiaujant su kitais vienetais, vykdomas koordinavimas taikos meto užduočių, tokių kaip paieška, gelbėjimas, donorų organų pervežimas. Be to, OEKC veikia Valdymo ir pranešimų centras, kuris yra integruotas į bendrą NATO oro gynybos sistemą, iš jo valdomi Baltijos oro policijos misiją vykdančių kontingentų naikintuvai.
Identiški valdymo ir pranešimų centrai veikia Estijoje ir Latvijoje. Tarpusavyje centrai dalijasi duomenimis, esant būtinybei, gali perimti vienas kito funkcijas. Tokiu būdu užtikrinamas maksimalus regiono saugumas“, – aiškina J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Šiuo metu Jolita yra paskirta dirbti Ginkluotės valdymo poskyryje, taip pat vykdo budėjimą naikintuvų valdymo karininko pozicijoje. Anot jos, poskyryje tarnauja karininkai ir kariai, kurie yra savo srities specialistai, sukaupę didelę patirtį.
„Mano uždavinys yra sekti ir sudaryti sąlygas kariams palaikyti turimas kvalifikacijas, organizuoti jų karinį rengimą, ieškoti galimybių tobulėti, spręsti iškilusias problemas, vykdyti aukštesnių viršininkų ir vadų užduotis.
Vykdydama budėjimą Valdymo ir pranešimų centre, susipažįstu su esama situacija – koordinuoju naikintuvų skrydžius, seku meteorologinę situaciją regione ir jos įtaką skrydžių misijoms, vykdome atliktų misijų aptarimus. Gavus nurodymą iš aukštesnio vieneto, pavyzdžiui, vykdyti nurodyto orlaivio atpažinimą ar palydą, reaguojama nedelsiant“, – pasakoja J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Moterys kariuomenėje nebekelia nuostabos
Jolita neslepia, kad, kalbant apie naikintuvų valdymą, didžiausias iššūkis jai yra atsakomybės suvokimas ir streso kontroliavimas.
„Tai yra maksimalus susikaupimas, prisitaikymas prie nuolat besikeičiančios situacijos oro erdvėje ir teisingų sprendimų priėmimas“, – vardija J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Norint tarnauti kariuomenėje, anot Jolitos, be itin svarbių įgūdžių, būtina palaikyti ir gerą fizinę formą.
„Kartą per metus laikome fizinio pasirengimo testą, kurį sudaro trys dalys: atsispaudimai, susilenkimai ir 3 km bėgimas“, – sako J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Rodos, anksčiau žmonių nuostabą galėdavo sukelti moteris kariuomenėje, tačiau šiandien, kaip tikina Jolita, to nebėra. Tarnaudama Karinėse oro pajėgose, ji nėra susidūrusi su replikomis ar kreivais žvilgsniais, o žinios, profesionalumas, sugebėjimas atlikti užduotis, savo srities išmanymas nėra diferencijuojamas tarp vyrų ir moterų.
„Atkaklumas, atsakingumas, – paklausta, kokios yra moterų stiprybės kariuomenėje, išskiria J.Andrijauskaitė-Urbšė. – Silpnybė galbūt yra prigimtinis rūpestis. Tenka suprasti, kad nesi už viską atsakinga – turi nubrėžti ribas ir nustatyti prioritetus.“
Silpnybė galbūt yra prigimtinis rūpestis.
Tarnyboje Jolita kone visą laiką dėvi lauko uniformą ir avi kerzinius batus, tačiau asmeniniame gyvenime ji yra kitokia. Kaip pati sako, ne darbo metu jos, pavyzdžiui, niekada neišvysi į kuodą susuktais plaukais.
„Pirmuosius aukštakulnius apsiaviau būdama 7-erių, tad, galima sakyti, su jais užaugau. Namie batų aukštais kulnais yra ne viena dešimtis – kaip ir suknelių. Vis dėlto gyvenimas diktuoja savas taisykles, prie kurių tenka prisitaikyti, nes, bėgdama paskui būsimą 3-metę ir 7-metį, supranti, kad sportinio stiliaus avalynė puikiai dera prie suknelės“, – šypteli J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Atrasti savyje balansą padeda tapyba
Svarbią vietą Jolitos gyvenime užima ir laisvalaikis, kurio didelę dalį ji skiria kūrybai – viena išraiškos formų yra tapyba. Anot moters, dailė ją lydi nuo pat mažens.
„Vaikystėje gautas spalvinimo knygeles man labiau patikdavo perpiešti, o ne nuspalvinti. Taip pat baigiau Utenos dailės mokyklą, vėliau – suaugusiųjų dailės klasę, buvau pasirinkusi braižybos pamokas. Savo gyvenimą sieju su daile.
Man dailė visada yra menas, kūrybos procesas, pojūtis, emocija. Nenorėjau ir nenoriu to paversti kuo nors materialiu ar nustatyti tam tikrus rėmus“, – sako J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Jolita stengiasi įgyvendinti visas savo galvoje gimstančias idėjas, tad neturi vienos mėgstamiausios temos, kuria visada tapytų.
„Niekada neeskizuoju. Man labai svarbu perteikti jausmą, būseną. Kai aplinkiniai, tyrinėdami mano tapybą, atpažįsta tas pačias emocijas, būna didžiausias įvertinimas, – tikina J.Andrijauskaitė-Urbšė. – Kelis darbus esu nutapiusi aviacijos tematika. Jaučiu, kad turiu dar ne vieną idėją siekiant pavaizduoti šią galingą jėgą ir romantišką skrydžio laisvę, užburiančią savo grožiu bei prikaustančią didybe.“
OESKV 30-mečio proga Jolita nutapė išskirtinę paveikslų parodą, kurios tikslas buvo parodyti dabarties akimirkas. Kaip pasakoja karininkė, kūriniuose vaizduojami daliniai, atsispindi du raktiniai žodžiai: stebėjimas ir kontrolė.
„Tai yra nepertraukiamas oro erdvės virš Lietuvos Respublikos ir jos išskirtinės ekonominės zonos stebėjimas, vykdomas OEKC, gaunant bei apdorojant informaciją iš radiolokacinės įrangos. Kontrolė apima tiek LR oro erdvės naudojimo taisyklių ir LR oro erdvės suverenumo pažeidimų fiksavimą, tiek remiančių NATO pajėgų, vykdančių oro policijos misiją Baltijos šalyse, naikintuvų valdymą bei kontrolę.
Taip pat siekta įamžinti ir bendradarbiavimą tarp skirtingų Karinių oro pajėgų dalinių, kai vykdomi paieškos bei gelbėjimo darbai, ligonių ar donorų organų pervežimai, užtikrinamas karių, krovinių ir ypač svarbių asmenų transportavimas“, – aiškina J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Jolita neslepia, kad tapyba jai yra galimybė pabėgti, išjausti, patirti, atrasti ir užaugti. Moteris priduria, jog tai padeda susitapatinti su akimirkos emocija atrandant naujų spalvų, be to, vyksta nuolatinis ieškojimas, kas laukia toliau.
„Kartu tai yra savotiškas įvertinimas. Ne taip seniai man buvo be galo sunku parodyti savo darbus toliau už namų sienų, bet, sulaukusi palaikymo ir teigiamų atsiliepimų, išdrįsau tai padaryti. Paveikslai rado vietą tarnyboje, dalyvavo virtualiose parodose, Ispanijos Karalystės Gynybos ministerijos organizuojamame kasmetiniame renginyje.
Pats didžiausias įvertinimas – laimėtas būsimos Oro kadetų mokyklos ženklo konkursas, nes tai tampa istorija“, – džiaugiasi J.Andrijauskaitė-Urbšė.
Gali pasirodyti, jog karyba ir tapymas yra dvi nesuderinamos veiklos, bet Jolita tikina, kad jos abi padeda atrasti savyje balansą. Tiek tapymas, tiek karyba moko ją nepasiduoti, nesustoti ir vis ieškoti.
„Vienas mano instruktorių, diskutuojant apie orlaivių valdymą, pasakė: „Jei nori suprasti, ar priėmei teisingą sprendimą, užsimerk ir piešk, ką sakai. Jeigu atsimerkusi pamatysi tą patį vaizdą, vadinasi, buvai teisi.“ Tad kūrybos galima atrasti ir vykdant tarnybos užduotis“, – sako J.Andrijauskaitė-Urbšė.
