Pulkininkas leitenantas V.Šerelis yra buvęs specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ Afganistane vadas, karinis patarėjas Irake. Šio eskadrono kariai buvo pirmieji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvykę į misiją Afganistane. Beje, pavadinamas „Erelis 02“ atsirado per tris sekundes, Valerijaus pavardėje uždengus pirmąją raidę.
„Nes mano pavardė gera, o vaikystėje Ereliu pravardžiavo“, – šypteli. V.Šerelis savo patirtimi dalinasi ir su mokiniais – karininkas ne kartą yra vedęs paskaitas, dalyvavęs susitikimuose.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje jam teko eiti ir viršininko pavaduotojo kariniam rengimui pareigas. Šiuo metu jis – Mokymų doktrinų valdybos Karybos instituto direktorius, o ši organizacija įkurta tik 2020 metų pabaigoje.
„Mes kuriame karybos mokslą, bet ne kosminį akademinį, o taikomąjį“, – sakė karininkas.
V.Šerelis – ir įvairių muzikinių projektų, koncertų dalyvis.
15min GYVENIMO pokalbis su V.Šereliu – apie šeštąjį jausmą, emocijų spalvas, kūrybą ir mintis, kurios kartais būna išvaikščiotos auliniais batais.
– Valerijau, jums ne kartą teko kalbėtis su mokiniais. Kai dalijatės savo patirtimi, jaučiate, kad jūsų klauso? O ir pačiam ar patinka pasakoti?
– Patinka. Didelio mokslo čia nėra. Tam, kad pavyktų, reikia ruoštis. Suprasti su kuo kalbi, kaip sudominti.
Šiemet taip pat su mokiniais nuotoliniu būdu kalbėjausi apie Sausio 13-ąją. Aš nenorėjau sausos įvykių chronologijos, o pradėjau iš toliau. Platesnis kontekstas ir mes jame.
Kada prasidėjo, o gal niekada ir nesibaigė? Tai miško brolių kova, kuria tęsėme mes. Kas apskritai atsitiko pasaulyje, kas atsitiko Lietuvoje, kas Rusijoje ir kas tuo metu buvau aš? Aš buvau šiek tiek vyresnis už juos. Bet iš esmės tada tu esi tokiame judėjime, kai priimi neracionalius sprendimus. Kaip jautiesi – taip ir darai.
Manęs klausia: kodėl tu į Krašto apsaugos savanorių pajėgas atėjai sausio 21 dieną, o ne 17 dieną (1991 m. sausio 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą, kuriuo remiantis buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba – aut. past.) ir kur tu buvai keturias dienas?
Aš net nežinojau, kad kažkas atsitiko. Nebuvo telefono, nebuvo interneto, viskas vyko kiek kitaip: kažkas kažkur kažką išgirdo, perskaitė ant medžio pakabintą skelbimą ir pasakė kitam. Išgirsti, ir eini pažiūrėt. Daug dalykų įvyko dėl to, kad buvo neaišku, o vienintelis būdas sužinoti – nueiti ir išsiaiškinti.
Taigi, o grįžtant prie gimnazistų... Tam, kad jie nekaltų faktų, prie faktų reikia prikabinti emocines asociacijas. Pavyzdžiui, 1990-tieji, Kovo 11-oji. Svarbu? Taip. Bet netrukus po to mes pajutome blokadą.
Pasakoju vaikams, kad atlyginimai smarkiai vėlavo, o tai reiškia, kad šeima turėjo gyventi iš santaupų.
Pajutome spaudimą, sovietinės kariuomenės judėjimą, pinigų stygių. Pasakoju vaikams, kad atlyginimai smarkiai vėlavo, o tai reiškia, kad šeima turėjo gyventi iš santaupų. Ir dar supraskit, kad parduotuvėse nebuvo visko tiek, kiek yra dabar. Jūsų tėvai tai prisimena, bet jūs jau gimėt po to. Džiaukitės tuo, ką turite, nes taip tiesiog nebuvo. Dar paįvairinimui keletas pavyzdžių apie gyvenimą po geležine uždanga.
Kai taip kalbi, vaikai irgi įsijaučia ir užduoda klausimus. Kai kurie klausimai būna paprastučiai, o kai kurie tokie, kad net nustebina minties gilumu. Pavyzdžiui, kai tokį klausimą užduoda 12 metų vaikas.
– Mes esam tos pačios kartos. Kaip jums atrodo, ar esame turtingi dėl to, kad gyvename šiuo laiku? Gyvenome?
– Taip. Mes turėsim ką prisiminti. Bet aš manau, kad patirčių turi kiekviena karta. Mano senelis kariavo abiejuose pasauliniuose karuose, dalyvavo nepriklausomybės kovose ir taikiai gyveno tarpukariu. Tėvelis pasakodavo apie miško brolius, su konkrečiais slapyvardžiais ir tikraisiais vardais. Apie tai, kaip užeidavo pasišildyti, pavalgyti ir jam leisdavo panešti automatą juos palydint iki miško.
Istorijos, kurias žmonės prisimena patys, turi „šiltą“ prasmę. Tokia istorija ne vadovėlinė, ji tikresnė. Ir aš sakyčiau, kad mes po truputį tai prarandam – kad seneliai pasakoja, tėvai pasakoja. Dabar įlendam į internetą ir paskaitom faktus. Bet ne visada prie tų faktų yra emocijos.
Kai žmogus pasakoja apie įvykius, kurių liudininkas yra pats, tada ir tu tampi dalyviu. Matai pasakojančiojo veidą, jo išraišką. Taip tampi istorijos, kurią tau pasakoja pažįstamas žmogus, dalimi.
Jei aš dėstyčiau istoriją apie Sausio 13-ąją, ją pradėčiau nuo 1940 metų ir baigčiau 1993 metais. Tai yra, kada okupantas atėjo ir kada išėjo. Sausio 13-oji – tai lūžio taškas. Nes aš manau, kad savo istoriją reikia matuoti savo pergalėmis.
1993 metų rugpjūčio 31 diena yra galutinė pergalė (1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvą paliko paskutinieji sovietų kariai – aut. past.). Mes laimėjome. Dabar šį laimėjimą reikia išsaugoti.
– Kaip pats atėjote į Lietuvos kariuomenę?
– 1989 metais grįžau iš sovietinės armijos. Grįžau, o Lietuvoje viskas dūzga. Roko maršas, Baltijos kelias. Mes drąsūs, narsūs. Vyksta mitingai, renginiai.
Tada studijavau Žemės ūkio akademijoje. Ir mes, būsimieji miškininkai ir ne tik miškininkai, negalėjome likti nuošalyje. Budėjome prie svarbių objektų, dalyvavome renginiuose, kai kur pabuvome tik dalyviais, kai kur atlikome žaliaraiščių funkcijas. Mus pastebėjo, nes buvome panašūs į organizuotą grupę. Tada manęs ir paklausė, ar nenorėčiau stoti į Krašto apsaugos departamentą.
Mano pirmas klausimas buvo, ar gausiu šautuvą. Ne, atsakė, šautuvo neduosim, duosim pažymėjimą. Man tada atrodė, kad esame pogrindžio organizacija, kad yra sovietinis saugumas, kuris stebi, seka ir gali imtis priemonių.
Jeigu aš galiu tai daryti be šautuvo, tai galiu ir be pažymėjimo.
Man buvo akivaizdu, kad jeigu yra pažymėjimai, tai yra ir sąrašai. O sąrašas – pirmasis ir labai didelis konspiracijos pažeidimas. Atsakiau, kad mes būsim, kur reikia, kada reikia, kiek reikia ir padarysim, ką reikia. Jeigu aš galiu tai daryti be šautuvo, tai galiu ir be pažymėjimo.
Bet po Sausio 13-osios savisaugos instinktas ir konspiracijos idėjos išgaravo. 1991 metų sausio 17 dieną susikūrė Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Sausio 21 dieną aš parašiau pareiškimą. Taip ir prasidėjo mano tarnyba.
– O kur buvot tas keturias dienas?
– Labai geras klausimas. Faktas, kad kažkur buvau. Pusė tų dienų buvau prie Juragių retransliacinės stoties, ji buvo netoli Žemės ūkio akademijos. Mes buvom kaip neformalus išorinės apsaugos skyrius. Budėjome kas antrą parą.
Kitom dienom galėjau būti Sitkūnuose ar prie Kauno savivaldybės, arba Vilniuje prie Aukščiausios tarybos. Tai buvo prieš 30 metų, ir aš nebeprisimenu, kurią tiksliai dieną kurioje vietoje buvau.
– Ryškų pėdsaką jūsų gyvenime paliko ir dvi misijos – Afganistane ir Irake, kur buvote pirmieji Lietuvos kariai. Jūsų pirmoji misija buvo Afganistane – kaip į ją patekote?
– Manau, kad tai buvo dėsninga. Sukrito aplinkybės. Kad mes važiuosime Afganistaną, buvo galima nujausti jau po 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių.
Tada buvau bataliono vado pavaduotojas, štabo viršininkas Jėgerių batalione. Tuo metu mes buvome vieni iš geriausiai paruoštų karių. Taip nutiko, kad aš buvau vienintelis įgijęs operacinio lygmens išsilavinimą Baltijos gynybos koledže. Gebėjimas planuoti, bendrauti karine anglų kalba, suprasti operacinio lygmens poreikius buvo tie kriterijai, dėl kurių aš tikau išvažiuoti į pirmąją misiją.
Norit anekdoto? Einant gynybos štabo koridoriumi man teko netyčia susitikti generolą Valdą Tutkų. Generolas ir sako: Šereli, ar tu kartais nenorėtum pasivažinėti į Afganistaną? Mes juokaudavom, kad kai generolas užduoda tokio pobūdžio klausimą, tai nėra klausimas. Bet aš norėjau iš tikrųjų.
Prasidėjo pasiruošimas. Mes dalį laiko buvome įslaptinti. Pasiruošėm, išvažiavome, padarėme darbą, grįžom.
– Kada tu esi Lietuvoje, ateini į krašto apsaugos sistemą suprasdamas, kad mes kovojame už savo laisvę. O kada ir kaip atsiranda noras prisidėti prie pasaulio, kuris toli, suvokimas kad mes gyvename toje pačioje žemėje ir kad visų mūsų laisvės ir taikos yra susijusios?
– Kam reikalinga kariuomenė? Ji reikalinga ne tam, kad būtų laimėtas kitas karas. Ji skirta tam, kad kito karo nebūtų. Mes esame atgrasymo priemonė. Kai žiūrime į tarptautinio saugumo sistemą, suprantame, kad jeigu kažkur pasaulyje kyla grėsmė, vadinasi, ta grėsmė – kaip ir virusas – gali plisti. Įsivaizduokit, kad užsidegė jūsų kaimyno namas. Bet jūsiškis juk nedega. Tai kaimyno namas tegul dega? Ar ne?
– Gal ne?
– Būtent! Nes gal liepsna persimes ir užsidegs kiti namai, gal dėl gaisro visam rajone prapuls elektra ir vanduo, gal nukentėję kaimynai ateis prašyti maisto, nakvynės ir drabužių. Ir taip toliau. Pasaulis globalus ir vis mažiau yra situacijų, kai galima užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Pasakyti „ne mano problema“ yra trumparegiška, nes ji tik dar ne mano. Kuo anksčiau bus stabilizuotos krizės, tuo mažiau grėsmių iškils vėliau.
– Kokia istorija buvo su pavadinimu „Erelis 02“?
– Dabar galiu pasakyti, kad tai linksma istorija. Mes ruošėmės į misiją ir, kaip minėjau, buvome neviešinami. Vyko parengiamieji darbai. Tada atėjo laikas kreiptis į Seimą, nes dalyvavimas tarptautinėje operacijoje „Tvirta taika“ įmanomas tik po Seimo nutarimo.
Iškilo klausimas dėl pirmojo eskadrono kodinio pavadinimo. Šį klausimą uždavė generolas V.Tutkus, susirinkimo metu. Nejauki tyla truko labai trumpai, gal net mažiau negu tris sekundes, nes aš ja nutraukiau pasakydamas: žiūrėkit, jei man Š raidę uždengt? Daugiau man kalbėti nebereikėjo. Pavadinimas buvo patvirtintas. „Erelis 02“, o 02 reiškė išvykimo metus – 2002-uosius.
Iškilo klausimas dėl pirmojo eskadrono kodinio pavadinimo.
Kodėl trys sekundės? Kai vesdavau taktinio mąstymo arba tiesiog mąstymo lavinimo užsiėmimus, vienas iš pratimų buvo spaudimas laiku. Pratimo esmė – greiti sprendimai. Mūšio lauke greiti sprendimai gali užtikrinti pergales. Sprendimo procesas – mąstymas, o sprendimas – kūrinys.
– Kūrybinis mąstymas apskirtai padeda sunkiose situacijose?
– Be abejo. Man teko būti pirmuoju kelis kartus. Pirmasis Lietuvos Žemės Ūkio akademijos savanorių būrio vadas, pirmojo specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono vadas Afganistane, pirmasis lietuvis NATO mokymo misijoje Irake. Dabar esu pirmasis Mokymų doktrinų valdybos Karybos instituto direktorius.
Kai tu darai kažką pirmas, tai tu kuri. Ir tai nėra abstraktus menas „kaip išeis“. Tai labiau panašu į realizmą, nes turi išeiti taip, kaip reikia, taip, kaip tikisi iš tavęs aukštesnis vadas. Manau, kad kiekvienas vadas yra kūrėjas.
Vienas iš karių, kuris buvo su manimi Afganistane, po kelerių metų pasakė: nepykit, vade, bet mes patikrinome, kas jūs toks. Eilėraščius rašo, gitara groja... Suabejojom: kas čia? O po Afganistano sakėm, kad tik tokie – „prie meno“ – ir turi būti spec. pajėgų karininkai.
Kūrybinis mąstymas labai artimas taktiniam.
– Kalbant apie karius Afganistane. Ar būna psichologinių lūžių? Grįžus ar ten?
– Aplinka mus veikia nuolat, kai ji keičiasi, tai keičiasi ir poveikis. Ten aš prisitaikiau greitai, o grįžus – kiek lėčiau. Ir net nepasakyčiau, kad tai psichologiniai lūžiai. Tiesiog tam tikrą laiką elgiesi ir mąstai pagal tai, kokioje aplinkoje buvai.
Pavyzdžiui, grįžęs iš Afganistano pastebėjau, kad esu nekantrus. Buvau pripratęs, kad jeigu yra nurodytas vykdymo laikas, tai turi įvykti nurodytu laiku. Nuo to priklauso žmonių gyvybės ir operacijos sėkmė. O vaikai iš trečio karto nesupranta, kad buvo nurodytas laikas susidėti žaislus.
Kitas pavyzdys. Grėsmės analizė. Važiuodamas vertini, iš kur šaudytum, jeigu reikėtų padaryti kuo daugiau žalos tokiam patruliui. Taip kuri galvoje scenarijus, kas-jeigu ir tada-taip. Grįžus to daryti nereikia, bet iš pradžių vis dar darai.
Labai paplitusi grėsmė Afganistane buvo minos. Jeigu matai minkštą gruntą, pavuzdžiui, smėlį ar žvyrą, tai žiūri, kur statai koją, – gali būti pakasta mina. Tad Lietuvoje aš kurį laiką vengdavau vaikščioti žole. Logiškai viską suprantu, suprantu, kad tai absurdas, bet tai būsena, kai tam tikrus veiksmus atlieki negalvodamas, tai – lyg pasąmonėje įdiegtas failas, kuris saugumo aplinką vertina už tave.
– O kokia buvo misija Irake?
– Tai buvo 2005 metai, buvau karinis patarėjas. Patarinėjau komandai, kurioje buvo 18 arabų. Jiems vadovavo Irako kariuomenės pulkininkas. Aš buvau majoras. Buvo tokia taisyklė – patarėjas turi būti dviem laipsniais žemesnis už tą, kuriam pataria. Kad neiškiltų nereikalingų klausimų, kas čia vadas. Vadas jis. Irako kariuomenė keičiasi, o aš čia buvau tam, kad pokyčiai vyktų sklandžiai.
Liko malonūs prisiminimai, visų pirma – apie tarpkultūrinį bendravimą. Arabai mąsto kitaip. Jie neskuba eiti tiesiai prie reikalo, mėgsta pasikalbėti apie orą ir bites, o tu turi su jais bendrauti taip, kad jie padarytų savo darbą. Nepeikti, nespausti, o neįkyriai patarti.
Atradau tokį bendravimo būdą, kai diskutuodamas apie problemą sukuriu situaciją, kad išvadas, ką reikia daryti, pulkininkas darytų pats. Arba per pavyzdį: žiūrėk, hipotetiškai, jeigu aš būčiau tu ir spręsčiau štai šitą problemą, aš pradėčiau nuo to... Be mūsų dviejų niekas šio pokalbio negirdi. Kitą dieną pulkininkas dalina nurodymus. Viskas veikia.
Kiek vėliau irakiečiai pakvietė mane kartu papusryčiauti, o dalintis maistu yra rimtas pagarbos ir draugystės ženklas. Buvo maža problema, nes laikas sutapo su koalicijos kontingento rytinio susirinkimo laiku. Bet mūsų vadovas nusprendė: mums visiems daug vertingiau, kad aš valgau su arabais pusryčius.
– Ar tiesa, kad artimi žmonės labiau išgyvena dėl pavojaus nei tie, kurie patys yra tuose karštuose taškuose?
– Taip, tie žmonės, kurių ten nėra, išgyvena labiau už tuos, kurie yra ten. Kariai misijose grėsmes vertina racionaliai, o likę Lietuvoje kartais būna linkę grėsmes hiperbolizuoti. Pavojai ir grėsmės yra, tačiau neegzistuoja visą laiką ir visur.
Nors Afganistane, kai patrulis išvažiuodavo, o aš pasilikdavau bazėje, aš, matyt, dėl savo karių pergyvendavau lygiai taip pat, kaip mano mama dėl manęs, būdama Lietuvoje.
– O ką tokios patirtys duoda ne profesine, o žmogiškąja prasme?
– Pagarbą savo kariams. Nesakau, kad jos nebuvo – ji visą laiką buvo. Bet rizikos faktorius padidina atsakomybės svorį ir nuoširdų rūpestį. Mes kaip šeima, ir šeimoje kartais kalbama apie dalykus, kurie nėra susiję su darbu. Šeimoje yra bendras laisvalaikis. Taiklus pajuokavimas visiems pakelia nuotaiką. Manau, kad mes visi nusiėmėme kaukes ir buvome tokie, kokie esame iš tikro. Nėra reikalo vaidinti. Mes viename apkase.
Labai didžiuojuosi tais kariais, su kuriais buvau Afganistane. Džiaugiuosi, kad buvau tokios komandos nariu.
– Prisiminimai sugula į ilgalaikę atmintį, neišsiblukina?
– Ir taip, ir ne. Vieni prisiminimai yra labai ryškūs, o kiti pasislepia, paskęsta. Bet, kai pokalbio metu kas nors primena – jie grįžta.
– Kai grįžot iš misijos Afganistane, jūsų klausinėjo, ką jūs veikėt? Ir kaip į tokius klausimus atsakot?
– Klausinėdavo. Kai grįžom, mus dar gaubė slaptumo priedanga. Atsakydavom paprastai: specialioji žvalgyba, tiesioginiai veiksmai ir tam tikrų vietovių vertinimas. Šis atsakymas yra visiškai tikslus ir teisingas.
– Valerijau, o jums nekilo noras išsipasakot? Juk būna gyvenime, kad atsiranda noras nusimesti nuo savęs patirtį, pasidalinti ja.
– Aš neturiu ko nusimesti.
– Pasikalbėkime apie jūsų kūrybą. Ji jūsų gyvenime seniai?
– Anksčiau nei aš prisimenu, kad ji atsirado. Eilėraščius rašiau, kai dar rašyti nemokėjau. Ir dažnai eilėraščius sudėdavau į daineles. Dainuodavau pats. Mama yra mano dainų užrašiusi, o viena iš tokių buvo daina apie šokinėjančią varlę.
Muzikos mokykloje, kurios nebaigiau, mokiausi groti akordeonu. Paauglystėje bandėme groti roką, bet groti nelabai mokėjome. Tada aš pradėjau mokytis groti gitara, nes negali būti roko be gitarų. Gitara su manimi gal nuo 12 metų. Ne viena iš jų numirė. Viena iš jų – Afganistane.
– Vežėtės į misiją gitarą?
– Taip. Bet ten temperatūros svyravimai... Dieną gali būti 20 laipsnių šilumos, o naktį – 25 laipsniai šalčio. Gitara tiesiog neišlaikė. Stygos atplėšė deką nuo korpuso. Jau norėjau išmesti, bet pirmo eskadrono auksarankiai su klijais, medvaržčiais ir izoliacine juosta sutvarkė tiek, kad vėl galėjau groti.
– Daug laiko skiriate kūrybai, muzikai?
– Norėčiau daugiau. Groti bent po 15–20 minučių stengiuosi kasdien. Padainuoju.
– Pagal savo eiles?
– Taip. Ir tekstai, ir muzika mano. Yra tik kelios dainos pagal kitų autorių tekstus.
– Klausiau jūsų, ar nėra noro išsikalbėti. Bet gal jūs tą ir darote, tik per muziką?
– Gali būti. Aš tikrai išsikalbu per muziką. Pavyzdžiui, daina „Šeštas jausmas“. Įvykis buvo tikras, nuojauta man pakuždėjo sprendimą ir aš ištraukiau komandą iš prastos situacijos. Taktinės situacijos dainoje aprašyta nėra, bet kadangi mano kariai žino, kad šeštas jausmas išsiuntė sraigtasparnį – jie žino, apie ką daina.
Afganistane gavome užduotį įrengti ilgalaikį stebėjimo postą, kad galėtų pranešti apie priešiškų pajėgų judėjimą. Jis tikrai buvo pastebėtas, bet iš gauto pranešimo aš pajutau – šeštas jausmas pakuždėjo, – kad jų taikinys yra mūsų stebėjimo postas. Užduotis nebeteko prasmės, o grėsmė iškilo. Priėmiau sprendimą – liepiau kariams pakuotis daiktus, o pats išėjau iškviesti sraigtasparnio.
Iš tiesų komanda papuolė į susišaudymą, kuris truko apie 10 minučių, kol virš jų pakibo sraigtasparnis. Susišaudymas nutrūko, ir priešas atsitraukė. Kariai sulipo į sraigtasparnį ir buvo saugiai pargabenti. Kiek vėliau vienas eskadrono karys paklausė: „Vade, skristi reikėjo pusantros valandos, o sraigtasparnis taške buvo po 10 minučių. Kaip tai atsitiko?“ Teko papasakoti apie šeštą jausmą. O skirtumas, ar susišaudymas trunka 10 ar 90 minučių, yra akivaizdus.
– Kūrybos nepaleidote ir misijose?
– Taip, manau, kad posakis, kai patrankos kalba – mūzos tyli, nėra tiesa. Labai nemažai minčių aš užsirašiau būtent misijose. Esu parašęs tris knygutes, man reikšmingiausia – „5,56 x 100 šovusių į galvą, ar auliniais batais pramintų minčių“. Tai militaristinių minčių kratinys, o 556 yra tų minčių skaičius. Pavadinimas primena kalibrą.
Irake su manimi kartu tarnavo kolega rašytojas viršila Ernestas Kuckailis. Jis prisimindavo: Šerelis užsirašinėja ant mažų lapelių, vakare pareina, lapelius ant stalo suberia, tada viską suveda į kompiuterį ir lapelius išmeta. Ir taip kiekvieną vakarą.
Esminis knygos sakinys, apie kurį viskas sukasi: norint išplauti smegenis, jų reikia turėti daugiau, negu reikia išplauti.
Misijose gimė dainos „Padanga“ (apie tai, kaip man ją peršovė), „Akys“ (kurios gali užsimerkti) ir kitos. Šiais metais planuoju išleisti dainuojamosios poezijos kompaktinę plokštelę. Manau, kad ji vadinsis „Skylutė šalme“.
Su grupe „Delčia“ jau yra išleistos dvi kompaktinės plokštelės: „20 metų kūrybinės neveiklos“ ir „Dar Ne Suvartos“. Bręsta ir trečia. Šiemet su grupe „Delčia“ dalyvavome LRT konkurse „Klipvid“ – pristatėme dainą „1991“. Ji skirta prisiminti Sausio 13-osios nakties įvykius. Mano sūnus Rokas sukūrė 3D animaciją, kruopščiai atkurdamas Televizijos bokštą, Karoliniškių mikrorajono architektūrą, sukurdamas raudonus origami tankus. Džiaugiuosi, kad šeimoje esu ne vienas menininkas.
Kūrybos paleisti neketinu. Minčių turiu ir knygom, ir dainom. Kaip Karybos instituto direktorius ketinu kurti taktinio mąstymo lavinimo pratimus, kur kiekvienas pratybų dalyvis kurs savo sprendimus, nes greitas ir tinkamas sprendimas – tai kūrinys.
