Kokias psichologines problemas patiria kariūnai ir kariai, kaip jas atpažinti ir kaip su jomis tvarkytis, kalbiname kariuomenės psichologę, majorę Rositą Kanapeckaitę.
– Gerbiama Rosita, pasakokite, kur dirbate ir ką veikiate.
– Esu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) Lyderystės ir metodinio rengimo centro vyr. psichologė. Dirbu su Karo akademijos kariūnais ir su kariais, kurie jau tarnauja kariuomenėje, bet atvyksta į akademiją tobulinti savo žinių. Ir vieniems, ir kitiems skaitau paskaitas, taip pat konsultuoju bei užsiimu psichoterapija.
– Kokias disciplinas dėstote?
– Dėstau bendrosios psichologijos ir lyderio ugdymo temas. Kodėl tai svarbu? Karo akademija iš kitų aukštųjų mokyklų išsiskiria tuo, kad ją baigęs absolventas, maždaug 23–24 metų žmogus, beveik visada paskiriamas vadovauti būriui, kitaip tariant, iškart gauna maždaug 30 pavaldinių. Ir ne bet kokių – dalis jų pagal amžių tinka jam į tėvus, o jis jiems yra, tarkime, aštuntas būrio vadas. Įsivaizduokite, koks tai iššūkis naujai paskirtam vadui.
Lyderystė turi daug apibrėžimų. Kadaise lyderiu buvo laikomas tas, kuris sakydavo kalbas užsilipęs ant statinės, vėliau tas, kuris garsiausiai kalbėdavo, o dabar lyderyste laikomas gebėjimas daryti įtaką arba poveikį siekiant bendro tikslo.
Liaudiškai tariant, tai gebėjimas dirbti su žmonėmis. Labai svarbu pažinti save ir kitus, suprasti, kad žmonių yra visokių, ir tu, būdamas būrio vadas, gali susidurti su problemomis, kurių net neįsivaizdavai egzistuojant. Streso išvengti tikrai nepavyks, tačiau stengiamės mokyti, kaip įveikti tokius iššūkius.
– O kita jūsų veiklos pusė – psichoterapija?
– Psichoterapija – tai kita mano darbo pusė ir tai yra žmogaus gilinimasis į save, savo stiprybes, silpnybes bei turimų taisyklių ir įsitikinimų rinkinius, kurie mums padeda arba trukdo funkcionuoti kaip žmogui, kariui, vadui. Pradėkime nuo to, kad visi kariūnai ir kariai yra psichiškai sveiki, praėję medicininę komisiją, tačiau, kaip ir bet kuris mirtingasis, jie patiria sunkumų, įvairių nelaimių, netekčių, ligų, baimių.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kariai yra kažkokie supermenai ir negali niekuo skųstis. Tačiau jie yra tokie patys žmonės kaip ir visi. Mano pagrindinis tikslas yra, kiek įmanoma geriau, suprasti kariūno, kario poreikius bei sukurti ir vystyti sistemą, kaip iškilus streso situacijai ne vengti jos, o efektyviai su ja tvarkytis, ugdyti psichologinį atsparumą.
– Dėl ko dažniausiai pas jus kreipiasi LKA kariūnai?
– Šiuo metu vyksta egzaminų sesija ir daugumai didžiausia problema yra nesugebėjimas sutelkti dėmesio mokslams. Dabar daug mokymo proceso vyksta nuotoliniu būdu, t.y. internete skaitant straipsnius ir knygas. Tačiau čia pat, tame pačiame kompiuteryje, yra socialiniai tinklai, elektroninis paštas ir daug kitokių smagių dalykų, kurie masina, traukia dėmesį. Ir kai kariūnas pradeda mokytis, jam sunkiai pavyksta sutelkti dėmesį vien į mokymąsi.
Reikia pripažinti, kad kai kurie dalykai, kaip ir kiekvienoje aukštojoje mokykloje, nėra labai įdomūs ar malonūs mokytis, kai kuriuos reikia tiesiog „įsisavinti“ ir atsiskaityti. Čia pritrūksta vidinės disciplinos, gebėjimo valdyti dėmesį ir laiką. Kai jau kariūnas sako „nesugebu susikoncentruoti ar prisiversti“, labai džiaugiuosi, nes jis jau žengė pirmą žingsnį ir pastebėjo kas su juo vyksta.
Šiuo metu bene kiekviename Lietuvos kariuomenės padalinyje dirba psichologas. Ypač jų padaugėjo, kai buvo grąžinta privalomoji karo tarnyba.
Dar viena sritis, kuria kariūnai domisi, yra emocijų atpažinimas ir valdymas. Kai nuolat esi tarp žmonių, tai labai svarbu, nes mes visi skirtingi, patiriame skirtingas emocijas ir vienas rodome, kitas slepiame, dažnai užkrečiame jomis aplinkinius, todėl, kai žinai, ką su jomis daryti, gali veikti efektyviau.
Prasidėjus mokslams karo akademijoje, pirmakursiai vežami į Jonušo Radvilos mokomąjį pulką. Ten jų laukia daug iššūkių ir naujų patirčių, kurios kartais glumina: kokia bus dienotvarkė, koks bus fizinis krūvis, kokios disciplinos reikalaus vadai ir pan. Kažkas kažką girdėjo iš vyresnių kursų studentų, kažkas kažką skaitė interneto komentaruose... Iš esmės kyla klausimas „ar man pavyks“, tačiau mėgstu sakyti, kad 70 proc. galvoje kylančių „katastrofinių minčių“ niekuomet neišsipildo.
– Ar nebūna taip, kad pagalbos jie kreipiasi per vėlai? Juk ne taip paprasta priversti save nueiti pas psichologą...
– Galiu pasakyti, kad yra visiškai priešingai – jauni žmonės nebijo kreiptis į psichologą. Čia gal iš seniau likęs požiūris, kad į psichologus reikia kreiptis tik tada, kai jau labai blogai ir kad kiti pagalvos, jog tau „negerai su galva“. Šiais laikais kiekvienoje mokykloje dirba psichologai ir moksleiviai yra įpratę į juos kreiptis.
Labai svarbu laikytis konfidencialumo, nes, kaip minėjau, kariūnai yra sveiki ir dažnai kreipiasi dėl savęs pažinimo ir savo stiprybių bei silpnybių atpažinimo, geresnio funkcionavimo esant įvairioms aplinkybėms.
– Pažvelkime truputį plačiau: ar ir kariuomenėje taip pat populiaru kreiptis psichologinės pagalbos?
– Šiuo metu bene kiekviename Lietuvos kariuomenės padalinyje dirba psichologas. Ypač jų padaugėjo, kai buvo grąžinta privalomoji karo tarnyba. Į psichologus gali kreiptis ir kreipiasi tiek šauktiniai, tiek profesinės tarnybos kariai bei civiliai darbuotojai.
Apskritai kario profesija yra susijusi su didesne rizika, stresu. Kodėl? Todėl, kad kario darbe yra labai daug nežinomybės. Jis nežino, kokias užduotis bus paskirtas vykdyti rytoj, nežino, kur gali būti paskirtas tarnauti po metų, nežino, kokį vadą gaus arba kam teks vadovauti, nekalbant jau apie misijas konflikto zonose.
– Jūsų veikla turbūt šiek tiek persipina su karo kapelionų darbu? Pas juos kariai taip pat kreipiasi paguodos, patarimo...
– Kariai patys pasirenka, į ką kreiptis pagalbos – ar į psichologą, ar į dvasininką, ar į abu. Labai dažnai žmogui, kurį užklupo kokia nors liga ar netektis, skyrybos, tiesiog reikia to, kuris pabūtų šalia, išklausytų ir suprastų, nebūtinai spręstų ar patartų. Kartais situacijos pakeisti negali, reikia ją priimti, ir kas bus tas žmogus šalia – ar kapelionas, ar psichologas – jokio skirtumo. Dažnai kitas karys ar vadas yra tas, kuris pirmas išklauso, ir mes esame labai dėkingi jiems už tai.
Kariai patys pasirenka, į ką kreiptis pagalbos – ar į psichologą, ar į dvasininką, ar į abu.
– Pakalbėkime apie dar vieną krašto gynybos grandį – šaulius. Jie yra civiliai asmenys, bet aktyviai dalyvaudami viešoje veikloje tampa labiau pažeidžiami. Prasidėjus ginkluotam konfliktui šauliai ir jų šeimų nariai būtų lengvai identifikuojami ir vieni pirmųjų atsidurtų priešo taikiklyje. Kai kuriems šauliams dėl to kyla papildomas nerimas, kai kurie net ima abejoti savo pasirinkimu. Ką galėtumėte jiems patarti?
– Tiek kario, tiek šaulio pasirinktas gyvenimo kelias yra sąmoningas apsisprendimas. Kiekvienas pasirinkimas gyvenime susijęs su vienokia ar kitokia rizika ir visur visko gali nutikti. Todėl jei pasirinkai tokį kelią – eik ir nedvejok.
Kita vertus, gal ir gerai, kad kai kurie ima abejoti savo pasirinkimu dabar, o ne tada kai reikės atlikti savo pareigą. Dabar pats laikas įvertinti visus pliusus bei minusus ir sąmoningai apsispręsti.
– Grįžkime prie tų, kurie mokosi. Ką galite patarti ne tik LKA kariūnams, bet visiems, kurie šiuo metu laiko brandos egzaminus ar ruošiasi kitokiems atsiskaitymams?
– Mokslo žinių vertinimas dažniausiai susijęs su baimėmis, kurias suformuoja (kaip nebūtų keista) mokytojai ir tėvai. Mokytojai neretai nuteikia mokinius, kad egzaminas ar kontrolinis darbas bus labai sunkus, kad jam reikės ruoštis intensyviau nei įprasta ir... dažnai „perspaudžia“. Aišku, mokytojas nori, kad mokinys pasiektų gerą rezultatą, nes tai yra ir jo paties darbo įvertinimas.
Dar didesnes baimes sukuria abiturientų tėvai, kurie visų mokslo metų metu itin jautriai reaguoja į prastesnius pažymius. Prasideda spaudimas, kad „tu turi gauti tik gerus pažymius, nes tik taip gerai pasiruoši egzaminams. Jei nepasiruoši egzaminams – jų neišlaikysi, niekur neįstosi, susigadinsi sau ateitį“, ir panašiai.
Dėl tokio spaudimo abiturientas pradeda bijoti ne pačio egzamino, o pasekmių, jei to egzamino neišlaikys ar gaus prastesnį įvertinimą. Jo galvoje sukasi begalės scenarijų, kas bus, jei tai įvyks! Tai yra blogiausia.
Todėl mano patarimas abiturientų tėvams - nedarykite katastrofos, jei vaikui egzamino nepavyko gerai išlaikyti. Šiais laikais egzaminus galima perlaikyti, galima juos laikyti dar kartą po metų ir dar yra daug kitų galimybių. Tai ne gyvenimo pabaiga. Palaikykite morališkai savo vaikus, o ne kelkite jiems dar didesnį stresą egzaminų sesijos metu. Tuomet vaikas ateis į egzaminą ramesnis ir rezultatas tikrai bus geresnis.
Kitas patarimas būtų patiems mokiniams ar studentams: pripažinkite, jei ko nors bijote, ir labai aiškiai įvardinkite tą baimę. Taip bus lengviau ją įveikti. Susiraskite veiklą, kuri jus nuramina, – sportą, muzikos klausymą, pasivaikščiojimą lauke, miegojimą – ir tuo naudokitės, jei kyla stresas.
Po egzamino jokiu būdu nepradėkite naršyti po vadovėlius ir neieškokite, kokias klaidas padarėte, neklausinėkite, kaip sekėsi kitiems.
Taip pat būtina nusiteikti ruoštis egzaminui, nes jei nesiruošiate, jūs iškart ateinate pralaimėti. Gali būti, kad dėl streso kažką pamiršite, bet daug ir prisiminsite. O jei nebūsite net skaitę, nebus ir ko atsiminti. Kaip efektyviai ruoštis? Visų pirma atsisakyti „dėmesio vagių“, apie kuriuos minėjau, neverkšlenti ir kantriai ruoštis.
Taip pat labai svarbu susiplanuoti mokymosi ir poilsio režimą. Ruošiantis egzaminui svarbiausia mokytis ir gerai išsimiegoti, prieš pat egzaminą turėti kokį nors nerimo mažinimo spendimą (atsigerti vandens, nebendrauti su bendramoksliais ar pan.), egzamino metu pirmiausia atlikite lengvesnes užduotis, o vėliau, nuslūgus pradiniam stresui, imkitės sudėtingesnių.
Po egzamino jokiu būdu nepradėkite naršyti po vadovėlius ir neieškokite, kokias klaidas galbūt padarėte, ir neklausinėkite, kaip sekėsi kitiems, nes tai vėl padidins nerimą. Bent vieną dieną reikėtų skirti atsipalaidavimui, maloniai veiklai, nes netrukus laukia kitas egzaminas.
Turiu ir vieną bendrą patarimą visiems: supraskite, kad jūsų gyvenime vienas konkretus egzaminas ar atsiskaitymas užima tik labai mažą dalelytę. Todėl „stresuokite“ su protu.
– Dėkojame už pokalbį ir patarimus.
