Voltero krantinė
Ši Paryžiaus gatvė susiformavo dar XVII a. viduryje, tačiau rašytojo ir filosofo Voltero vardu buvo pavadinta praėjus geram dešimtmečiui po jo mirties, nes būtent čia, markizo de Vijeto viešbutyje, garsusis Apšvietos epochos autorius baigė paskutines dienas (1778 m.). Kai 1954-aisiais Kairiajame krante, palei Seną, 7-u numeriu pažymėtame name, apsistojo Karlas Lagerfeldas, tuomet jau Pierre’o Balmaino asistentas, aplinkui buvo apstu senienų krautuvėlių ir bukinistų kioskelių. Jauną menininką pakerėjusi tradicija tęsiasi dar nuo XIX a., kai rašytojas Honore de Balzacas čia atidarė antikvariatą „Šagrenės oda“ ir jis buvo itin lankomas.
Kvartalą dizaineris taip prisijaukino, kad iš jo nesitraukia jau kelis dešimtmečius: arti vienas kito turi du namus su vaizdu į Seną ir į Luvrą – viename gyvena pats, kitame priima svečius. Savo erdvėje mados metras praleidžia didžiąją dienos dalį, stengiasi miegoti ne mažiau kaip septynias valandas per parą: jei gulasi apie vidurnaktį, keliasi septintą, o jei vakaroja iki antros nakties, tada rytas jam prasideda devintą. Kone iki pietų, net ir piešdamas būsimų kolekcijų eskizus, po kambarius vaikšto su ilgais naktiniais marškiniais, kuriuos susimodeliavo pats, nusižiūrėjęs XVII a. vyriškus naktinius marškinius, demonstruojamus Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje. Kol vienas iš dviejų vairuotojų, buvęs boksininkas Sebastienas Jondeau (taip pat eina asmeninio sekretoriaus ir apsaugininko pareigas), pristato spaudą, dizaineris jau pusryčiauja: dvi stiklinės šokoladinio pieno kokteilio su proteinais (taip nurodė gydytojas dietologas), keli garuose kepti obuoliai ir, žinoma, buteliukas „Coca-Cola Light“ – su šiuo gėrimu kutiurjė nesiskiria beveik visą parą. Kava, arbata, kiti šilti skysčiai – ne jo stalo atributai.
Įdienojus atvyksta plaukų meistras ir legendinę Karlo Lagerfeldo šukuoseną sutvarko taip, kad jam dirbant nė viena sruoga nekristų ant akių (sako, tai maestro labiausiai erzinantis dalykas). Stilistas taip pat prižiūri spalvą – kad plaukai būtų balti, o ne žilai pilkšvi. Aukštosios mados kūrėjas beveik niekada nepietauja, tačiau mėgaujasi gurmaniškomis vakarienėmis, kurios pastaruoju metu irgi dažniausiai gaminamos namie, nes „išeiti į restoranus ar klubus nebeturiu su kuo – beveik visi mano draugai jau mirę“. Prieš miegą mados korifėjus skaito knygas arba žaidžia su savo numylėtine katyte Choupette...
7L
Lilio gatvės namas, paženklintas 7-u numeriu, dizaineriui ypatingas tuo, kad čia jis realizuoja beveik prieš tris dešimtmečius atrastą dar vieną pašaukimą – fotografuoti. Įėjusius iš gatvės, mus pasitinka du Karlo Lagerfeldo knygyno darbuotojai. Aplinkui – šimtai meno istorijos, architektūros, interjero dizaino, aukštosios kulinarijos ir kitokių albumų apie siekius gyventi geriau, gražiau ir skaniau. Jie knygynui atrenkami atsižvelgiant į paties mados metro gyvenimo filosofiją ir estetines pažiūras. Tačiau tuo, kas slypi gilumoje, paprastas lankytojas pasigėrėti negali – ten dizainerio fotostudija.
Patalpoje, kurios sienos šešių metrų aukščio, – per trisdešimt tūkstančių meno albumų (būtų stebėtina, jei kutiurjė per savo gyvenimą būtų radęs laiko kiekvieną jų nors pavartyti). Pro stiklinį stogą į studiją krintanti šviesa nutvieskia senų fotoaparatų kolekciją, antikvarinę fotografijos įrangą, taip pat modernią apšvietimo techniką su masyviais skėčiais. Galima aptikti ir vieną kitą Karlo darytą mados fotosesijos nuotrauką, publikuotą garsiausiuose pasaulio mados leidiniuose ir išduodančią, kad šios fotostudijos slenkstį yra peržengusi ne viena mados, kino ar muzikos garsenybė...
Boutique KL
Sen Žermeno bulvaro 194-as numeris su parduotuvės logotipu „Karl Lagerfeld“ primena, kad aukštosios mados genijus garsus ne tik kaip „Chanel“ meno direktorius – jis turi ir savo drabužių bei aksesuarų ženklą.
„Chanel“ – tai mano prancūziškas aš, „Fendi“ – itališkas, o „Karl Lagerfeld“ – jau tikras aš. Patikėkite: labai nemėgstu per dieną lankytis bent keliose parduotuvėse. Bet kai vairuotojas veža į „Chanel“ dizaino studiją, paprašau stabtelti prie savo vardu pavadinto butiko, paskui – prie „Colette“ ir, žinoma, „Dior Homme“. Vertinant Paryžiaus masteliais, tai nėra ilgas kelias, tačiau man to pakanka, kad tūkstantąjį kartą pasijusčiau paryžietis. Niekaip nesuprantu žmonių, kurie eidami gatve nuolat plepa telefonu ir nemato nieko aplinkui.“
Studija KL
Nuo Karlo Lagerfeldo fotostudijos paėjęs kelis šimtus žingsnių, dizainerio mados namų asistentui surinkus vartų kodą patenki į uždarą kiemą. Priešais stūksantis vėlyvojo baroko pastatas su aukštais laiptais – vieta, kur dirba prekės ženklo „Karl Lagerfeld“ dizaino ir viešųjų ryšių komanda. Koridoriuje pasitinka masyvus butaforinis „Coca-Cola Light“ butelis, ant kurio pavaizduotas juodas mados grando siluetas. Tai dar vienas priminimas, kad šis žmogus amerikietiškam gėrimui galėtų pastatyti paminklą. Mažu jo buteliuku nešinas dizaineris čia pasirodo tada, kai atsibosta piešti eskizus namie.
Komfortas, kurį sukuria uždaro kiemo tyla, tikrai įkvepiantis. Kaip ir pati komanda, suprantanti kiekvieną maestro idėją iš pusės žodžio. Darbo priemonės – dažų ir pieštukų kolekcijos, sendintas popierius – leidžia pamiršti XXI a. informacinių technologijų svarbą: drabužių ir aksesuarų modeliai skrupulingai piešiami ranka, net fonas tonuojamas tam tikra spalva – toks įspūdis, kad metras šventai tiki kiekvieno savo brūkštelėjimo istorine verte.
Optikos namai „E. B. Meyrowitz“
Tamsūs akiniai – neatskiriama Karlo Lagerfeldo įvaizdžio dalis, kaip kažkada – iš rankų nepaleidžiama vėduoklė. Nors prekių ženklai „Chanel“, „Fendi“, „Karl Lagerfeld“ turi įspūdingas saulės akinių linijas, tačiau dizaineris neatsispiria silpnybei užsukti į garsėjančius nuo 1875-ųjų ir Vandomo aikštę puošiančius optikos namus „E. B. Meyrowitz“ (Castiglione gatvės 5-as numeris).
Šveicariška kokybė ir tikslumas, plius prancūziška elegancija – taip Karlas apibūdina šį optikos ženklą. Pastaruoju metu itin populiarios „Manhattan“, „Vintage Spirit“, „Slack“ linijos; čia galima įsigyti ir kitų kompanijų („Valentino“, „Bvlgari“, „Cartier“, „Chanel“, „Boucheron“) vardinių akinių. Muziejinė butiko istorija neatsiejama nuo kino žvaigždžių, kurioms akiniai kuriami pagal individualius užsakymus.
Dailės prekių salonas „Sennelier“
Ši krautuvėlė iš tikrųjų teikia spalvų Voltero krantinei, nes traukia garsiausius Paryžiaus dailininkus – tapytojus ir grafikus, taip pat mados dizainerius, teatro, operos kostiumų kūrėjus. Karlas Lagerfeldas šią vietą pažįsta nuo tada, kai šešiolikmetis atvyko į Paryžių, nes butikas įsikūręs vos per kelerias duris nuo viešbučio, kuriame tuomet apsistojo būsimasis kutiurjė. Chemikas ir dažų kūrėjas Gustave’as Sennelier krautuvėlę atidarė dar 1887-aisiais ir jau po metų dailininkams siūlė per šimtą atspalvių aliejinių dažų. Salono slenkstį šimtus kartų mynė ir Paulis Cezanne’as, ir Henri Goetzas, ir Pablo Picasso...
Meno priemonių technologijos tobulėjo taip sparčiai, kad šiandien vairą perėmusi jau ketvirtos kartos atstovė Karlui Lagerfeldui siūlo pačius autentiškiausius gamtoje aptinkamus atspalvius: tiek pieštukų, tiek akvarelės, tiek aliejinių dažų. Nors... mados meistras prisipažįsta, kad kartais jam patinka eskizus padailinti dekoratyvinės kosmetikos priemonėmis.
Gėlių krautuvėlė „Lachaume“
Kad pasiektų šią krautuvėlę, dizaineris turi šiek tiek apleisti Sen Žermeno kvartalą, persikelti tiltu per Seną ir štai 103-iu numeriu pažymėtame Faubourg Saint-Honore gatvės name jo laukia „Lachaume“ šeimininkė. Intensyvus kvapas ir senuose veidrodžiuose atsispindintys žiedai Karlui primena „tobuliausią sodą, kuriame galiu pamiršti, kad esu pačiame miesto centre“.
Šiandieniniai floristai perėmė geriausias XIX a. gėlių komponavimo tradicijas (krautuvėlė atidaryta 1845-aisiais). Prieš šimtą metų į ją kasdien užsukdavo rašytojas Marcelis Proustas ir įsismeigdavo kamelijos žiedą į švarko atlapo kilpelę. „Nuo tada, kai Caroline su seserimi iš senelės paveldėjo šį butiką ir jį perėmė į savo rankas, gėlės, regis, pasidarė dar gražesnės“, – tokį įrašą svečių knygoje yra palikęs Karlas Lagerfeldas.
Juvelyrikos butikas „Lydia Courteille“
Jei tektų surašyti juodu ant balto juvelyrės Lydios Courteille klientų sąrašą, sutriktum, nes nežinotum, nuo ko pradėti: ar nuo Catherine Deneuve, ar nuo Charlotte Gainsbourg, ar nuo Albero Elbazo, o gal nuo Kate Moss? Pradėkim nuo Lagerfeldo, kuris, paėjėjęs vos kelis žingsnius nuo Vandomo aikštės, stabteli ties Saint Honore gatvės 231-u namu ir kuris vienintelis yra taip išraiškingai pasakęs: „Lydia, tavo skonis atitinka manąjį visu šimtu procentų!“
Biochemikė, antikvarinių daiktų kolekcininkė, būrėja, keliautoja, anot Karlo, taip sumaniai geba dirbti su opalais, mėnulio akmenimis, tigro akimis, kad „šios moters akivaizdoje pasijunti nevisavertis, ypač kai žinai, kad įkvėpimo jai teikia pats keisčiausias gyvūnijos pasaulis: šikšnosparniai, varlės, piranijos, beždžionės, įvairūs vabzdžiai...“
Nuo „Dior Homme“ iki „Hilditch & Key“
Prieš gerą dešimtmetį kutiurjė ne juokais susigriebė dėl savo kūno apimčių ir su profesionaliais dietologais sukūrė vadinamąją Karlo dietą. Tuo pat metu „Dior“ vyrų liniją pradėjo kurti talentingas jaunas dizaineris Hedi Slimane’as. Susižavėjęs juo, vokiečių kilmės prancūzas pasakė: „Antsvorio atsisakau tik todėl, kad noriu nešioti Hedi modeliuotus švarkus.“ Štai nuo tada Karlas Lagerfeldas, nepaisydamas, kad Hedi jau dirba „Yves Saint Laurent Paris“ kūrybos direktoriumi, o vyrišką „Dior“ liniją kuria belgas Krisas van Assche’as, kai tik važiuoja į „Chanel“ studiją, labai dažnai nepralenkia avenue Montaigne, kur įsikūręs „Dior Homme“ butikas.
Egzistuoja ir dar vienas dizainerio vyriškų drabužių favoritas – antrą šimtmetį skaičiuojantis britų prekės ženklas „Hilditch & Key“, kurio marškinius ir kaklaraiščius dizaineris tiesiog dievina. Jų turi nesuskaičiuojamą galybę. „Esu ištikimas šiai kompanijai, o dėl jos tobulos kokybės, atrodo, suvis pamečiau galvą, bet ne tiek, kad pamirščiau patį reikalingiausią Rivoli gatvės numerį – 252.“ Tai „Hilditch & Key“ butiko Paryžiuje adresas.
Nuo „Cafe de Flore“ iki „La Maison du Caviar“
Dizaineris dievagojasi karštų gėrimų nevartojąs, tačiau sykiu išsiduoda, kad Paryžiuje yra tik vienas taškas, kur jis gali mėgautis kava, – Sen Žermeno restoranas „Cafe de Flore“, atidarytas 1887-aisiais ir pavadintas romėnų deivės vardu. Praeito šimtmečio pradžioje prancūzų poetas Guillaume’as Apollinaire’as su kitais literatais modernistais šią kavinę pavertė literatūros vakarų vieta: joje pirmąsyk nuskambėjo terminas „siurrealizmas“, vėliau šurmuliavo egzistencialistai (Jeanas Paulis Sartre’as su žmona Simone de Beauvoir turėjo tik jiedviem rezervuotą kampą), o šiandien šios Sen Žermeno įžymybės neaplenkia ir mados pasaulis.
Karlui Lagerfeldui, be kavos, čia patinka mėgautis šiaurietiškais patiekalais. Tačiau ikrų skanauti jis keliasi į Dešinįjį krantą – į „La Maison du Caviar“ (Quentin Bauchart, 21). Šis restoranas, esantis šalia Eliziejaus laukų, jau nuo praeito amžiaus pradžios garsėja Volgos žiotyse sužvejotų eršketų juodaisiais ikrais, nepriekaištingai ruošiamais krabais ir lašiša. O apie desertą dizaineris priduria: „Čia tokie skanūs sūrio pyragai, taip pat štrudeliai, deja, negaliu sau jų leisti...“
