Pabudo nuo šalia įvykusio sprogimo garso
Anna gerai prisimena vasario 24-ąją. „5 val. ryto mes visi pabudome nuo sprogimo garso – netoli mūsų namų yra karinis aerodromas, į kurį buvo numesta bomba. Iš karto supratome – kad „tai“ prasidėjo ir dabar taip, kaip anksčiau, jau nebebus. Nuo tada bombos į miestą krisdavo kiekvieną dieną. Mykolajivas – miestas didvyris. Nors labai nukentėjo, aštuonis mėnesius atlaikė rusų puolimą ir neleido jiems skverbtis gilyn.
Tačiau buvo labai baisu. Niekas nežinojo, kiek visa tai tęsis, ką dabar daryti, o dar slėgė pečius atsakomybė už vaikus. Sūnui dabar 11 metų, dukrytėms – 8 ir 4 metukai. Kovo pradžioje mes su vaikais persikėlėme į netoliese esantį kaimą, kur buvo šiek tiek ramiau. Mano tėvai mieste ištvėrė iki balandžio mėnesio. Žinau – daugybė žmonių Mykolajive išbuvo visus šiuos apgulties mėnesius, tačiau aš negalėjau. Man buvo labai baisu dėl vaikų“, – atviravo moteris.
Kaime jie buvo gerokai atskirti nuo informacijos, kas vyksta. Žmonės sakydavo – jeigu ką, bus skambinama cerkvės varpais.
Vyras iškėlė ultimatumą
„Tuo laikotarpiu iš įtampos beveik nemiegojau. Mes gyvenome girdėdami nuolat netoliese aidinčius šūvius. Vieną vakarą buvo liūtis su griaustiniu. Vaikai šoko iš lovų šaukdami: „Jie jau čia!“ Supratau, kad tai riba, kai jau reikia gelbėti vaikų psichiką. Vaikai man yra brangesni už visa kita, todėl nusprendžiau išvykti iš šalies. Deja, vyras manęs nepalaikė, jis pasakė: jeigu išvažiuosiu, mes skiriamės. Aš vis tiek pasiryžau išvykti.
Vyro paprašiau mus nuvežti iki Moldovos sienos – kartu vyko ir mano tėvai. Apie porą valandų reikėjo važiuoti iki Odesos, o tuomet jau už pusvalandžio kelio – siena, kito varianto išvykti nebuvo. Vyras šį paskutinį mano prašymą sutiko išpildyti. Kelionės metu mums labai pasisekė – buvo tylu, nepasigirdo nė viena oro pavojaus sirena. Nežinau, kaip tai pavadinti, bet tarsi mus kažkas saugojo, kad saugiai išvažiuotume. Pravažiavome daug kariuomenės postų, matėme daug karinės technikos, bet nuvykome saugiai. Kai kariai išgirsdavo, kad bėgame iš Mykolajivo, labai mums pritardavo. Jie žinojo, kas ten vyksta“, – toliau pasakojo Anna.
Iki Lietuvos keliavo savaitę
Užsiregistravusi kaip pabėgėlė Moldovoje, Anna su vaikais ir savo tėvais buvo nukreipta į Rumuniją, iš ten – į Vengriją, tuomet į Lenkiją ir galiausiai atsidūrė Lietuvoje. Kelionė į Lietuvą jiems užtruko apie savaitę, kaskart nakvojant vis kitame pabėgėlių centre.
Visą kelionę moterį lydėjo ypač skaudžios emocijos – jautėsi praradusi ne tik savo tėvynę, namus, bet ir savo vyrą. Laimė, vaikai jautėsi geriau – jiems ši kelionė atrodė kaip įdomi atrakcija atostogų režimu. Jie dar nesuvokė, kad namus palieka ilgam ir nežinia, ar kada nors juos ras.
„Į Lietuvą atvykome gegužės 25 d. Iki šiol atsimenu, kaip stoviu stotyje su trimis mažais vaikais, mama ir tėčiu, kuriam po insulto paralyžiuota viena kūno pusė, ir nežinau, ką daryti, kur eiti. Galiausiai paprašėme pareigūno pagalbos, jis mus nukreipė į „Raudonojo kryžiaus“ būstinę. Ten mumis pasirūpino ir mus nuramino. Vėl apsigyvenome pabėgėlių centre – savanoriai mums negalėjo rasti būsto, nes niekas nenorėjo imti tokios gausios šeimos ir dar su trimis mažais vaikais. Galiausiai mums pasiūlė bendrabutį – jis apšepęs, seniai prašosi remonto, bet mes nesiskundžiame.
Gyvename dviejuose kambariuose šešiese, žinoma, ankštoka, bet džiaugiamės, kad apskritai turime stogą virš galvos. Vyresni vaikai lanko lietuvišką mokyklą, į kurią jie eina su džiaugsmu, jiems labai patinka. Aš pati dirbu Ukrainoje nuotoliniu būdu. Darbas buhalterijos srityje, bet naktinis, o tai man labai tinka, nes dieną turiu daug laiko skirti vaikams. Darbą baigiu įvairiai – kartais antrą valandą nakties, kartais – trečią, ketvirtą, bet aš jau pripratau mažai miegoti. Turiu laiko miegui iki aštuonių. Tuomet vedu vaikus į mokyklą, po pamokų pasiimu“, – dėstė pašnekovė.
Po žirgų terapijos mažylė vėl prakalbo
Annos jauniausia dukrytė nuo išgąsčio, kurį patyrė nuo sprogimų, nustojo kalbėti. Įtampa sukaustė jos veido raumenis. Nors mama stengėsi jai padėti, daug su ja užsiėmė pati, mergaitė norėdavo, bet nesugebėdavo pakartoti mamos burnos judesių. Jai pavykdavo tik mykti.
„Sūnus viską ištvėrė stojiškai, labai mane nustebindamas. Iki tol būdavo gana neatsakingas, bet karas jį privertė greitai suaugti, neprašomas jis pradėjo labai rūpintis abiem savo sesutėmis, padeda man, tiesiog akyse pasikeitė. Jis netgi sugebėdavo mane palaikyti emociškai, kai palūždavau, o jam tuo metu buvo tik dešimt. Vidurinioji dukrytė iš pradžių, regis, nepatyrė jokių karo pasekmių, bet jau keletą savaičių pastebiu jos „nenoriu“ ir „nedarysiu“. Jai taip pat reikės ieškoti pagalbos. Ji labai nori namo, taip smarkiai, kad priešinasi viskam, kas čia“, – pasakojo moteris.
Moterį ir jos šeimą ėmėsi globoti Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Prasidėjus karui organizacija pradėjo programą „Šeimų draugystė“, palaikančią Lietuvoje atsidūrusius pabėgėlius. Programos metu Ukrainos ir Lietuvos šeimos leidžia laiką kartu, keliauja pasivaikščioti, vyksta vienos pas kitas į svečius, švenčia įvairias šventes, gimtadienius, keliauja į išvykas. Viena iš tokių išvykų buvo kelionė aplankant asmenybės ugdymo mokymų ir terapijos su žirgais centrą. Ši išvyka Annai ir jos dukrytei atnešė stebuklą – išsigandusi, su aplinkiniais nebendraujanti mergaitė šalia arkliukų pradėjo atsiverti, bendrauti ir rūpintis jais.
Pastebėję mergaitės emocijas, programos kuratoriai suorganizavo jai žirgų terapiją vaikams, turintiems kalbos sutrikimų. Užsiėmimus vedė psichoterapeutė Viktorija Palubeckienė.
„Su mano dukryte, kuri būdavo tiesiog prilipusi prie manęs, Viktorija kontaktą užmezgė per penkias minutes. Dukrytė pamiršo mane, nuėjo kartu su Viktorija ir atsisėdo ant didelio žirgo. Aš žiūrėjau ir negalėjau tuo patikėti. Atėjusi į antrą užsiėmimą, ji iš karto nubėgo su savo „reikalais“. O po užsiėmimo įvyko stebuklas – ji pradėjo tarti paprastus žodžius. Galima įsivaizduoti mano emocijas! Iki tol mes nuolat su ja dirbome, visą dieną kas nors su ja bendraudavo, bet rezultato nepavyko pasiekti. O po kiekvieno žirgų terapijos užsiėmimo žodžių vis daugėjo. Dabar ji kalba neužsičiaupdama“, – džiaugėsi moteris.
Prisipažįsta, kad seniai būtų palūžusi
Paklausta apie ateities planus, Anna net neabejoja, kad nori grįžti į savo miestą. Tiek ji pati, tiek jos vaikai – savo šalies patriotai. Moteris moka tik žodinę rusų kalbą, tačiau rašyti rusiškai nemoka, tik ukrainietiškai.
„Lietuvoje mums labai gera, mes net nesitikėjome, kad žmonės gali mums būti tokie geri, šitaip mus palaikyti ir atjausti, taip mums padėti. Bet širdis liko Ukrainoje – tame mažyčiame mūsų namuke. Mes mylime savo šalį. Vaikai, ypač sūnus, beveik kasdien klausia, kada važiuosime namo. Aš vis sakau – dar truputį pakentėkime. Sunku kasdien girdėti šį klausimą, tačiau svarbiausia neprarasti vilties ir dvasios stiprybės.
Nėra lengva ją visada turėti, viena turbūt aš būčiau seniai palūžusi. Laimė, čia, Lietuvoje, turiu stiprų palaikymą, kurį man suteikia Gintarija (programos „Šeimų draugystė“ koordinatorė – red.), Inesa ir jos šeima, kuri tapo antrąja mano šeima (su Anna draugaujanti ir ją palaikanti šeima – red.). Be jų būčiau pražuvusi. Tik šių žmonių dėka mes šypsomės“, – atviravo pašnekovė.
Programoje „Šeimų draugystė“ dalyvauja 8 Vilniaus parapijų bendruomenės bei Ignalinos ir Ratnyčios parapijų bendruomenės. Programai vis labiau augant, kaip Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ bendradarbiai prisideda Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, padedanti šeimas aprūpinti reikalingomis priemonėmis, organizuoti susitikimus ir šventes bendruomenėse.
