Idėja gimė stovint Luvre
Fotografija Marta užsiima seniai, Lvive baigė mokslus, o vėliau savo objektyvą pasuko į komercinius meno projektus ir labiausiai ją traukiančius socialinius projektus. Daugelis fotografę medijose sekančių žmonių nesunkiai nusakytų jos braižą – „nude ar“. Mergina pasakoja, kad kūnas jai visada labai įdomus. Iki karo ji nemažai dėmesio skyrė vyresnių apsinuoginusių žmonių fotografijai, siekdama bent kiek keisti įsigalėjusius stereotipus apie tobulą kūną ir keisti požiūrį į jį. „Pats kūnas yra gražu ir įdomu. Kiekvienas skirtingas, kiekviena raukšlė, mimika, linija pasakoja savo istoriją. Daugiau nieko nereikia, jokių rūbų ar makiažų. Įdomu tą tikrą istoriją fiksuoti“, – kalbėjo Marta.
Lemtingą karo dieną Marta buvo Lvive. Mergina pasakoja, kaip ir visi iš pradžių išgyvenusi šoką, o vėliau kelių mėnesių net nepamena – tai buvo kasdienė humanitarinė pagalba. Visi Lvivo gyventojai susitelkė, nes į miestą plūdo daugybė nuo karo bėgančių žmonių iš visos Ukrainos. Nors Marta ir jos šeima buvo saugūs, dalis draugų patraukė į fronto linijas, o jos fotografijos patalpos virto prieglobsčiu tautiečiams. Balandį mergina gavo kvietimą fotografuoti Amsterdame ir taip surinkti lėšų Ukrainos karo aukoms, skleisti žinią apie pagalbą, nedvejodama sutiko ir išvyko. Dar ir šiandien mergina gyvena tarp Lvivo ir Amsterdamo.
Tiesa, vasarą fotografė apsilankė Luvre, ten ir gimė vieno jautriausių jos projektų idėja – fiksuoti nuo priešo ginklų, karo lauke nukentėjusius herojus: „Stovėjau, žiūrėjau į tas skulptūras. Man gimė kažkokia paralelė, jos kartais be rankų, be kojų – bet mes stovime, žiūrime į jas, net sudieviname kartais. Pagalvojau, norėčiau panašiai įamžinti karo Ukrainoje aukas, kad jų nepamirštume, nes jie panašūs herojai.“
Marta akcentavo, kad po vasario 24 dienos niekada nematys pasaulio taip, kaip matė iki to laiko, bet yra žmonių, kurie aukojo net savo gyvybes, kad išsaugotų tą geresnį pasaulį. „Noriu, kad žmonės prisimintų ir pamatytų, kaip viskas pasikeitė, kiek daug žmonių, buvo sužaloti, nukentėjo nuo karo, pasiaukojo, kad taptume geresni ir palaikytume vieni kitus. Pradėjau filmuoti nukentėjusių žmonių kūnus ir pamačiau, kaip jie nori ir bando greitai integruotis į kasdienį gyvenimą, o žinote, kai prasidėjo karas, trūko kasdienybės – nueiti į parduotuvę, išgerti kavos ir jausti, kad rytoj galėsi daryti tą patį.
Jie labai greitai prisitaiko ir nori gyventi savo kasdienį gyvenimą, o mes turime padėti jiems greitai integruotis į šį gyvenimą", – sako fotografė Marta Syryko.
Menas – būdas kalbėti ir terapija
Martos objektyvas jau įamžino keturias karo aukų istorijas – keturis vyrus, o visai netrukus laukia susitikimai ir su dviem herojėmis moterimis. „Kiekvieno išgyvenimas labai individualus. Aš tyčia neįkalbinėju, nesistengiu. Jei matau, kad žmonės dalijasi savo patirtimis, tiesiog pasiūlau, o dabar jau ir kiti, sužinoję apie mano projektą, pasiūlo. Susirašome, pasikalbame, jei žmogus sutinka, aš džiaugiuosi. Bet taip išeina, kad išsikalbame, pasipasakojame, taigi kažkaip priartėji prie tų istorijų. Su keliais palaikome ryšius, susirašome. Juk esame empatiški žmonės, natūralu“, – atviravo moteris.
Suorganizuoti fotosesiją, pasak pašnekovės, nėra didelių trukdžių. „Aš apie save galvoju mažiausiai. Aš esu sveika, man viskas gerai, todėl mėginu prisitaikyti, kaip žmonėms geriau. Jei žmogus iš viso nejuda, ar labai sunkiai, nuvažiuoju jį parsivežti. Čia fotostudijoje, padedu su ramentais, kaip matysite nuotraukose – vieni įamžinti su jais, kiti be jų. Kaip žmogus pasirenka, svarbu, kad jis jaustųsi kuo geriau. Įdomu, kad menas yra kaip terapija. Tą pastebėjau tiek fotografuodama apsinuoginusius žmones, tiek dabar. Pokalbis, pats fotografavimosi procesas, manau, šiek tiek pakeičia požiūrį į save. Galbūt įveiki kažkokį barjerą. Vis tik, turiu pasakyti, kad tie žmonės neįtikėtini, nebuvo nejaukumo ar ko, jie net pakankamai pozityvūs“, – emocijomis dalijosi menininkė.
Paklausta, ar pačiai buvo psichologiškai sunku, Marta svarstė. Kadangi patys žmonės atvykdavo pasirengę, gerai nusiteikę, nebuvo sunku, nors juk visi dalyviai – tiek patys modeliai, tiek jų šeimos, vaikai – juk žinojo tragišką kontekstą, apie ką visa tai: „Tas liūdesys, tragizmas kažkur galvoje yra, tu jį suvoki, tačiau neįvardiji, neakcentuoji.“
Atvykę į studiją modeliai jau nedvejodavo, tačiau pasiryžti tam, Marta teigė suprantanti, kad nelengva. „Pirma, mūsų visuomenė ne visada yra pasirengusi priimti tokius vaizdus. Kartais herojai nerimaudavo dėl aplinkos, tų, su kuriais buvo karo lauke, ir artimųjų reakcijų. Buvo atvejų, kai labiau nerimavo antros pusės, bet irgi – labiau dėl kitų reakcijos. Bet mes sutardavome, kad parodysiu, jie patys įvertins, tik tada viešinsime. Taip ir buvo – jie įvertino fotografijas ir jos išvydo pasaulį“, – komentavo Marta.
Herojai
Fotografė pastarąjį savo darbą dalija į du projektus, kuriuos vadina „Skulptūrinis“ ir „Nudegintas“.
Vienas pirmųjų Martos projekto herojų – Stanislavas, vyras buvo sužeistas Bachmute, o tai, ką jis man papasakojo, niekaip negaliu aprašyti keliais sakiniais.
Fotografė atviravo, kad ją labai stebino ramybė, kurią spinduliavo herojus – vyras puikiai suvokia situaciją, tačiau nenustoja treniruotis, tęsia reabilitacijas ir siekia grįžti į normalų gyvenimą. „Vienas iš mano tikslų ir yra, kad mes tų, kurie mums atneš laisvę, nepamirštume tada, kai pradėsim pamažu atsistatinėti. Aišku, tam reikės laiko, tačiau esmė – nenustumti jų į šalį“, – jautriai kalbėjo fotografė.
Sergejaus istorija – ne ką mažiau jautri. Jo koja buvo tiesiog nuplėšta. Vyras pasakojo, kad nusileido į griovį, įvertino, kad tankas yra toli, vis dėlto atstumo nepakako – sviedinys sprogo, o smūgio banga nuplėšė jam koją. Karui prasidėjus Sergejaus žmona laukėsi antrojo sūnaus, kurį nuotraukose vyras laiko rankose.
Trečiasis herojus, Oleksandras, pasakojo, kad rugpjūčio 24-osios tikrai nepamirš, tada jis neteko abiejų kojų. Jo minosvaidžio komanda, bendražygiai nusprendė kiek pailsėti. Atsigulė po medžiu, o jis neturėjo pakankamai vietos šalia jų, todėl nusprendė pailsėti tranšėjoje. Ten atrodė saugu, taigi pavargęs kiek užsnūdo, o pabudo jau nuo siaubingo skausmo, deginančio kojas. Greičiausiai, pasak vyro, tai buvo mina, ir ji pataikė tiesiai į griovį, nes netoliese likę bičiuliai liko nesužeisti, jie jį ir išgelbėjo.
Kol kas vienintelis ciklo „Nudegintas“ herojus – Ilja. Per kovinę misiją Ilja užsidegė tanke, todėl patyrė daugybę nudegimų ir odos pažeidimų. Fotografė prasitaria, kad jis labai nerimauja dėl savo veido išvaizdos, nes aplinkiniai į ją kreipia labai daug dėmesio. Marta tikina, kad pabendravusi su herojais įsitikino, kokie dvasiškai jie stiprūs, kaip ryžtingai nusiteikę grįžti į kasdienį gyvenimą, tačiau visuomenė turi jiems padėti.
„Mes visi tikimės, kad kiekviena diena bus jau paskutinė karo diena, tik nežinome, kada iš tiesų jis pasibaigs. O žmonių, nukentėjusių nuo karo, yra daugybė. Fotografuodama juos mačiau, kaip jie nori gyventi. Jie susigyvena su savo situacija, nori būti visuomenės dalimi, turime padėti jiems grįžti į gyvenimą“, – sako Marta.
Jaunos menininkės projektas sulaukė daug susidomėjimo socialinėje erdvėje ir kitose medijose, kol kas ji ketina jį tęsti tol, kol atsiras žmonių, pasiryžtančių papasakoti savo istoriją objektyvui. Tiesa, Marta atskleidė ir mažą viltį, kad ateity gal pavyks surengti šių fotografijų parodą, o kartu prisidėti prie pagalbos nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje.
