Lietuvoje 14 metų gyvenantis Amanas galėtų būti pavyzdžiu kiekvienam. Jo teigimu, niekur nėra lengva gyventi, svarbiausia – pačiam stengtis kabintis į tą gyvenimą. Kaune jis įsikūrė su žmona Aziza, iš tėvynės čia atvykusia prieš keletą metų. Šiuo metu šeima augina du sūnus. Jeigu teko ragauti garsiajame Beatos Nicholson šeimos restorane „Jurgis ir drakonas“ gaminamų picų, didelė tikimybė, kad jas paruošė Amanas.
Kalbėdamas telefonu su tėvu rodžiau Ruklos vaizdus, o jis sakė: „Geriau gal grįžk į Afganistaną.“
Mazari Šarifas – ketvirtas pagal dydį Afganistano miestas, įsikūręs šiaurinėje šalies dalyje. Paklaustas, kodėl nusprendė palikti savo gimtąjį kraštą, Amanas pripažino, kad dėl karo ir politinės suirutės tėvynėje nesijautė saugus.
Amano tėtis – muitininkas. Tėvams buvo svarbu, kad vaikai įgytų išsilavinimą. Dėl neramumų Afganistane pradėtus politikos mokslus Amanui teko nutraukti. Šiuo metu Mazari Šarife gyvena jo tėvai ir dvi seserys, trečioji sesuo su šeima gyvenimą kuria Kazachstane, o brolis – Vokietijoje.
Tėvai liko Afganistane
Paklaustas, ar svarstė galimybę į Lietuvą atsivežti artimuosius, Amanas patikino, kad apie tai šeimoje kalbėjosi ne kartą, tačiau tėvai nusprendė pasilikti Afganistane. To priežastys ne tik finansinės – vyresnio amžiaus žmonėms būtų sunku prisitaikyti prie svetimos kultūros.
„Labai norėčiau, kad ir jie atvažiuotų, bent aplankyti, bet kol kas tokios galimybės nėra. Dažnai kalbamės telefonu, rodau jiems, kur gyvenu“, – pasakojo Amanas.
Į Lietuvą afganistanietis atvyko 2004 metais. Nelegalios kelionės organizatoriai, Rusijoje veikiantys nusikaltėliai, pelnosi iš viltį praradusių žmonių, norinčių pasiekti Europą. Amanas 15min atskleidė, kad už tokią kelionę gali tekti pakloti 10–15 tūkstančių dolerių. Nepaisant to, kad už kelionę sumokėjo didelius pinigus – nebuvo jokių garantijų. Prieš pasiekiant Vakarus du mėnesius siaubingomis sąlygomis teko praleisti Rusijoje. Vyras atviras – ten buvo ypač sunku.
„Rusijoje policininkai, žinodami, kad neturiu dokumentų, elgėsi žiauriai. Pabėgėliais jie nesirūpino, priešingai – neturėjome jokių teisių, nuolat atimdavo pinigus ir mušdavo. Vėliau patekau į Baltarusiją, o iš jos į Lietuvą. Atvykęs net nežinojau, kur esu“, – kelionės sunkumais dalijosi Amanas.
Rusijoje policininkai, žinodami, kad neturiu dokumentų, elgėsi žiauriai.
Išvajotą gyvenimą Europoje žadėję „verslininkai“ netrukus dingo kaip į vandenį. Nelegaliai Lietuvos sieną kirtęs Amanas buvo nuvežtas į Lukiškes, po to tris mėnesius gyveno Pabradės pabėgėlių priėmimo centre, dar vėliau – daugiau kaip tris mėnesius praleido Rukloje. Afganistanietis prisimena, kad prieš 14 metų jį sulaikę pasienio pareigūnai elgėsi taip, lyg jis būtų nusikaltėlis – uždėjo antrankius, elgėsi agresyviai.
„Tada nesupratau, kodėl su manimi taip elgiasi, juk nesu nusikaltėlis. Pareigūnai buvo pikti. Jie turėtų suprasti, kad pabėgėliai atvyksta labai pavargę ir išsigandę, todėl nereikia jų spausti. Gerbti reikia kiekvieną žmogų“, – 15min sakė Amanas.
Pirmi įspūdžiai – ne patys geriausi
„Sunkiausia gyventi Rukloje ar Pabradėje. Būnant ten sunku integruotis į visuomenę. Tai maži miesteliai, juose gyvena nedaug žmonių. Kai išėjęs į lauką matai girtuoklius ir sutinki priešiškai nusiteikusius žmones, tai susidaro įspūdis, kad visa šalis yra tokia.
Kalbėdamas telefonu su tėvu rodžiau Ruklos vaizdus, o jis sakė: „Geriau gal grįžk į Afganistaną.“ Pradžioje ir aš taip maniau, bet aplankęs miestus supratau, kad viskas yra gerai“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi Amanas.
Jis papasakojo, iškart supratęs, kad reikia kuo greičiau pradėti savarankišką gyvenimą. Vos tik atsirado galimybė dirbti, mokėsi kalbos. Pradžioje dvejus metus gyveno Vilniuje, o tada persikėlė į Kauną, kur gyvena iki šiol.
„Nenoriu, kad man duotų pinigų, aš noriu pats užsidirbti“, – pabrėžė pašnekovas.
„Nesvarbu, ar šalyje gyveni 2 ar 14 metų, turi stengtis kalbėti vietos kalba, net jeigu suklysti“, – paklaustas apie lietuvių kalbos žinias, atsakė Amanas.
Dirbti nori ne visi pabėgėliai
Lietuvoje gyvenimą kuriantis afganistanietis 15min pasakojo, kad dabar ir pats stengiasi padėti pabėgėliams. Dalijasi savo patirtimi, padeda susirasti būstą ir darbą. Amano teigimu, ne visi atvykusieji nori dirbti. Kai kuriems atrodo, kad neverta, nes atlyginimai per maži.
Nesvarbu, ar šalyje gyveni 2 ar 14 metų, turi stengtis kalbėti vietos kalba, net jeigu suklysti, – įsitikinęs afganistanietis.
„Kai pabėgėlis sako, kad už 500–600 eurų nenori dirbti, tai aš galvoju, kad toks pabėgėlis niekur nenori dirbti, o nori pašalpos. Gaunant tokį atlyginimą tikrai galima gyventi, ypač jeigu esi vienas“, – pastebėjimais dalijosi Amanas.
15min afganistanietis teigė, kad yra aplankęs ir kitas Europos šalis – Lenkiją, Švediją, Norvegiją. Keletą kartų lankė Vokietijoje gyvenantį brolį. Pabendravęs su svetur gyvenančiais pabėgėliais Amanas teigia supratęs, kad niekur nėra lengva, o norėdamas susikurti gyvenimą privalai stengtis – mokytis vietos kalbos ir dirbti.
Amanui įsitvirtinti Lietuvoje padėjo Raudonojo Kryžiaus bendruomenė, kurioje jis atrado ne tik pagalbą, bet ir draugų. Bendruomenės susitikimuose afganistanietis su šeima lankosi iki šiol.
„Prie šalies kultūros pripratau ir čia jaučiuosi gerai. Noriu ramiai gyventi, nenoriu grįžti į Afganistaną, kur turėčiau jaudintis dėl žmonos ir vaikų. Čia esame saugūs – galime bet kada išeiti pasivaikščioti, nebaisu palikti žmoną vieną su vaikais. Afganistane 8 valandą vakaro išeiti į lauką jau būtų nesaugu“, – sakė jis.
Nuotaką išrinko tėvai
Amano žmona Lietuvoje gyvena daugiau kaip dvejus metus. 15min jis atskleidė, kad nuotaką, laikantis tradicijų, išrinko tėvai. Jie susituokė Amanui atvykus aplankyti tėvų. Šiuo metu jauna šeima augina du sūnus. Paklaustas, ar žmona nebijojo vykti į nepažįstamą šalį, Amanas sakė, kad baimės nebuvo, nes Aziza yra keliavusi po Europą, taip pat Aziją, be to, yra gabi ir greitai mokosi.
Amanas pastebi, kad Lietuvoje daug skyrybų. Afganistaniečių gyvenime šeima užima itin svarbią vietą.
Tėvynėje fizikos mokslus baigusi Aziza dirbo mokytoja. Ji svajoja Lietuvoje pradėti magistro studijas ir susirasti darbą. Šiuo metu ruošiami studijoms reikalingi dokumentai. Amanas 15min sakė, kad žmona labai norėtų rasti darbą apskaitos srityje, dirbti biure ar banke. Jo teigimu, gimtame mieste moterys taip pat dirba. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai šeima neleidžia, tačiau pats teigia nesuprantantis, kodėl moteris negalėtų dirbti.
Paprašytas įvardyti didžiausius skirtumus tarp afganistaniečių ir lietuvių, Amanas pastebi, kad Lietuvoje daug skyrybų. Afganistaniečių gyvenime šeima užima itin svarbią vietą. Įprasta turėti daug vaikų ir visiems gyventi kartu. Lietuvoje šeimos nariai gyvena atskirai ir rečiau bendrauja.
Neskirsto žmonių pagal religiją
Islamą išpažįstantis Amanas sako, kad gyvendamas katalikų krašte jaučiasi gerai. Jis teigė nemėgstantis kalbėti apie religiją, nes tai – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Be to, ir pats neskirsto žmonių pagal tai, kokioms religinėms grupėms jie priklauso.
„Man pačiam nesvarbu, ar bendrauju su krikščionimi, ar su musulmonu. Svarbiausia, koks žmogus yra“, – teigė afganistanietis.
„Kai žmona buvo neseniai atvykusi į Lietuvą, vaikštinėdami prekybos centre sutikome mano pažįstamas. Pasisveikindami apsikabinome. Žmonos veidas iš pykčio net pajuodavo! Vėliau, kai paaiškinau, kad normalu taip sveikintis su pažįstamais žmonėmis, ji atlyžo. Dabar susitikusi su draugais ir pati apsikabina. Labai svarbu kalbėtis, išsiaiškinti“, – linksmą istoriją prisiminė Amanas.
„Ko čia atvažiavai?“
Nors priešiškai nusiteikusių žmonių afganistanietis sutinka vis rečiau, kartais tenka išgirsti ir užgauliojimų. Pašnekovo teigimu, visur yra ir gerų, ir blogų žmonių. Vis dėlto labiausiai jam nepatinka, kai žmonės puola įžūliai klausinėti: „iš kur?“ ir „ko čia atvažiavai?“. 15min pašnekovas prisipažino, kad bendrauti jis mėgsta. Pats stengiasi būti mandagus, todėl norėtų, kad ir kiti tokie būtų.
Paklaustas apie tai, kokia situacija šiuo metu yra Afganistane, jis teigė, kad dėl karo, politinės situacijos ir labai aukšto korupcijos lygio šalį palieka daugybė žmonių.
„Lietuvoje esu saugus. Sistema čia veikia – galioja įstatymai, nėra korupcijos. Galima pasitikėti policijos pareigūnais ar migracijos darbuotojais“, – įsitikinęs Amanas.
„Lietuvoje esu saugus. Sistema čia veikia – galioja įstatymai, nėra korupcijos. Galima pasitikėti policijos pareigūnais ar migracijos darbuotojais“, – įsitikinęs Amanas.
Laisvalaikį leidžia su šeima
Laisvalaikį Amanas leidžia su šeima, susitinka su draugais, eina pasivaikščioti, lankosi kine, kavinėse. Nors sako, kad labiausiai mėgsta žmonos paruoštą tradicinį maistą, bet neatsisako ir cepelinų su vištiena.
Šiuo metu šeima gyvena šventės laukimo nuotaika. Po dviejų mėnesių – jaunėlio gimtadienis. Nors pačiam gimtadienio švenčių tėvynėje niekas neorganizuodavo, Amanas labai norėtų surengti šventę sūnui, suorganizuoti fotosesiją.
„Aš labai noriu tokią dieną visada prisiminti. Po 100 metų manęs nebebus, bet nuotraukos liks“, – sakė jis.
15min pašnekovas atskleidė, kad tai – ne vienintelis laukiamas įvykis. Amanas yra pakviestas į susitikimą su Lietuvos Respublikos prezidente. Vyras neslepia džiaugsmo, kad netrukus galės pasikalbėti su aukščiausia šalies vadove. Be to, jis svajoja apie Lietuvos pilietybę, taigi tikisi, kad šis susitikimas padės siekiant tapti lygiaverčiu šalies piliečiu.
„Kai tėvams pasakiau, kad susitiksiu su prezidente, jie nepatikėjo. Afganistane su paprastu žmogumi šalies vadovas niekada nekalbėtų“, – tėvų reakcija dalijosi jis.
