Irma yra neregė, ir kartu su dar dviem scenos kolegėmis – cerebriniu paralyžiumi sergančia Ernesta ir neįgaliojo vežimėlyje sėdinčia Aiste – kalba apie tai, apie ką kalbėti vis dar yra nedrąsu.
„Pojūčių teatro“ kartu su Kauno kameriniu teatru pristatomas spektaklis „Supergalios“ – tai negalios suvokimo stereotipai, su jais susiję nesusipratimai ir tai, kiek iš tikrųjų žmogus turi galios.
Kalbėtis apie supergalias ir vaidinti save tris merginas pakvietė spektaklio kūrėjai – profesionalų komanda – „Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė, choreografas Mantas Stabačinskas, dramaturgė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė.
– Irma, kodėl jūs dalyvaujate šiame projekte? Kaip jame atsiradote?
– Labai paprastai. Karolina (režisierė) ieškojo ir mane surado. Kodėl? Gal todėl, kad aš ir anksčiau vaidinau teatre, kūriau vaidmenis, bet labai mažai kalbėjau apie save pačią. Šis spektaklis buvo galimybė naujai priartėti prie to paties meno.
Buvau apsisprendusi nebevaidinti teatre, nes jau norėjau kitos veiklos, savęs paieškoti kitose srityse. Tačiau kai Karolina pasiūlė kalbėti apie save, buvo įdomu pabandyti.
Tai yra nelengva, nes ne visada norisi atsiverti, nebūtinai visiems žiūrovams. Čia viskas kur kas jautriau ir nesaugiau. Kurdamas kitus vaidmenis scenoje, tu pasislepi už personažo. Gali įdėti savo mintis, savo požiūrį, bet tai vis tiek nebūsi tu, tai bus personažas. Ir niekas man, kaip Irmai, nepriskirs tų dalykų, kuriuos aš, užsidėjusi kaukę, išsakau.
O čia reikėjo kalbėti savo vardu, aš net prisistatau savo vardu. Tai yra apsinuoginimas, visiškas atvirumas. Ir labai didelis iššūkis, o iššūkiai man patinka.
– Jūsų nuomone, kokią žinutę šis spektaklis transliuoja žiūrovui?
– Jis kalba apie žmones. Visų pirma, atėję į jį žmonės yra labai arti. Tu žinai, kad scenoje yra pasakojami autobiografiniai dalykai. Tai nėra vieno rašytojo sukurta pjesė, kurią stato daug teatrų ar režisierių.
Tai gyvų žmonių, čia ir dabar stovinčių, išgyvenimai. Visiškai autentiški, nebūtinai tokie, apie kuriuos norisi pasakoti, galbūt tokie, apie kuriuos pagalvoji: o šito tai aš niekada nesakyčiau…
Bet tik susidurdamas su tuo šokiruojančiu atvirumu, gali pajusti begalinį mūsų tapatumą.
Mes esame daug labiau vienas nuo kito priklausomi, nei galime pagalvoti. Kad ir kaip bandytume apsitverti savo asmenines erdves, nubrėždami griežtą liniją tarp to, kas esu „aš“ ir kas yra „jis“ santykyje vieni su kitais, net nenorėdami, į šypseną automatiškai atsakome šypsniu, o parodytas pyktis įskelia viduje tokias pat žiežirbas.
Lygiai taip pat, jei kažkas išdrįsta atsiverti ir būti itin atviras, išdrįsta pasidalinti tuo, per ką pats perėjo, tada yra lengva atsiverti ir kitam.
Manau, kad mūsų spektaklis tiesiog yra galimybė pažvelgti į žmones – tokius, kokie jie yra, su jų skirtumais, su jų panašumais. Šiame spektaklyje kiekvienas gali pamatyti save ir kitą, šalia esantį.
– Ką jame pasakojate jūs? Kokia jūsų istorija?
– Aš nepasakoju, kas man atsitiko, nepasakoju savo biografijos. Pasakoju apie savo santykius su kitais žmonėmis ir apie kitų žmonių santykį su manimi. Nes tik per santykį su kitu žmogumi turiu galimybę pajusti, kas esu aš. Kas mane žeidžia, kas mane džiugina ir panašiai.
Pavyzdžiui, jau seniai pajutau, jog į nematantį žmogų labai dažnai kreipiamasi su gailesčiu. Kadangi aš nematau nuo vaikystės, žinoma, negaliu palyginti, kaip į mane kreiptųsi, jei vis dėlto matyčiau. Galbūt taip pat?.. Ką aš galiu sakyti? (juokiasi)
Bet, žinoma, jaučiu, kad į mane kreipiasi, manęs klausia visai kitų dalykų nei kitų, toje pat situacijoje esančių žmonių. Pavyzdžiui, manęs kelionėje klausia, kaip aš čia atkeliavau, kaip suradau kelią, o ne ką gero pamačiau ar kodėl čia atvykau. Manęs klausia ne „kodėl“, bet „kaip“.
Tad spektaklyje kalbame apie įvairias situacijas ir santykius su aplinkiniais jose. Taip atsiskleidžia ir mano istorija: ką veikiu, kur einu ir ką sutinku.
– Ar jūs žeidžia, kaip ir minėjote, kitokie jums užduodami klausimai, kitoks kalbėjimas?
– Labai sunku atsakyti. Manau, kad pirmas atsakymas, kuris šauna į galvą: nežeidžia. Bet jei aš apie tai kalbu, vadinasi, man tai yra aktualu, tai mano sieloje užsilieka. Nėra taip, kad aš to nepastebėčiau.
Bet aš augu ir mokausi. Visi žinome, kad kai negali pakeisti situacijos, tai turi keisti požiūrį į tą situaciją. Kadangi negaliu pakeisti to, kaip į mane žiūri kiti žmonės, keičiu savo reakciją ir savo pačios jausmus. Ir to, ko noriu sulaukti iš kitų, visų pirma, mokausi pati. Aš prašau tolerancijos iš kitų žmonių, bet ta tolerancija turi prasidėti nuo manęs pačios. Turiu būti tolerantiška tam, kad jie nesupranta manęs. Toks mano uždavinys, o kiekvieną dieną aš sau keliuosi vis kitą uždavinį.
Vis dėlto, drįstu sakyti, jog išmokau nebeįsižeisti dėl visokių niekų. Kiekvienoje sunkioje situacijoje randu sau siekiamybę: aš noriu, jog mane žmonės priimtų kaip lygiavertį žmogų, tad visų pirma pati mokausi teisingai priimti savo skirtumus.
Ir man pavyksta to pasiekti. Iš pradžių žmonės, sužinoję, jog nematau, elgiasi nenatūraliai ir itin atsargiai. Bet jau vis greičiau ir greičiau pereiname į būseną, kai jie sako: oi, visai pamiršau, kad tu nematai.
Ir tai yra mano pergalės.
– Antra vertus, kada eini kalbėtis su žmogumi, kuris nemato, tu pats nemoki prie jo prieiti, nes tu neturi tokių patirčių. Tad gal pačią visuomenę visų pirma reiktų mokyti to – kitokio – elgesio?
– Taip. Bet mokytis turime mes visi. Ir nematantis žmogus, ir matantis.
Aš irgi turiu mokytis ir suprasti, priimti teisingai visuomenės reakciją. Tik tada visuomenė keičiasi – kai aš keičiuosi su ja kartu. Nes aš – visuomenės dalis.
Tai, jog savo kelyje kliaunuosi baltos lazdelės suteikta informacija, o ne akimis, nedaro manęs kitaip jaučiančiu žmogumi.
Bet tam, kad to išmoktumėm, turime tapti atvirais. Mes labai anksti esame išmokomi bijoti. Bijoti blogo pažymio, išskirtinės išvaizdos, savo kūno linijų ir daug kitų dalykų.
Apskritai, mūsų reakcija į kitoniškumą dažniausiai yra išgąstis. O tai labai trukdo augimui. Tai trukdo nužengti nuo paviršiaus ir pažvelgti giliau.
Išsigąstame ir sutrinkame pamatę, jog į susitikimą žmogus atėjo su baltąja lazdele. Arba atriedėjo vežimėliu. Tai trukdo pažvelgti į esmę – kad visi pasiekėme savo tikslą. Tai, jog savo kelyje kliaunuosi baltos lazdelės suteikta informacija, o ne akimis, nedaro manęs kitaip jaučiančiu žmogumi.
Mes net kalbame su kitokias fizines galimybes turinčiu žmogumi atsargiai: dažnai žmonės bijo man sakyti, kad žiūri filmą arba paklausti, ar aš žiūriu televizorių. Nes galvoja, kad jei pasakys kažką, susijusio su nematymu, tai mane įžeis. Bet tada galima sau išvesti kitą paralelę. Jei, pavyzdžiui, moteris neturi vaikų, tai aš turėčiau bijoti kalbėti apie vaikus, sakyti, kad buvau su vaikais?
Iš čia ir išeina, kad vieni visko bijo, o kiti tampa tiesiog neadekvačiais ir pradeda klausti, ar nematydamas žmogus žino, jog atėjo naktis. Arba kas nors man pasako, jog jau atėjo metas valgyti…
– Tai ar žiūrit televizorių, Irma?
– Žiūriu. Bet aš žiūriu tik sportą ir žinias. Labai vyriškai. Filmų vis daugiau ir daugiau atsiranda su audiokomentarais, tad man, kaip ekspertei, tenka juos žiūrėti, patikrinti, kaip veikia komentarai, kaip jie pakeičia mano galimybes žiūrėti.
Aš ir kaip žurnalistė dirbu pritaikymo sferoje, domiuosi, kas vyksta su informacija ir jos pasiekiamumu.
Esu knygų fanė. Seniau labai mėgdavau skaityti Brailio raštu parašytas knygas. Dabar dėl laiko stokos klausausi audioknygų arba knygų elektroninių versijų.
– Ką dar mėgstate veikti, kuo užsiimate?
– Man pasisekė, jog turiu galimybę dirbti tai, ką labai mėgstu. Esu radijo laidos „Aklas pasimatymas“ reporterė, taip pat bendradarbiauju su tarptautiniu projektu „Dialogas tamsoje“ – mes rengiame visokias programas tamsoje, suteikdami žmonėms galimybę pailsėti nuo šviesos. O dar kartais, jei lieka laiko nuo darbų, būnu studente.
Apskritai aš esu menininkė-filosofė. Ieškau atsakymų į visokius keistus klausimus. Sudedu tuos klausimus į savo dainas arba rašinius. Kaip matote, net į tokį paprastą klausimą – ką veikiu – negaliu atsakyti paprastai. Nes nėra vienos veiklos ar profesijos, kuri mane apibrėžtų.
Ir taip pat nėra vieno hobio. Aš mėgstu čiuožinėti ant ledo, laipioti sienomis ir kitokiomis karstynėmis, važinėti dviračiu, šokti, keliauti, bendrauti ir apskritai – mėgstu gyventi.
Pasiekiau tą tašką gyvenime, kai noriu, kad manimi žmonės domėtųsi ne todėl, kad aš neregė, o dėl mano veiklos. Ir, pavyzdžiui, aš visada pagalvoju, kad jei veikčiau tą patį, ką veikiu dabar, bet matyčiau, turbūt labai dažnai dėl to nesusilaukčiau daug dėmesio? Dėmesys ateina dėl aklumo. Šiuo metu stengiuosi, kad tai pasikeistų, o kadangi mano svajonės pildosi, tai manau, kad labai greitai taip ir atsitiks.
Man nepatinka būti pristatytai neregė Irma. Aš visų pirma esu Irma, esu studentė, žurnalistė, aktorė. Norėčiau, kad neregystė nueitų į antrą planą.
– O kas jus gali įžeisti, įskaudinti kalbant apie visuomenę, apie žmonių reakcijas, jums pateikiamus klausimus?
– Kaip jau sakiau, mane įžeisti nelabai paprasta. Aš tam turiu gerą imunitetą.
Vis dėlto mane erzina gailestis ir bet kokia jo forma. Jį laikau elementaria nepagarba sau. O dėl savo negalios tos nepagarbos susilaukiu itin daug.
Žmonės dėl to, jog nematau, leidžia sau manęs klausti keisčiausių dalykų. Pavyzdžiui, kiek tau moka invalidumo? Aš puikiausiai žinau, kad prie kito žmogaus priėję jie nieko panašaus nesakytų, neklaustų atsitiktinai sutikto žmogaus, kiek jis uždirba. Bet yra manančių, kad manęs galima klausti ir ne tik to. Pradedant šeimynine padėtimi, baigiant mano sveikatos būkle.
Kartais net įkyriai pristoja, elementariai ignoruodami mano taktiškus bandymus parodyti, jog nesu linkusi dešimt kartų per dieną kiekvienoje gatvėje pasakoti, dėl ko nematau.
Jei tu lankytum ligoninėje vėžiu sergantį žmogų, ar sakytum jam: kaip tau blogai, tu greitai numirsi?
Būna, kad visuomenė verčia mane būti grubia ir atsakyti ne itin mandagiai. Ir tokiose situacijose man būna sunku. Pradedu galvoti, kad nuo žvilgsnio labai daug kas priklauso. Kadangi žmonės neturi atlaikyti mano žvilgsnio, tai labai dažnai leidžia sau peržengti net elementarias mandagumo ribas.
Bet tai dar ne viskas. Žmonės siunčia man išbandymus ne tik originaliais klausimais. Įsivaizduokite, jie man sako: kaip tau yra sunku, man tavęs labai gaila. Štai tokia gailesčio išraiška mane vis dar šokiruoja. Tiesiog dar nesugalvojau, kaip turėčiau į tokį pasakymą reaguoti.
Jei tu lankytum ligoninėje vėžiu sergantį žmogų, ar sakytum jam: kaip tau blogai, tu greitai numirsi, o po mėnesio bus geras koncertas, nenueisi į jį?
Juk tai visiškas absurdas. Toks keistas, kad tik šypsotis ir belieka. O keisčiausia, kad tai ne vienetiniai atvejai. Su tuo susiduriu kur kas dažniau, nei leistų padorumas. „Kaip tau blogai, nes tu niekada nematysi. Ir man tavęs labai gaila“, – sako man žmonės. O kiti dar pradeda verkti...
Tai yra nepriėmimas manęs kaip žmogaus, manymas, kad visi žmonės turi matyti, nes tik tada jie bus laimingi. Jeigu nemato – jis nelaimingas. Jei negirdi – irgi nelaimingas. Kažkas kažkada sugalvojo, kaip atrodo laimė, sukūrė jai rūbą ir bando visiems tą patį apvilkti. Visiems vienodą dydį.
Ir nepaisant šių keistenybių, aš žmones myliu. Jie tokie skirtingi, tokie nepaprasti. Dėkoju gyvenimui, kad turiu galimybę tuos skirtumus įžvelgti, net jei tenka už šią galimybę susimokėti.
