Aš, kaunietė iki kaulų smegenų, kurios trys šeimos kartos nė kojos iš Kauno nekėlė ir niekur neemigravo, niekada jautriai nežiūrėjau į šiuos pasišaipymus ir akmens užantyje prieš Vilnių nelaikiau. Galbūt todėl taip ir susiklostė, kad anksčiau ar vėliau atsidūriau sostinėje. Kodėl?
Nes Kaune tiesiog pasidarė nuobodu.
Nes Kaune tiesiog pasidarė nuobodu. Ir tai nereiškia, kad širdyje nebenešioju paprasto šūkio „It’s kaunastic“ ar nesidžiaugiu matydama, kad „Kaunas tvarkosi“. Pėdindama Vilniuje, Trakų gatve, ir išvydusi plakatą su paprastu klausimu „Kaunieti, gal jau laikas namo?“, nudžiugau kaip vaikas, nusijuokiau sau į kumštį dėl tokios gražios ir šmaikščios idėjos, kuri kilo MANO miesto žmonėms.
Bet į Kauną vis dėlto negrįžau. Nepaisydama varginančių mamos raginimų. Juk gyvenu Europos G taške. Ir man tai patinka.
Tačiau karantinas mane, pabrukusią uodegą, parvarė atgal namo. Kramtydama mamos kotletuką bei žvelgdama pro langą į tokią pažįstamą panoramą, susimąsčiau: gal Kaunas jau susitvarkė ir verta užbaigti šį flirtą su sostine?
Taigi, šiame straipsnyje, siekdama atsakyti sau į paprastą klausimą – Vilnius ar Kaunas – kviečiu į ringą du Lietuvos galiūnus: dešiniajame kampe – laaaaaikinoji sostinė Kaunas, kairiajame – geeeeležinio vilko palikuonis Vilnius!
Kultūra – teatras
Pradėsiu svarstymus nuo kultūros. Nueiti į darbą ir grįžti namo pamiegoti gali bet kur ir tai nesudarys esminio skirtumo. Dažnai miesto vertę nusveria užklasinė veikla. Čia kultūra tampa labai svarbiu aspektu. O viena iš nuostabiausių ir labiausiai mano kraują kaitinančių meno išraiškų – teatras. Taigi, kur galima rasti jo avilį?
Nuo mažų dienų prisimenu pasakojimus apie legendinį valstybinį teatrą Kaune ir jo legendinius aktorius bei režisierius. Kaunas iš tiesų gali pasigirti pirmojo profesionalaus teatro Lietuvoje namų statusu. Tarpukariu ir gerokai vėliau Kauno teatrinė erdvė, terpė buvo labai stipri.
Būtent čia gyveno tuometiniai grandai. Tačiau istorija lieka istorija, ir šiandien situacija yra kiek kitokia. Nors Kaunas vis dar turi ne vieną puikų teatrą, Vilnius kultūros atžvilgiu sulaukia kur kas daugiau dėmesio. Nekalbant apie visiems gerai pažįstamus valstybinius teatrus, galima pagalvoti apie šiuolaikines erdves. Vilnius turi ir OKT, Menų spaustuvę, „Atvirą ratą“ ir dar ilgą sąrašą kitų meninių erdvių bei kūrėjų.
Galbūt ir Kaunas kažkur pasislėpęs kišenėje laiko perliukų, bet jų neieškant, kaip kiaulaitei triufelių, jie ant kelio vos grįžus savaitgaliui nenukrinta.
Vilnius kultūros atžvilgiu sulaukia kur kas daugiau dėmesio.
Panašu, kad jaunieji menininkai taip pat šią akimirką labiau koncentruojasi Vilniuje, galbūt dėl paprastos priežasties – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos? Nors apginant Kauną vertėtų paminėti Teatroną. Cha! Bent vieną žinau.
Vis dėlto negalima pamiršti, kad ne kas kitas, o Kaunas 2017 metais buvo išrinktas Europos kultūros sostine 2022. Taigi, galiu vaikščioti išpūtusi krūtinę, nes mano miestas užsimojo iš laikinosios tapti šiuolaikine sostine. Panašu, kad kol kas projekto komandai darbuotis sekasi puikiai ir užmojis pražysti Kaunui kultūros srityje, panašiai kaip 1919–1940 metais, atrodo įgyvendinamas. Bet kol kas triumfo akimirka dar ateityje.
Kaunas buvo išrinktas Europos kultūros sostine 2022.
Taip pat ir muziejų horizonte sostinė ima viršų. Vilniaus Šiuolaikinis meno centras, MO muziejus su būriu kitų sėkmingai grybštelėjo į koją Kauno Velnių muziejui bei M.Žilinsko dailės galerijai. Nors į nacionalinį M.K.Čiurlionio muziejų visada mielai nueinu.
Pirmąjį raundą laimi – Vilnius.
Naktinis gyvenimas – barai
Judam toliau. Galbūt tai ne visiems aktualu, bet europietiškas trendas vakarus leisti su bokalu jaukiuose baruose ar prie lauko staliukų tikrai prigijo Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Ir reikia pripažinti, kad tai velniškai smagus socializacijos būdas. Taigi, kuris miestas gali pasiūlyti platesnį pasirinkimą vakaronėms?
Verta paminėti, kad į šią subjektyvią ataskaitą diskrečiai nebus įtraukiami populiariausi pubai ar kokteilių barai. Atleiskite, mieli rePUBlic’ai, distilerijos ir kiti – aš pas jus į svečius neinu, tai ir aptarti negaliu.
Iš savo ne tokio seno gyvenimo Kaune ir savaitgalinių ekskursijų puikiai prisimenu „Kultūrą“, su trumpametražių filmų festivaliu, betonine terasa ir labai įvairia publika. Atmintyje šiltais prisiminimais iškyla „Godo“, kur lietingą dieną gali užbėgęs rasti grupelę žmonių, eskizuojančių moters aktą, o kitą vakarą – šokius. Taip pat ir kaimyną „Kamerinį“, kuris dalinasi su „Godo“ vaizdu į Muzikinį teatrą ir savo vidinio kiemelio šiltnamiu gali praskaidrinti net ir labai darganą vakarą.
Na, ir arčiausiai širdies įsitaisęs „O kodėl ne?“ Sename name įsikūręs baras, kuris duoda garo Vytauto parkui. Yra ten tekę ir visą naktį patrypti, ir performansų pažiūrėti, ir varškėtukų pakapoti. Vieta, kuri visada aplankoma su miesto svečiais, verčiančiais mane būti gide. Viena ausim esu girdėjusi ir apie „Špunką“ Kaune, ir liaupses barui „Vingių Dubingių“ ar „2 ½ obuolio“. Taigi, yra kur pavakaroti Kaune.
Bet Vilnius šioje srityje tikrai neatsilieka net ir su nuolat užsidarančiomis nuostabiomis vietomis. Mums jūsų trūksta, „Platforma“ ir Vilniaus gatvės „Vėjai“! Ir vis vien, Vilniaus jaukių bariukų sąrašas tikrai nemenkas – visos mylimos „Špunkos“; „Monstro“ su savo keturkampėmis picomis ir šilčiausiu kiemeliu Vilniuje, kuriuo dalinasi trys barai; „Kablys“, apie kurį pradėjus kalbėti, gali ir nebesustoti; „Youngs club“ Halės turguje ir šokiai su vaizdu į skaniausius Vilniaus sūrius; „Nauji vėjai“ su Twin Peakso užuolaidomis;„Peronas“, keliantis romantiškas fantazijas apie odinį lagaminą ir traukinio kupė. Vilnius vakarais mane priima išskėstomis rankomis.
Vilnius vakarais mane priima išskėstomis rankomis.
Šokiai pokiai šiuose miestuose kelia sudėtingesnį klausimą. Underground’o Vilniuje tikrai yra gerokai daugiau. Jau minėtas „Kablys“ ir „Peronas“ tikrai žino, kaip pakurti vakarėlį, „Opiumas“ yra užsitarnavęs nepajudinamą prestižą. Viską Vilniuje apšokti ne kiekvienas turi sveikatos. Žinoma, Kaune gyvuoja „Lizdas“, saugomas nuogos skulptūros, kuri turbūt sėkmingai trypčioja kartu su įkaitusia minia naktimis. Ir „Prisukamas abrikosas“ suteikia progą nuleisti garą, kaip ir vakarėliai „O kodėl ne?“.
Taigi, nors Vilnius šiame raunde tikrai pateikė rimtų smūgių, nokautas neįvyko – lygiosios.
Barai/kavinės
Va čia prieiname prie mano deal breaker. Kaip ilgą laiką praktikavusi barista, aš be kavos – nei dienos. Ir ne šiaip kavos, o geros kavos. Tikrai geros kavos. Ir tokios Kaune aš neradau.
Ir kai sakau „gera kava“, aš turiu omeny ne tik tinkamai parinktas pupeles, jų skrudinimą, profesionalų paruošimą, bet ir kavinės aplinką. Jaukią, kurioje jaučiasi kūrėjo asmeninis prisilietimas, rūpestis, kur egzistuoja koncepcija ir ji išbaigta. Taigi, ačiū tinklinės kavinės, bet „ne, ačiū“.
Galbūt kiti Kaune randa puikios kavos. Bet aš kiekvieną kartą grįžus namo, jaučiu šį trūkumą su skausmu. Kur jūs, kavos barai? Atsiliepkite! Tiesa, atsidarė Kaune „Chaika“, bet karantinas – nepatikrinsi.
Vilniuje man geros kavos ne tik, kad nereikia ieškoti, o reikia visiškai nesusigaudyti, kad jos neužtikčiau. Kavos bariukų čia – kaip grybų po lietaus. „Strange Love“, „Elska Coffee“, „Raštinė“, „Backstage cafe“, „Italala Caffe“, „Crooked Nose & Coffee Stories“, „Taste Map“. Ir vienintelė tinklinių kavinių išimtis – „Huracan“. Ar dar reikia vardinti? Manau, viskas visiems aišku.
Trečias raundas – laimi Vilnius!
Žaliosios zonos
Tai tema, dėl kurios esu diskutavusi su draugais net iki pykčių. Tačiau, kad ir kiek jie argumentų man bandytų kišti po akimis, aš negaliu atsiriboti nuo savo patirties.
Kiekvieną kartą grįžusi į Kauną labai didelę dalį praleidžiu vaikščiodama parkuose, miškuose, jie visada atrodo ranka pasiekiami. Ir tai yra vienintelis dalykas, išskyrus mamą, kurio trūksta ilgesnį laiką praleidus Vilniuje.
Kaune atrodo, kad visada esi netoliese parko.
Kaune atrodo, kad visada esi netoliese parko. Centre apsipirkus ar išgėrus patenkinamos kavos su drauge, per penkias minutes gali pasiekti Ąžuolyną ir mėgautis miškingu ir tikrai nemažu parku. Vos pakilus ant kalno pūpso Vytauto parkas, kuriame taip pat galima atsikvėpti nuo miesto betoninių džiunglių.
Nuo Soboro nupėdinti ir kirsti upę užtruks ne daugiau nei 10 minučių - ir jau saloje krykštauji ant žolės kaip vaikas. Kitoje centro pusėje, ties Kauno pilimi, yra Santaka, kur saulėlydžiai visada nuramina širdį. Ir visa tai išsidėstę miesto centre ar aplink jį. Jei yra mašina, ranka pasiekiami atrodo ir Kauno marios su „Jachtklubu“, ir Pažaislio vienuolynas, ir Panemunės šilas, ir mano labai mylimas Kleboniškio miško parkas. Kaune visada jaučiuosi per vieną žingsnį nuo miško.
Ir nors žinau, kad Vilnius gali pasiūlyti Vingio parką, Belmontą ir Pavilnių regioninį parką bei kitų žalių vietelių, labai stipriai nenutolusių nuo centro, jos manęs nevilioja. Bandžiau, ėjau, bėgau, kvėpavau – ir vis vien kažkas ne taip. Kleboniškio miško atgaivą suteikti Vilniuje man sugebėjo tik Verkių regioninis parkas, iki kurio teko keliauti 30 min. Geriau negu nieko, bet planuotis iš anksto tenka.
Vieni draugai griežtai man įrodinėja, kad išsidirbinėju ir tiesiog nepažįstu miesto, kiti pritaria. Tačiau šioje situacijoje galbūt nesvarbu. Na, nėra man lengvai prieinamo miško parko Vilniuje, ir viskas. Nepadeda net faktas, kad Vilnius tituluojamas žaliausia Europos sostine.
Matyt, gimtasis parkas, gimtasis miškas visada arčiau širdies. Taigi, gal ir ne visai objektyviai, bet ketvirtą raundą laimi – Kaunas.
Šį lyginimą galima tęsti be galo. Įtraukti dešimtis kriterijų ir nepasiekti jų galo, nes kiekvienas sugalvos kitą, būtent jam aktualų. Ar tai būtų darbų pasiūla, nuoma, alga, susisiekimas ir t.t.
Aš savo dvikovos raundus suformulavau pagal tai, kas aktualiausia man šiuo gyvenimo laikotarpiu. Ir man mėgiami miškai nenusvėrė Vilniaus siūlomų privalumų, taigi teks pranešti mamai liūdną naujieną, kad dukra palaidūnė namo grįžti dar neketina.
Kitoje teksto dalyje autorė aptars šiuos kriterijus:
- Susisiekimas su centru
- Spūstys
- Būsto kainos/pasiūla
- Mokyklos/universitetai
- Restoranai ir maisto įstaigos
- Muzikiniai renginiai/koncertai
- Dviračių infrastruktūra
- Darbo pasiūla
