Nuo šių metų pradžios gydytoja L.Jankauskaitė moderuoja ir prisideda prie turinio kūrimo www.infocovid.lt platformoje, pradėjo įrašinėti tinklalaidę „Infokastas“, o disertaciją iš virusologijos ji apsigynė Vokietijoje.
Medikė kartu su kolegėmis vysto skausmo matavimo įrankį bei neseniai laimėjo moterų inovacijų sprinto „Women for Global Challenges“ finalą, kuriame rungėsi 17 komandų. L.Jankauskaitė ir dvi būsimosios (šiuo metu jau studijuojančios rezidentūroje) gydytojos buvusios LSMU studentės Aistė Pociūtė ir Goda Mickevičiūtė su partneriais ketina toliau aktyviai vystyti inovaciją ir pritraukti fondų finansavimą.
L.Jankauskaitė vaikų ligų gydytoja dirba nuo 2011 metų, nuo 2012 metų ji – vaikų pulmonologė. Medikė yra LSMU mokslininkė, šiemet jai suteiktas docento laipsnis bei tapo LSMU SMD (studentų mokslinės draugijos) moksline vadove.
L.Jankauskaitė priklauso Amerikos torakalistų asociacijai ir Europos respiratologų draugijai, yra Europos pediatrų akademijos „Rinkis atsakingai“ darbo grupės narė, Europos skubios pagalbos asociacijos ir Europos vaikų skubios pagalbos mokslinės asociacijos grupių narė.
15min GYVENIMO pokalbis su L.Jankauskaite – apie mediciną Lietuvoje ir Vokietijoje, jos darbo kasdienybę ir kaip mūsų gyvenimus ateityje gali keisti dar nepažinti virusai.
– Gydytoja, pradėkime pokalbį nuo šiemet startavusios platformos „Infocovid“, kurioje publikuojami tekstai ir naujienos medicinos tema. Kaip ši iniciatyva atsirado ir kodėl?
– Labai paprastai – viešoje erdvėje yra daug dezinformacijos, daug negatyvios informacijos arba tokios, kuri pateikiama tik iš vienos pusės.
Mūsų komanda nori suteikti kuo tikslesnę, mokslu pagrįstą informaciją ir kuo paprasčiau tai pateikti. Tiek visuomenei, tiek patiems medikams. Rašome ir apie tai, kas yra primiršta. Kitos ligos, įvairūs sveikatos sutrikimai juk niekur nedingo, bet jos yra primirštos COVID-19 pandemijos metu. Pandemija daro neigiamą įtaką kitoms ligoms – lėtinėms, onkologinėms. Norime bendrai nušviesti situaciją, žmones paskatinti skaityti tai, kas yra pagrįsta, kad jie nebijotų klausti, žinotų, kad kitų ligų gydymas niekur nedingo. Kad yra ne tik COVID-19.
– Kaip vieną iš priežasčių įvardijote didelį dezinformacijos srautą. Jūs bandėt pati sau atsakyti į klausimą, kodėl jis toks? Iš kur?
– Bandžiau. Išgirdau vieną labai gerą vokiečių virusologo mintį. Jis su koronavirusais dirba jau ilgai. Ne būtent su šiuo konkrečiu SARS-CoV-2 virusu, bet su jų grupe. Tad jis sako, kad vyraujančios žinios yra negatyvios arba dezinformacinės ir atrodo, kad jų yra daugiau. Ir žmonių, kurie dezinformuoja, yra daugiau. Tačiau dažnai taip nėra.
Mokslininkai, medikai, kurie supranta, kas vyksta, turėtų paaiškinti visuomenei, bet dalis jų neturi laiko to padaryti. Ypač COVID-19 pandemijos pradžioje, kai augo sergančiųjų skaičiai, ėmė užsikrėsti patys medikai. Darbo buvo labai daug. Tad užsiimti visuomenės švietimu tiesiog pritrūkdavo laiko. O tas, kuris tą viešoje erdvėje darydavo – galbūt iki galo nesuprato paties viruso, virusų mutacijų, genetikos, vykstančių procesų. Tam reikia žinių, to reikia mokytis ir bet kas nepakomentuos. Tad tą vakuumą užpildo visos kitos žinutės, sąmokslo teorijos. Kai ateina informacija iš specialistų, jos atrodo mažiau, nes ekspertai dažnai tiesiog neatsveria to, ko ir kiek yra viešoje erdvėje.
Jei mes kalbame apie feisbuką ir kitus socialinius tinklus, žmonės ten yra vadinamuosiuose savo burbuluose, jie neprieštarauja vienas kito nuomonėms. Ir dažnai pakliuvę į „kitą“ burbulą žmonės jaučiasi laisvi komentuoti ir jie gyvai galbūt to nepasakytų, nepasakytų tokiu tonu, nežemintų.
– Jums pačiai profesine prasme kokie buvo pandeminiai metai?
– Įvairūs. Kaip ir kiekvienam medikui buvo, o ir tebėra įvairių emocijų. Asmeniškai man visi virusai profesine prasme įdomūs. Bet ši liga, pandemija kelia nerimą. Juk mes visi žmonės. Kartais neramu dėl žmonių nesupratimo, kiek ši patologija yra rimta. Neramina, kad nėra bendrystės, supratimo, kartais neklausoma medikų, mokslininkų. Klausoma tų, kurie nėra ekspertai. Tad jausmai įvairūs.
O dėl paties klinikinio darbo... Iš karto buvo sudėtingiau, kol pripratom, įsivažiavom, įpratom prie visų apsaugų, pacientų nerimo. Vėliau – tiesiog standartinis darbas. Tačiau dabar skaičiai didėja ir tai kelia nerimą. Visiems norisi atsikvėpti, tik kol kas neįmanoma.
Platforma „Infocovid“ man pačiai yra nauja veikla. Siūlyčiau visiems nuo visų negatyvių jausmų ir minčių nerti į kitą veiklą. Jei sportuojate – sportuokite, jei muzikuojate – muzikuokite, jei rašote – rašykite. Svarbu nukrauti save kitur.
– Kalbant apie jūsų mokslinę veiklą, jūsų kartu su kolegėmis kuriamas išmanusis pleistras laimėjo „Women for Global Challenges“ finalą. Kuo jis ypatingas ir kodėl kūrėte būtent skausmo lygį matuojantį produktą?
– Visada buvo ir yra poreikis išmatuoti skausmo lygį, nes skausmas yra vienas iš pagrindinių dalykų, kuris atveda žmones pas gydytojus.
Apklausėme apie 700 žmonių ir apie 96 procentai pasakė, kad yra susidūrę su skausmu – patys ar savo aplinkoje. Tai patvirtino, kad einame geru keliu. Įvertinome, ir kiek žmogus išleidžia medikamentams nuo skausmo ir kiek tie medikamentai būna vartojami netiksliai.
Mums, medikams, dažnai neužtenka esamų parametrų – skausmo vertinimo skalių ar gyvybinių parametrų, tokių kaip kraujo spaudimas, širdies susitraukimo dažnis ir kitų, kad objektyviai nustatytume reakciją į skausmą, skausmo stiprumą.
O ligonis, apimtas streso, arba nuvertina skausmą ir kenčia iš paskutiniųjų, arba, atvirkščiai, pernelyg perdeda patiriamą skausmą. Kiti – kūdikiai, žmonės po operacijos – tiesiog neturi galimybės žodžiais apibūdinti skausmo lygio.
Atlikta daug tyrimų ir nustatyta, kad jei skausmas nemalšinamas, žmonės gali susirgti depresija, atsirasti potrauminio streso sindromas ir kt. Todėl išmatuoti, sužinoti skausmo lygį labai svarbu.
Mūsų kuriamas pleistras pagal kūno fiziologinių parametrų kitimus bei skausmo metu išsiskiriančių medžiagų – baltymų, hormonų – duomenis padėtų medikams įvertinti skausmo lygį ir tiksliau skirti medikamentinį ar kitokį skausmo gydymą.
– Esate buvusi ir Vokietijoje. Kaip skiriasi medicina Lietuvoje ir Vokietijoje?
– Rezidentūros metu buvau Vokietijoje ir jų tvarka man patiko. Ten viskas labai aišku, labai aiškios specialistų pareigos, viskas yra sustyguota. Tad po rezidentūros gavau doktorantūros vietą ir išvažiavau.
Studijos buvo kiek kitokios, nei tai, ką matau Lietuvoje. Tai, žinoma, priklauso ir nuo valstybės finansavimo, o Vokietijoje jis yra labai didelis. Tiek lokalus, tiek valstybinis.
Nuo Lietuvos skiriasi kaip diena ir naktis. Jeigu kalbame apie infekcines ligas – kaip mokslo sritį – Lietuvoje kol kas jos yra paliktos užmarštyje.
Vokietijoje didelės investicijos ir nė vienas sektorius nėra pamirštas. Jei aš, kaip mokslininkė, turiu idėją, pasikalbu su vadovu ir mes bendrai priimame sprendimą. Jei dirbame toliau – neturime finansinio nepritekliaus. Be to, Vokietijoje viešieji pirkimai yra daug paprastesni – perkama tiesiogiai iš gamintojo ir pasitikima mokslininku, kai jis sako, ko jam reikia.
Beprasmiškų apsunkinimų yra labai daug.
Lietuvoje kitaip. Norint už tris eurus ką nors nupirkti projektui, turi praeiti viešųjų pirkimų kryžiaus kelius. Tai apsunkina. Ir pažįstami žmonės, kurie įgyvendina įvairius projektus, pasakoja, kad viešieji pirkimai gali tęstis metus ir galiausiai projektai neįvyksta. Beprasmiškų apsunkinimų yra labai daug. Tai ir yra vienas iš atsakymų, kodėl kartais mokslas Lietuvoje ne taip sparčiai žengia į priekį. Ne dėl to, kad trūksta idėjų, bet jų įgyvendinimo mechanizmai labai sudėtingi. Kartais net dirbtinai.
– Viešai esate kalbėjusi ir apie medikų atlyginimus, apie tai, kad tie kurie uždirba 1500 eurų, dirba per kelis darbus ir neretai atsiduria ties perdegimo riba.
– Taip. Tikrai taip yra. Nepažįstu nė vieno kolegos, kuris dirbtų tik vieną darbą. Ypač slaugytojų atlyginimas yra visiškai menkavertis, palyginti su tuo, ką ir kiek jie daro. Slaugytojų darbas yra labai sudėtingas. Man nesuvokiama, kaip galima taip neįvertinti žmogaus, jo darbo ir kaip už tokią algą reikalauti tokios atsakomybės.
Gydytojų situacija irgi panaši. Jie, aišku, uždirba kiek daugiau. Bet atlyginimas, jei lygintume su kitomis Europos šalimis, nedidelis. Todėl ir nereikia klausti, kodėl žmonės išvažiuoja.
Menas yra vizionieriškai pažiūrėti, jausti, kas bus ateityje. To Lietuvoje stinga.
Pinigai yra viena iš priežasčių, o prie to dar prisideda kitos aplinkybės. Jei darbo sąlygos Lietuvoje būtų geros, būtų pasitikėjimas gydytojais, jų vertinimas, jei nebūtų neapykantos kalbos – būtų kitaip.
Jei kalbant apie akademijos profesorius, mokslininkus, jie taip pat dirba su keliais projektais, dar dėsto, nes čia dar mažesni atlyginimai. O akademinis darbas, edukacija yra labai svarbūs.
Galiu įvardinti skaičiais. Jei žmogus yra asistentas, jo etatas gali būti įvertinamas 400 eurų. Įsivaizduokit, ką tai reiškia žmogui. Tai reiškia, kad aš šiandien susipakuoju daiktus ir išvažiuoju.
Mokslas, medicina, švietimas – tai turi būti strateginis, ilgalaikis valstybės planas, išskirtos svarbiausios sritys.
– Apie tai ir kalbėjote viename iš interviu, sakydama, kad Lietuvoje stinga moralinių investicijų ir realios vizijos, ko mes norime iš medicinos studentų, o tada – ir iš medikų?
– Gal ne vien tik kalbant apie medikus, bet apskritai apie mokslą, edukaciją. Stinga vizijos, o dažnai gyvenimas matomas tik per tai, kas yra čia ir dabar. Ilgalaikis požiūris yra labai ribotas ir nelabai įdomu, kas bus po 15 ar 20 metų, nesigilinama, kur, į ką investuoti. Jei šiandien yra kas nors populiaru – ten ir investuojam.
Pavyzdžiui, yra žmonių Lietuvoje, kurie daug anksčiau suprato apie dirbtinį intelektą ir dabar matome sėkmės pavyzdžius. Bet yra ir daug nesėkmės pavyzdžių. Jų nematome, nes kažkuriuo metu iš tokių žmonių kažkas tiesiog išsijuokė. Pasakė, kad neverta daryti, jie negavo finansavimo.
Menas yra vizionieriškai pažiūrėti, jausti, kas bus ateityje. To Lietuvoje stinga. Yra labai daug sričių ne tik medicinoje, kur inovatyvūs, nauji siūlymai nėra vertinami. Nes kažkas pagalvojo, kad neverta.
– Tiesą sakant, pandeminiai metai leido šiek tiek pažinti ir lietuvius mokslininkus. Pasirodo, jie mielai bendraujantys, aiškinantys ir besidalijantys savo įžvalgomis. Ne tik dirba užsidarę laboratorijose, kaip gali atrodyti.
– Taip. Tai yra dar vienas mitas, kuris sukurtas: kad mokslas yra tiems, kurie iš rūsio neišeina. Bet taip nėra. Mokslininkų yra įvairiausių, mokslo sričių taip pat.
Mokslininkai jau seniau suprato, kad norint pristatyti visuomenei mokslo pasiekimus, parodyti mokslo svarbą, jų pačių kalba turi būti kuo paprastesnė ir aiškesnė. Reikia mokėti paaiškinti taip, kad žmogus suprastų.
Mes žiūrime į lietuvius mokslininkus, kurie dirba NASA ar kitose pasaulinėse organizacijose. Tai puiku, bet kartais verta apsidairyti, kas šalia. Kartais perlai ir deimantai yra visiškai greta. Jų galima rasti net tarp studentų, rezidentų, moksleivių. Nuo to reikia pradėti – pastebėti juos, pasitikėti ir taip juos užauginti. O ką užauginsim, tą ir turėsim.
– Gydytoja, moderuojate „Infocovid“ platformą, pati kalbinate savo kolegas medikus, pagaliau – turite žinių apie virusus. Kada grįšim į įprastą gyvenimą?
– Sunku pasakyti. Aš labai noriu būti optimistė, bet esu realistė. Pandemijos tikrai užtrunka. Tai viena. Kalbant apie ateitį, žmonės migruoja, esame apsupti įvairių gyvūnų, o virusai linkę iš jų peršokti. Manau, kad ateityje pamatysime dar ne vieną tokį atvejį.
– Virusų gali būti ir daugiau, ir rimtesnių?
– Žinoma. Galime kalbėti apie virusus, bet galime kalbėti ir apie bakterijas, kurios tampa vis atsparesnės. Yra prognozių ir jos labai realios, kad visiškai nebeturėsime antibiotikų, kuriais galėsime gydyti net paprastas ligas – anginą, plaučių uždegimą.
Reikia tikėti, kad mes susiimsime ir pradėsime galvoti ne tik apie save, bet ir apie visą gamtą. Nes virusai, bakterijos linkę keisti šeimininkus, jie linkę ieškoti geriausių sąlygų sau. Kaip ir žmonės, kurie sau ieško geriausių sąlygų. Visoje gamtoje taip yra – jie randa nišą, kuri yra tinkama.
Reikia tikėti, kad mes susiimsime ir pradėsime galvoti ne tik apie save, bet ir apie visą gamtą.
Jei mes nueiname į džiungles ir pamatome gyvenime nematytą gyvūną, gali būti, kad jis nešioja kokį nors sukėlėją. Jei susitiksime jį vieną kartą – gal nieko, o jei nuolat veršimės į jo erdvę? Kažkada patogenai peršoks į žmogų.
Net ir gripo virusas dažniausiai ateina iš gyvūnų, kaip ir kiti virusai. Ir nemaža dalis yra dėl žmogaus invazijos į naujus mums, bet įprastus gyvūnams plotus.
Manau, kad turime pasiruošti tokioms ekstremalioms situacijoms. Kalbu ne apie tai, kad turėtume namuose konservų, tačiau apie tai, kad turi būti pasiruošusi valstybė, kad turėtume ekstremalių situacijų valdymo modelį. Tikiu, kad iš šios pandemijos išmoksime daug pamokų. Ir pasiruošime ateičiai.
– Sudėtingi dalykai yra labai elementarūs: viskas, pasirodo, susiję su gamta?
– Ir mes esame gamtos dalis. Niša niekada nebūna tuščia. Ypač, jei mes veržiamės į gamtos pasaulį, ypač, jei ten, kur nežinome. Laiko klausimas, kada kas įvyks. Virusai prisitaiko, jie mutuoja. Virusas savo evoliucijos būdu išmoksta išgyventi, kaip ir mes kiekvienas.
– Kartą, kai kalbinau buvusią Lietuvos ambasadorę Kinijoje Iną Marčiulionytę, ji pasakojo apie pačioje Kinijoje plintantį posakį. Ar gali vienas žmogus pakeisti pasaulį? Gali, jei suvalgys ne visai iškeptą šikšnosparnį.
– Tikrai taip. Viskas pasideda nuo kažko vieno. Mes kiekvienas turim galvoti apie savo elgesį, kiekvieno indėlis yra svarbus. Jei vienas pažeis – bus grandinė.
Nėra recepto, nėra modelio, kaip elgtis per pandemiją, kaip ją greičiau sustabdyti. Bet, žinoma, šiuo metu geriausi pavyzdžiai yra Izraelio, Didžiosios Britanijos, kur yra jau daug paskiepytų žmonių. Kol kas skiepai yra vienintelė priemonė, kuri apsaugo nuo šio viruso.
