Jau šešerius metus Gediminas dirba Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje, taip pat mokytojauja ir Milikonių progimnazijoje ir sako, kad šiuo metu pagrindinis jo profesinio gyvenimo tikslas – tapti geriausiu mokytoju. Tai, kad G.Grėsiui išties sekasi sutarti su mokiniais ir siekti tikslų, išduoda ir neseniai gautas Kauno metų mokytojo apdovanojimas.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte mokykloje?
– Esu save išbandęs daugelyje sričių: baigiau istorijos bakalaurą, pedagogikos studijas, turiu žurnalistikos ir medijų analizės magistrą, toliau sekė geografijos studijos, taip pat – golfo kursai, esu „Microsoft“ technologijų ekspertas švietimui.
Kaip aš nusprendžiau tapti mokytoju? Nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Tuo metu mokyklose prasidėjo golfo projektas, kurį rėmė Jo Ekscelencija Valdas Adamkus. Man teko prisidėti prie to mokant vaikus žaisti golfą, ir aš pamačiau jų džiaugsmą, kai jiems pavyksta įveikti iššūkius. Man labai patiko tos teigiamos vaikų emocijos, supratau, kad mokymas ir mokytojo darbas yra labai prasmingas, kad aš noriu daryti būtent tai – mokyti.
Kadangi būrelius vedžiau Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje, o po magistro studijų ketinau tapti mokytoju, tad mokyklos vadovė įžvelgė manyje potencialą ir pasiūlė čia likti ir mokytojauti, o dabar dirbu jau šeštus metus.
Geografija man labai patinka – tai, kaip mokiniams sakau, yra bendro išprusimo mokslas ir apie tai galima pasakoti labai daug – palikta daug vietos „džiazavimui“.
Man į rankas į duotos visos galimybės ir technologijos, todėl stengiuosi jas kuo labiau išnaudoti. Taip pat sulaukiu patarimų ir palaikymo iš kolegų, kurie mielai dalijasi patirtimi ir įkvepia, o pavaduotoją už rūpestį pusiau juokais galiu vadinti „mano mokyklos mama“.
Milikonių progimnazijoje turiu ne tik puikias sąlygas darbui, bet ir mokytoją mentorę, kuri man padeda augti kaip mokytojui – tobulėti man svarbu, kaip ir jaustis stipraus kolektyvo dalimi. Džiaugiuosi žmonėmis, kurie mane supa.
– Papasakokite, kaip vyksta jūsų geografijos pamokos?
– Kadangi esu smalsus vyrukas, išbandžiau daug įvairių dalykų, pavyzdžiui, „Skype“ skambučius į įvairias pasaulio šalis, tarkime, dabar planuojame su mokiniais skambinti į Antarktidą, „Minecrafto“ pritaikymą atliekant geografijos užduotis ir daugybę kitų dalykų. Svarbu tai, kad galiu bendradarbiauti su viso pasaulio mokytojais, įgyvendinti įvairius projektus.
Žinoma, anksčiau mokytojavimas buvo kitoks, nebuvo tų įrankių, kokius aš ir mokiniai turime dabar. Džiaugiuosi, kad pažįstu daug žmonių, kurie keliauja, gali pasidalinti įspūdžiais, o mokiniams sudarytos visos sąlygos ir galimybės plėsti savo žinių ribas.
Pavyzdžiui, skambinome su mokiniais į Argentiną, dabar planuojame skambinti į Egiptą. Tokiu būdu mokiniai daug geriau pažįsta pasaulį, suvokdami, kur yra viena ar kita šalis, sužino, ką gali papasakoti apie Lietuvą. Vizualiai pateikti geografiją dabar yra kur kas paprasčiau.
– Ar prisimenate, kokia buvo pirmoji jūsų pamoka? Kokios emocijos užplūdo?
– Emocijos buvo tikrai geros, nes mokiniai mane priėmė draugiškai, jaučiau didelį palaikymą ne tik iš jų, bet ir iš mokytojų, juolab, kad aš atrodau gana jaunai, o pradėjęs mokytojauti buvau dar jaunesnis. Prisimenu, kad kai atlikau pirmąją praktiką sporto mokykloje, daugelis vyresnių klasių moksleivių neatrodė jaunesni už mane. Ir dabar, kai lydžiu vaikus į ekskursijas, mane kartais supainioja su mokiniais ir pasiteirauja: „O kur mokytojas?“ – šypsodamasis pasakoja G.Grėsius.
– Šiuo metu gaunu tikrai puikų grįžtamąjį ryšį iš vaikų, vadinasi, darau tai, kas man patinka, mokiniai patvirtina, kad tai darau gerai. Aš pirmadienio laukiu. Penktadienis man taip pat gera diena, nes savaitgalio laukiu – vis tik reikia poilsio ir ištaisyti mokinių darbus (šypsosi).
– Ar pats mėgstate keliauti?
– Keliauti išties labai mėgstu, tačiau tų progų nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Tolimiausia mano kelionė buvo į Izraelį – tai buvo visos šeimos dovana tėčiui jubiliejaus proga, o aš keliavau kartu pasirūpinti, kad viskas būtų gerai.
Didžiausia įspūdį paliko tai, kad savo akimis pamačiau Negyvąją jūrą, kuri yra vienas iš itin svarbių geografinių objektų, tad parsivežiau ir jūros vandens pamokoms apie vandens druskingumą.
Kur svajočiau nukeliauti? Į Naująją Zelandiją, nes tai yra tolimiausias kraštas nuo Lietuvos. Džiaugiuosi, kad pavyko su mokiniais paskambinti į Naująją Zelandiją. Be to, ten buvo filmuotas „Žiedų valdovas“, yra fantastiška gamta, kalnai.
Dar žaviuosi Japonija, tad džiaugiuosi, jog visai neseniai mokykloje lankėsi japonų delegacija, taip pat šiemet tapome VDU „Drakonų akademijos“ nariais, mokykloje mokiniai po pamokų gali mokytis kinų kalbos.
Su mokiniais daugiausia keliaujame po Lietuvą arba artimiausią užsienį, važiuojame į mokslo centrus Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje.
– Tapote vienu iš geriausių Kauno metų mokytoju. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
– Yra kriterijų sąrašas, kuriuos privalo atitikti mokytojas, kad galėtų dalyvauti šiuose rinkimuose: kurti inovacijas, dalyvauti projektuose, atstovauti šaliai tarptautiniu mastu. Manau, kad už tai, ką aš darau, ir buvau apdovanotas.
Mokiniai žino, kad Lietuva – nuostabi vieta gyventi, nepaisant trūkumų, čia yra privalumų, kurių nerasime niekur kitur.
Džiaugiuosi, kad to nesiekiau, tai atėjo natūraliai. Žinoma, mane tai pradžiugino, tačiau dar labiau džiaugėsi mano tėtis, šeima, kadangi sulaukė daug sveikinimų.
Ypač malonu, jau gavus apdovanojimą ir sugrįžus į mokyklą, sulaukti tiek daug dėmesio, apkabinimų, komplimentų, nuoširdžių žodžių iš mokinių, kolegų, bei mokyklos bendruomenės. Tai patys geriausi jausmai. Toks gražus įrašas įpareigoja nenuleisti rankų, toliau daryti tai, ką darau, nes tikriausiai einu tinkama linkme.
– Ką reiškia būti mokytoju šiais laikais?
– Šiuolaikiniu mokytoju būti yra įdomu, nes mes turime plačiausią spektrą įrankių, padedančių pateikti informaciją. Aš labai džiaugiuosi savo auklėtiniais, kurie perėjo į tas gimnazijas, į kurias norėjo patekti. Labai laukiu, kas iš jų išaugs – esu tikras, kad tai bus kažkas įspūdinga, kad jie padarys Lietuvai ką nors nuostabaus.
Kai žinai, kad padarei mokinių dieną geresnę, įdomesnę, suteikei informacijos apie pasaulį, yra puikus jausmas. Mokiniai žino, kad Lietuva – nuostabi vieta gyventi, nepaisant trūkumų, čia yra privalumų, kurių nerasime niekur kitur.
Aš turiu galimybę atsakyti į pačius įvairiausius mokinių klausimus, tačiau nebijau pasakyti, kad ko nors nežinau. Visada galiu sužinoti ir atsakyti. Mokiniai neįsivaizduoja, kad mokytojas viską žino, užtat ryšys yra kur kas glaudesnis. Jie supranta, kad būna sunkių dienų jiems, būna sunkių dienų ir man. Ir jeigu nebus to tarpusavio supratimo, mes negalėsime dirbti. Manau, kad mokiniai jaučia, kad man patinka mano darbas.
Kokie patys mokiniai? Jie įvairūs. Galbūt ne visi pasieks didžiulių aukštumų moksle, tačiau aš matau, kad iš jų išaugs labai geri žmonės. Su buvusiais mokiniais palaikome ryšius, bendraujame ir visada malonu vienas kitą sutikti gatvėje, pasisveikinti, pabendrauti.
Aš matau vaikus, kurie daro klaidas, mokosi iš jų, galbūt kai kurie eina sunkesniu keliu, bet taip ir turi būti, kad atrastum tai, ko reikia.
– Kaip įsivaizduojate savo ateitį?
– Šiuo metu mano tikslas – tapti geriausiu mokytoju, kokiu tik galiu būti. Man patinka turėti aiškų tikslą ir jo siekti, o galimybės, kurios atsiranda pakeliui, man padeda. Tikiu, kad visą savo gyvenimą praleisiu mokykloje. Svajonė – turėti tokią klasę, kurioje būtų viskas, kas yra geriausio ir naujausio pasaulyje, bet svarbiausia, jog visa tai išties pagerintų mokymo ir mokymosi kokybę, nebūtų tik gražus atributai kabinete.
Kai aš išgirstu, kad naujausios tendencijos pamokose naudoti žaidimą „Minecraft“ – aš žinau, kad mes tai darome; kad „Skype“ galima panaudoti sužinant daug įdomių dalykų – mes tai darome; kad reikia pereiti prie skaitmeninių priemonių – mes tai darome. Dabar dar svajojame apie virtualią realybę, kuri išties įspūdinga ir gali pamokas paversti dar įdomesnėmis.
Kodėl „Minecraft“? Jo pagalba galime sukurti ištisus miestus, geografines vietas, pavyzdžiui, Graikijos polį, baltų gyvenvietes, parodyti, kaip atrodo gyvenimas oazėse, ir daug kitų dalykų. Toks mokymosi būdas padeda kur kas greičiau įsisavinti informaciją. Vaikai žaisdami mokosi, tereikia tai panaudoti.
– Ar jums lieka laisvo laiko? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Mano hobiai sutampa su tuo, ką aš veikiu. Vienas iš jų – golfas, kadangi treniruoju vaikus. Patinka domėtis pasauliu, žiūrėti filmus, dokumentiką, taip pat stalo, loginiai žaidimai, kelionės. Džiaugiuosi, kad pasirinkau dalykus, kuriuos galiu panaudoti pamokų metu. Žinoma, to laisvo laiko lieka tikrai nedaug, nors dabar, kai jau eina šešti mokytojavimo metai, yra paprasčiau. Jaučiau, kad esu savo vietoje ir kad pataikiau tiesiai į dešimtuką.
Esu dėkingas savo vadovams, kad visada mane palaikė. Aš savo mokiniams visada sakau, kad tai, jog ne viskas sekasi, neapriboja. Man pačiam nesiseka matematika, tačiau tai man nesutrukdė baigti mokslų universitete, tapti metų mokytoju. Vadinasi, aš lavinau tai, kas man sekasi geriausiai.
Džiaugiuosi, kad tėvai man įskiepijo darbštumą, o vadovai abiejose mokyklose mane labai palaikė, rado būdų, kaip motyvuoti mokytojus ir mokinius. Tai šiuo metu svarbiausia.
– Trys vietos Lietuvoje, kurias patartumėte aplankyti?
– Kaunas (šypsosi) – nes labai myliu savo miestą ir, kaip pastebiu, mokiniai lygiai taip pat. Antra vieta – Aukštojas. Aš ilgą laiką nebuvau ten apsilankęs, o kai pamačiau, paliko įspūdį. Na, ir labai patinka Lietuvos pajūris, todėl siūlau pamatyti Olando kepurę ir pasigėrėti besileidžiančia saule.
