Šarūnė yra viešoji Kauno policijos pusė. Ją galima išvysti renginiuose, prevenciniuose reiduose ar dalijančią atšvaitus vaikams. Ji niekada nevaro į neviltį ir žurnalistų legendine kai kurių policijos pareigūnų mėgiama fraze „jokių komentarų“. Atvirkščiai – paklausta apie interviu pakviečia atvažiuoti.
„Ar man pasiruošti kokios nors statistikos?“ – telefonu paklausia. „Jokiu būdu. Tik ne statistikos“, – sutariame.
Taisyklės
„Šarūne, ar tiesa, kad policijos pareigūno profesiją renkasi vis daugiau moterų?“
„Tiesa.“
„O kodėl?“
„Sunku pasakyti.“
„Bet kodėl šią profesiją pasirinkote jūs?“
„Aš visada mėgau ir mėgstu taisykles, mėgstu tvarką. Mūsų namuose, šeimoje, viskas būna sureguliuota. Kada keliamės, kada gulamės, kada rengiamės, važiuojame į darželį. Gal todėl?
Man šis darbas patinka ir galiu pasakyti, kad myliu jį. Esu daug reikalaujanti iš kitų ir savęs. Ir tikrai noriu padėti žmonėms, noriu ginti ir saugoti. Ir dar šis darbas nėra nuobodus. Kasdien – vis kitos situacijos.“
Ir taip – jau vienuolika metų.
Kišenėje
Pareigūnė sako dažniausiai už galvos susiimanti rudenį. Tada, kada trumpėja dienos, prasideda lietūs, o gatvėse mokslo metų pradžioje padaugėja vaikų.
„Tada sėdžiu ir galvoju: kodėl? Ir ką dar galima padaryti, kad taip nebūtų?“
Mat tuo metu padaugėja sužeistų ar žūstančiųjų keliuose, eismo įvykių.
Dažno sužeisto ar žuvusio eismo įvykyje kišenėje ar rankinėje išties būna atšvaitas.
Š.Dzimidaitė skaičiuoja: kiekvieną rudenį Kauno apskrities mokyklose vyksta atšvaitų akcijos, kai per dieną vaikams išdalijama apie 10 tūkst. atšvaitų. Juos jie parneša namo, ir taip – jau keli metai.
„Statistiškai juos turėtų turėti beveik kiekvienas Kauno apskrities gyventojas, – sako Š.Dzimidaitė. – Vaikai juos nešioja. O kur kiti?“
Ir atsako. Dažno sužeisto ar žuvusio eismo įvykyje kišenėje ar rankinėje išties būna atšvaitas.
Kažkodėl – viduje.
Kėdutė
Šarūnė augina šešerių metų sūnų. Jei jį norėtų vežti automobiliu, kuriame nėra kėdutės, vaikas nesutiktų.
„Nes jis neįsivaizduoja, kad kitaip gali būti. Jam tai atrodo neįmanoma“, – sako pareigūnė.
Kalbėdama apie savo sūnų pareigūnė nenori pasidžiaugti savo gebėjimu auklėti ar savo atsakingumu. Tai – tik iliustracija.
„Nes, kai vaikai užaugs, kai pasikeis vairuotojų karta – tikiu, kad jie, prieš sėsdami už vairo, nevartos alkoholio. Jiems tai atrodys neįmanoma. Nesuvokiama, kad taip galima elgtis. Kaip dabar atrodo nesuvokiama važiuoti be kėdutės.“
Ir būtent todėl, sako Šarūnė, pas vaikus reikia eiti, kviesti juos į prevencinius renginius ir kalbėti jų kalba aiškinant apie saugumą keliuose. Tai labai svarbu.
„Man vienas vaikas sako: jūs man meluojate, kad negalima eiti ne per pėsčiųjų perėją. Mačiau, kaip mama ėjo. Todėl negalima iš vaikų reikalauti to, ko mes nedarome patys.“
Kartais, sako ji, dėl žmonių abejingumo apima beviltiškumas. „Bet pabūni su savimi, o tada eini ir darai. Nes matai to darymo prasmę.“
Akimirka
Kai mes skaitome policijos pranešimus, žiniasklaidos publikacijas – ten yra tik raidės ir skaičiai. Promilės, greitis, pasekmės. Ir tai taip stipriai nepaliečia.
„Bet mes kiekvienas galime atsidurti tokioje situacijose, kai dėl girto vairuotojo kaltės nutiks nelaimė“, – sako Šarūnė.
Ir prisimena, kai užkalbino senjorę, degant raudonam šviesoforo signalui kirtusią perėją: „Ėjo kaip sraigė. Klausiam: kodėl? O ji: aš nėjau!“
Akimirka yra labai stipri. Per akimirką galima įsimylėti arba suklysti. Akimirka gali lemti ir tai, kad tu arba aš vieną vakarą negrįšime į namus.
Portretas
Šarūnės aistra – vairavimas. Kartu su kolegėmis pernai vykusiame „Moterų ralyje“ VIP įskaitoje jos užėmė 1-ąją vietą.
Po dienos emocines jėgas ji atgauna sporto salėje, o vakarais – būdama su šeima, skaitydama knygą.
„Mentas yra negražus žodis“, – sako pareigūnė.
Tačiau ir mentas, kaip ir vaikiška automobilio kėdutė, yra tik iliustracija. Šį kartą – besikeičiančios policininkų kartos.
„Šiandien mes jauni ir motyvuoti. Kai kurie nemažai pasiekę įvairiose sporto srityse, mokantys užsienio kalbų, savo įgūdžius tobulinantys specialiuose kursuose, laikantys fizinius normatyvus, išmanantys psichologiją“, – kalba Š.Dzimidaitė.
„Tikrai atėjo kita policininkų karta“, – dar priduria. Man regis, su pasididžiavimu.
