Su Mariumi ir Edita pasikalbėti susėdame jų namų terasoje. Vaikai – du stovykloje, du darželyje, o mažoji Elena – miega.
Marius – Kauno tardymo izoliatoriaus vyriausiasis specialistas, Edita – šiuo metu mama, tačiau kai mažoji dukra paūgės, moteris grįš į darbą, kuris susijęs su apskaita ir finansais.
– Mariau, kaip pats pradėjote dirbti įkalinimo įstaigoje?
Marius: Dirbu jau 21 metus. Esu kilęs iš Kaišiadorių. Po tarnybos kariuomenėje šiek tiek dirbau „Kaišiadorių paukštyne“. Dar nemažai metų prekiavau automobiliais, tačiau kai atėjo krizė, darbo nebuvo. Nebuvo kur dėtis. Nuėjau pabandyti į Pravieniškes. Taip ir likau.
Kaip ir visi, pradėjau nuo nulio, nuo prižiūrėtojo darbo, pačių žemiausių pareigų. Paskui kolegos pasiūlė studijuoti Mykolo Romerio universitete.
Baigus mokslus keitėsi pareigos: tapau sargybos viršininku, netrukus, maždaug po metų, Kaune atsidarė tardymo izoliatorius. Man pasiūlė direktoriaus budinčiojo padėjėjo pavaduotojo vietą. Kai budintysis išėjo į pensiją, juo tapau aš. Dabar esu vyriausiasis specialistas, esu atsakingas už darbą ir situaciją savo pamainos metu.
– Kiek jums buvo metų, kai pradėjote dirbti Pravieniškėse?
– 23. Kai į kalėjimą eini dirbti – visko prisiklausai. Ir apie tai, kad seni darbuotojai daro išbandymus naujokams. Bet nieko panašaus nebuvo.
– Per tuos metus smarkiai keitėsi įkalinimo įstaigos?
Marius: Pasikeitė tvarka, sistema. Ir nuteistieji keičiasi, ir bendravimas, ir intelektas. Einam į Europą, į demokratiją. Seniau buvo paprasta: jie valgo, miega ir sportuoja. Dabar prasidėjusios įvairios su užimtumu susijusios veiklos, vyksta įvairios programos – kad suimtieji ar nuteistieji visą laiką nesėdėtų vien kamerose.
Edita: Kad turiningai praleistų laiką.
– Edita, o jūs kada nors buvote pas vyrą darbe?
Edita: Ne. Aš iš pradžių net ne taip įsivaizdavau kalėjimą. Maniau, kad kaip filmuose rodo. O ten (Pravieniškėse) jie laisvai vaikštinėjo. Marius sakydavo – kaip ligoninėje. Aš negalėčiau ten dirbti.
– Mariau, pasikalbate apie darbą su žmona?
– Kai man susikaupia, grįžęs išsipasakoju.
– Dažnai susikaupia?
Edita: Ne, nedaug pasakoja. Aš nelabai ir suprantu, net apie terminus klausinėju. Bet kai susitinka su kolegomis, tada apie darbą daug kalba, nes jie vienas kitą supranta.
Čia, izoliatoriuje, per visą jo egzistavimo laiką vienas suimtasis pabėgo, ir tai įvyko per mano pamainą.
– Edita, kodėl negalėtumėte dirbti įkalinimo įstaigoje?
Edita: Kai mes susipažinome, Marius pasakė, kad dirba kalėjime. Ten gi žmonės ne dėl sveikatos sutrikimų. Marius pasakojo, kad dirba ir moterys.
Man šiurpu, nežinau, kas gyvenime turi nutikti, kad ten eitum dirbti. Nuteistiesiems gi nuobodu ir jie darbuotojus kalbina. Aš tikiu, kad žmogus iš nuobodumo labai daug visko prisigalvoja. Psichologija jų gera, o kiti jiems kaip jaukas.
Marius: Jiems pasikalbėti reikia. Ten daug protingų žmonių, kai kurie iš jų stiprūs psichologai. Jei su jais susėstum pabendrauti, jie tave gali suvalgyti psichologiškai.
– Matyt, įtampos darbe nestinga?
– Yra begalė.
– Kuo ji pasireiškia?
– Vis dėl to tai yra kontingentas, kuris gali būti nenuspėjamas. Kai dirbau Pravieniškėse, buvo gal trys bandymai pabėgti. Čia, izoliatoriuje, per visą jo egzistavimo laiką vienas suimtasis pabėgo, ir tai įvyko per mano pamainą.
– Mariau, kalbate apie tąsyk plačiai visuomenėje nuskambėjusį atvejį, kai suimtasis peršoko per stogą?
– Taip. Laksčiau stogais ir ieškojau, per Laisvės alėją bėgau. Tada aš nieko negalvojau, netikėjau, kad apskritai įmanoma pabėgt. Nerealu buvo. Kai man pasakė, kad lipo per stogą, šoko apie šešis metrus, negalėjau patikėt.
Tada aš buvau budinčiojo pavaduotojas. Kai netrukus po įvykio suvažiavo Kalėjimų departamento atstovai, supratom, kad blogai. Nes mes esame atsakingi. Tuo momentu, kai pranešė apie pabėgimą, nejaučiau nieko. Įsijungia robotizmas ir darai tai, ką reikia daryti: kam paskambinti, ką informuoti, ko nepraleisti, kam raštą parašyti. Esame tokia sistema, kurioje atliekami vidiniai tyrimai vertinat, ar pareigūnai gerai padarė savo darbą. Dėl to ir įtampa.
Visko esu matęs. Ir norinčių žudytis, ir nusižudžiusių, ir save žalojančių. Taip ir gyveni.
– Minėjote, kad suimtieji yra geri psichologai.
– Manau, kad kiekvieną pareigūną, kuris ateina į darbą, nuteistieji išbando, išbando jo ribas, kiek tu leisiesi.
Visiems jauniems kolegoms sakau: jūsų pirmas mėnuo lems, kaip toliau susidėlios jūsų gyvenimas darbe. Mūsų elgesys čia apibrėžtas gana tiksliomis taisyklėmis: kaip turime elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Jeigu pareigūnas pasiduoda suimtojo ar nuteistojo taisyklėms, jo karjera anksčiau ar vėliau gali pakibti ant klaustuko. Jeigu tu neprieštarausi, neatsakysi griežtu tonu, darysi, ko jie paprašys – bus blogai.
Kalėjime paštas dirba, ir greitai pasklinda žinia, kad vieną ar kitą pareigūną galima palenkti į savo pusę.
Jie šiandien gali prašyti geresnės kameros, rytoj – geresnio pasivaikščiojimo kiemelio, o viskas prasideda nuo smulkmenų. Pavyzdžiui, prieš 20 metų prašydavo atnešti bulvių ar kiaušinių. Tave taip bando palenkti į savo pusę.
Jeigu pareigūnas pasiduoda suimtojo ar nuteistojo taisyklėms, jo karjera anksčiau ar vėliau gali pakibti ant klaustuko.
Toliau prašymų vis daugėja, galiausiai gali paprašyti ir narkotikų. Jie atsirenka silpnesnį. Iš kur tie telefonai, iš kur narkotikai? Juolab kad nesame ta sistema, kur žmonės uždirba milijonus. Sistemoje gi šimtais prižiūrėtojų dirba.
Ir jei suimtieji ar nuteistieji silpnesnį pagavo – nepaleis. Visada sakau prižiūrėtojams: jei papuolei pirmą kartą – iš karto sakyk, yra šansas išlipti, mes bandysim tave ištraukti. Juk būna, kad gyvenime gali vieną kartą paslysti. Bet per mano karjerą taip nebuvo, kad žmogus ateitų ir pasakytų: aš įnešiau, mane gelbėkit.
– Mariau, ką reiškia „bandysim tave ištraukti“?
– Tai reiškia, kad neši ir toliau, ko prašys, nes tave šantažuoja, tave gali įduoti. Gali nešti 20 kartų, būsi suimtajam šventasis. Bet jei ateis diena, kada suimtajam bus blogai, jis gali parduoti tokį pareigūną.
– Jus irgi bandė?
– Bandė. Manau, kad visus pabando.
– Kai susipažinote su Edita, kaip ji sureagavo į žinią, kad dirbate kalėjime?
Marius: Iš karto nesakiau, tik kai geriau susipažinome. Tai buvo veikla, kuria nelabai norėjosi girtis. Ne verslininkas juk.
Edita: Bet man tada jis pats rūpėjo, ne kur dirba.
– Dabar yra šeima, namai, vaikai. Nesinori ramesnio darbo?
Marius: Keisti kažką? Pas mus sistemoje yra taip: jei „perlipai“ per 10 metų – užsiciklini, kad reikia dar 10 iki pensijos. Dabar jau stažas turi būti didesnis – 25 metai. Man pensija jau šiemet.
– Dirbsit toliau?
– Dirbsiu.
– Mariau, Edita, auginate penkis vaikus. Gal ir patys esate iš daugiavaikių šeimų?
Edita: Ne. Ir aš, ir Marius turime tik po vieną seserį.
Marius: Bet visada norėjome trijų vaikų. Tik niekada negalvojau, kad turėsime jų penkis. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Edita: Bet kartais, kai suplanuoja, tai visai gerai išeina. Tai nereiškia, kad tie vaikai buvo neplanuoti, nelaukti. Tiesiog jie pasirinko į mūsų šeimą ateiti tokiu laiku, kokiu ir atėjo. Ne tada, kada mums būtų patogiau.
– Edita, kaip jūs viską spėjate? Penki vaikai, namai, vyras – dirba?
Marius: Keturias paras dirbu, keturios laisvos.
Ir kas tie namai, dulkės? Nuvalysiu, o po valandos vėl apdulkės. Gyvenimu reikia mėgautis.
Edita: O aš nieko ir nesistengiu. Aš gyvenu, mėgaujuosi. Kai gimė pirmasis Jonukas, atrodė, kad net pasidžiaugti vaiku nespėjom, taip greit užaugo. Jam jau dešimt metų.
Aišku, mane erzina ir daiktai išmėtyti, ir dulkės nenuvalytos. Bet tai yra laikina. Ir kas tie namai, dulkės? Nuvalysiu, o po valandos vėl apdulkės. Gyvenimu reikia mėgautis.
– Kaip auklėjate vaikus?
Edita: Aš sakyčiau, kad griežtai. Yra pareigos, yra ribos. Pavyzdžiui, prie stalo dūkti negalima. Jei neklauso – tris kartus sulaukia įspėjimo, ir tada turi eiti nuo stalo. Įsivaizduokit, kai atsisėda keturi vaikai pavalgyti. Juk ir supasi, ir malasi, ir dainuoja, ir stumdosi. Balaganas.
Marius: Lankėme pozityvios tėvystės kursus.
Edita: Ir kartu, ir aš viena paskui ėjau žinių atnaujinti. Ir skaitau knygas apie vaikų auklėjimą.
