Apie fondo veiklą šiandien, kaip pasikeitė paramos prašymų pobūdis ir kaip sekasi dirbti išvien, skatinant inovatyvios filantropijos plėtrą Lietuvoje, pasakoja fondo iždininkas, jauniausias fondo įkūrėjo sūnus John Kazickas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kazickų šeima turi ilgametę filantropijos tradiciją. Kaip ši tradicija keitėsi bėgant laikui? Ar galėtumėte papasakoti, kaip skirtingi šeimos nariai prisideda prie fondo veiklos?
– Šeimos vertybės visada buvo mūsų auklėjimo pagrindas. Mūsų tėvelis ir mamytė suprato, kaip svarbu dalintis su kitais. Prasidėjus karui jie turėjo bėgti iš tuo metu sovietų okupuotos Lietuvos. Priversti palikti mylimą tėvynę, varginančioje kelionėje su sergančia seserimi Jūrate (vyriausiąja dr. Juozo ir Aleksandros Kazickų dukra), jie patyrė kitų žmonių gerumą. Gyvendami Amerikoje, tėvai niekada neabejojo, kad sugrįš į Tėvynę, ir dėjo visas pastangas prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Šios kelionės į Lietuvą metu kalbėjome su dukterėčiomis ir sūnėnu apie tai, kokie įžvalgūs buvo mūsų tėvai, įkurdami šeimos fondą. Jie suprato, kad šis darbas taps svarbia mūsų gyvenimo misija, vienijant šeimą ir siekiant grąžinti būsimas kartas į Lietuvą. Esame pasirengę padėti organizacijoms, kurios skatina socialinius pokyčius. Remiame ne tik socialinius projektus, bet ir prisidedame prie inovatyvios filantropijos puoselėjimo šalyje.
– Ar galėtumėte paminėti kelis prasmingiausius ar svarbiausius projektus, kuriuos remia Kazickų šeimos fondas? Kuriais projektais labiausiai didžiuojatės arba kurie jums asmeniškai yra reikšmingi?
– Sunku išskirti prasmingiausius ar svarbiausius remiamus projektus: net ir mažos paramos sumos gali sukurti reikšmingą poveikį. Viena svarbiausių mūsų mamytei organizacijų buvo lietuviškos mokyklos – ji norėjo užtikrinti, kad lietuvių kultūra būtų išsaugota išeivijoje JAV. Mūsų tėvelis (Dr. Juozas Kazickas) įsteigė viename seniausių ir žinomiausių JAV universitetų, Yale, doktorantūros stipendijų mainų programą, jog studentai galėtų mokytis jo Alma Mater. Jaunimo įgalinimas ir švietimas yra tos sritys, kurioms iki šiol skiriame didelį dėmesį. Pavyzdžiui, „Uncommon“ – Zimbabvėje ir Lietuvoje veikianti programa, kurioje jauni žmonės gali mokytis IT ir gyvenimiškų įgūdžių. Šiais metais pradėjome naują projektą, skirtą padėti talentingiems lietuviams studijuoti gamtos mokslus, technologijas, inžineriją ir matematiką (STEM) geriausiuose užsienio universitetuose. Šiai programai metams skyrėme 50 tūkstančių eurų.
– Kokią rolę Kazickų šeimos vyresnioji karta, įskaitant jus pačius, atlieka formuojant fondo dabartinę ir būsimą kryptį?
– Fondas yra mūsų šeima. Po truputį į jo veiklą mūsų mamytė ir tėvelis įtraukė visus savo vaikus, tris marčias ir vieną žentą. Šiandien visi šeimos nariai, įskaitant mūsų vaikus (Aleksandros ir Juozo Kazickų anūkus), yra įsitraukę į filantropinę veiklą ir remia skirtingus projektus.
Pavyzdžiui, „Jaunimas Gali” – gyvenimiškų įgūdžių ugdymą per sportą Lietuvos regionuose projektą, inicijavo Peter Kazickas. Kiki Kazickas taip pat tęsia senelių filantropinę veiklą ir domisi švietimo galimybėmis visiems ir moterų reprodukcinėmis teisėmis.
Visi mūsų bendradarbiavimo projektai gimsta iš meilės ir noro padėti tiems, kurie, kaip yra gražiai pasakiusi mano sesuo (Jūratė Kazickaitė), yra mažiau gyvenimo apdovanoti. Pavyzdžiui, mūsų dukterėčiai Sophie ypač rūpi vaikai, netekę tėvų globos. Todėl fondas jau daugiau nei dešimtmetį remia organizaciją „Šv. Jono vaikai“.
– Filantropija keitėsi bėgant laikui, atsirado naujų iššūkių ir galimybių, tokių kaip socialinė žiniasklaida ir globalios krizės. Kaip jūsų šeima reaguoja į šiuos pokyčius?
– Pokytis yra vienintelis stabilus dalykas gyvenime. Tėvelis ir mamytė, kaip niekas kitas žinojo, ką reiškia gyventi karo sąlygomis, nes patys tai patyrė savo kailiu. Todėl vėliau padėjo žmonėms, gyvenantiems diasporoje ir netgi Rusijoje. Prasidėjus karui Ukrainoje, pradėjome remti Ukrainos centrą Vilniuje, fondą „Blue and Yellow“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijas. Viešėdami paskutinį kartą Lietuvoje sužinojome, kad čia vis dar gyvena daugiau nei 75 tūkst. ukrainiečių, kuriems reikia užtikrinti sklandžią integraciją į kasdienę veiklą bei padėti spręsti kitas socialines problemas. Ukrainos centre Vilniuje rūpinamasi, kad ukrainiečiai galėtų mokytis lietuvių kalbos, kitų reikalingų įgūdžių, jiems būtų suteikta reikalinga psichologinė pagalba. Mes norime, kad gyvendami Lietuvoje jie jaustųsi visaverčiais visuomenės nariais.
– Ar buvo kokia patirtis jūsų filantropinėje veikloje JAV ar Lietuvoje, kuri giliai paveikė jūsų asmeninį požiūrį į dalijimąsi su kitais?
– Kai 1990 m. pagaliau buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, mūsų tėvelis nedelsdamas bandė pritraukti privačių investicijų į ką tik išlaisvintą šalį. Jis įkūrė pirmąją Lietuvoje mobiliojo ryšio bendrovę „Omnitel“, o ją 1998 m. pardavus ir mūsų šeimos fondą.
Savo paramos gavėjus mes laikome partneriais, nes nuo pat pradžių siekėme ne tik padėti finansiškai, bet ir kartu kurti ilgalaikį poveikį, kaip tai darė mūsų tėvas, prisidėjęs prie Lietuvos vystymosi. Kai gauname teigiamus atsiliepimus iš savo partnerių, žinome, kad darome tai, kas reikalinga. Kartais sunku pamatuoti sėkmę. Jei pasikeičia vieno žmogaus gyvenimas ar tai nėra reikšminga? Daugeliu atvejų savo darbo rezultatų mes net nematome ištisus metus. Per visus fondo gyvavimo metus parėmėme 500 organizacijų, kurioms skyrėme 16 mln. eurų. Tikime, kad tai, ką darome, yra prasminga ir reikalinga.
– Lietuva šiuo metu patiria ekonominį augimą. Kodėl, jūsų nuomone, svarbu skatinti dalijimosi kultūrą šalyje? Ar galėtumėte pasidalinti savo mintimis apie skirtumus tarp dalijimosi kultūros JAV ir Lietuvoje?
– Dalijimosi kultūros skatinimas yra svarbus kiekvienai šaliai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę įvyko daug pokyčių ir mes matome vis pozityvesnį požiūrį į filantropiją. Žmonės pradeda mažiau galvoti apie savo išlikimą ir galvoja, kaip patys gali prisidėti prie kitų gerovės. Žinoma, per daugiau nei 30 metų šalis labai pasikeitė. Jei anksčiau sulaukdavome prašymų pakeisti namų langus, prisidėti prie pastatų renovacijos, šiandien prašoma fondo prisidėti prie žmonių emocinės sveikatos stiprinimo. Suprantu, kad svajonė gyventi visiems gražiame pasaulyje – utopinė, tačiau tuo pačiu džiaugiuosi, jog šiandien žmonės Lietuvoje turi užsitikrinę gerokai didesnį finansinį stabilumą ir ateities perspektyvas. Lietuva tampa vis labiau panaši į Jungtines Amerikos Valstijas.
– Ką patartumėte kitoms šeimoms ar jaunimui, norintiems prasmingai prisidėti prie filantropijos?
– Atsakymas paprastas: tiesiog pradėkite. Dalindamiesi su kitais gausite ne tik džiaugsmą ir pasitenkinimą, bet ir galimybę kurti teigiamus pokyčius aplinkoje, kurioje gyvenate. Yra daug organizacijų, kurioms reikalingi ne pinigai, o dėmesys, ir kurios ieško savanorių. Ženkite pirmą žingsnį, savanoriaudami vietinėse organizacijose savo kaimynystėje. Gali būti, kad organizacijoms, kurios skatina verslumą, trūksta mentorių, tad prisidėkite prie jų ir dalinkitės patirtimi. Visuomet yra žmonių, kuriems reikia įvairios paramos, ne tik finansinės. Skirtas laikas gali ne tik sušildyti kito žmogaus širdį, bet pakeisti ar net išgelbėti gyvenimą.
