Pačiam aviacijos ekspertui, bent jau virš žemės, baimės genas neegzistuoja, o visiems, kurie lėktuve jaučiasi nejaukiai, jis pataria apie skrydį negalvoti, verčiau projektuoti mintis į vietą, kurion skrendama.
Piloto K.Zagrecko teigimu, progresuojant technikai, pasaulyje aviakatastrofų atvejai vis retesni.
Tiesa, jos vis dar nutinka. Dažniausiai dėl žmogiškojo faktoriaus: kažkas kažką ne taip paspaudė, laiku nesureagavo ir pan., todėl ir būsimiems pilotams jis akcentuoja: „Nebijokite save ir kolegas patikrinti dar ir dar kartą. Pastebėti savo klaidą apmaudu ir skaudu, bet tik ją pripažinę iš situacijos išeisite nugalėtojais.“
– Kęstuti, iliustruokite pavyzdžiu, kaip tai atrodo praktiškai?
– Aviacijoje negali kažkuris vienas žmogus būti viršesnis už kitą. Kiekvienas gali pasakyti, jog pastebėjo kolegos ar savo klaidą ir nebus už tai nubaustas. Kebliau, kai klaida vadovo, bet europinėje aviacijoje mes ir tai beveik įveikėme.
Kolegai, sėdinčiam šalia, visuomet galime pasakyti: mes ne tą mygtuką įjungėme, ne tokį skaičių įvedėme, skrendame ne ten, kur reikia. Svarbiausia, kad kitas žmogus tai išgirstų ir pripažintų.
– Bet žmogų veikia emocijos ir asmeninės ambicijos. Ar visuomet nugali profesionalumas?
– Kadaise, važiuodamas automobiliu, klausiausi didžiausio pasaulio transliuotojo BBC laidos apie Anglijos medicinos įstaigas, kurios norėjo savo darbe perimti patirtį iš aviacijos, kad išvengtų klaidų.
Diskusijos virė apie tai, kaip tą žmogišką klaidą reikiamu momentu pagauti, laiku pastebėti ir ištaisyti.
Su kiekviena diena tam pasitelkiama vis daugiau technologijų, mokymų, savęs ir savo elgsenos pažinimo.
Kiek tame procese esi veikiamas sąmonės, kiek pasąmonės? Aš prisižiūrėjęs tų dalykų ir pilotų mokymuose, treniruotėse.
Kai streso lygis viršija normą, elgesys keičiasi: žmogus viršija savo galimybes, t.y. ima matyti ir girdėti tai, ko nėra.
– Dauguma pasaulio oro linijų bendrovių laikosi taisyklės, kad vienam iš pilotų palikus kabiną jį turėtų pakeisti kitas įgulos narys. Kam to reikia?
– Komandoje visuomet dirba du pilotai: niekada nežinai, kas vienam iš dviejų gali nutikti. Nepriklausomai nuo aplinkos faktoriaus gali kilti problemų ir su sveikata.
Tarkime, lėktuvui kylant vienam iš pilotų prasideda epilepsijos priepuolis, tik šalia esantis pajėgs situaciją suvaldyti.
Ir nors fizinė pilotų sveikata yra kruopščiai tikrinama kiekvienais metais, psichologinė jų sveikata dažnai apžiūrima tik pirmaisiais metais, kai kandidatuojama į pilotų mokyklą.
Psichologinės sveikatos pagrindai praktiškai ir padedami, priimant į pilotų mokyklą, per pačią pirmąją sudėtingiausią medicinos apžiūrą, kurią atlieka kandidatas į pilotus. Ten atliekami atitinkami psichologiniai testai gebėjimams ir apskritai fizinei būklei nustatyti.
– Prieš perkant lėktuvo bilietus dažnas, matyt, pasvarsto, kur lėktuve sėdėti komfortiškiausia?
– Sėdėti ant lėktuvo sparnų, kaip ir jo priekyje, visad maloniau, nes lėktuvas mažiau supasi. Tuo metu lėktuvo pabaigoje, vadinamojoje uodegoje, justi kiekvienas jo manevras ir krustelėjimas.
– Mėginu įsivaizduoti, kad jums, matyt, labai keista su tokiu profesiniu stažu skristi lėktuvu kaip eiliniam keleiviui, jo nepilotuojant, ir stebėti, kaip su savo baimėmis tuo metu grumiasi šalia sėdintys keleiviai.
– Kartą, kai skridau iš Pietų Brazilijos į Šiaurės Braziliją, sėdėjau šalia keleivės, vyresnės už mane. Prieš lėktuvui leidžiantis ji kalbėjo poterius, žegnojosi, geležiniu žvilgsniu žvelgė į niekur, o kėdės porankius suspaudė taip, kad net rankų krumpliai pabalo... Stebėjau visa tai nieko nesakydamas.
Bet gana dažnai baimė žmonėms kyla iš nežinojimo, na, dar pasitaiko ir uždaros erdvės baimė (klaustrofobija), bet dažniau bijoma turbulencijos, kuri prasideda nei iš šio, nei iš to... Dangus giedras, saulė šviečia, nė vieno debesėlio ir staiga...
Būtent todėl lėktuve, kad išvengtume skaudžių patirčių, keleiviams patariame segėti saugos diržus. Turbulencijos dažnos virš Ramiojo vandenyno.
Kitas keleivius neraminantis dalykas yra garsai lėktuve. Per savo paskaitas žmonėms, norintiems nugalėti skrydžio baimę, pateikiu pavyzdžių ir įrašų iš lėktuvo, papasakoju, kas ten braška. Skrydžio metu juos atpažindamas keleivis jau neturi ko bijoti, jaučiasi saugus.
– Bet esate matę keleivių, kurie savęs taip ir nenugalėjo?
– Yra buvę, kad įlipa žmogus ir po akimirkos pasako, kad neskris. Gal ir gerai, kam žmogui kankintis ir sveikatą gadintis, jei jaučia, kad negali. Bijančių skristi išties mažas procentas. Keleiviai sunerimsta, kai lėktuve garsai keičiasi: kažkas ūžti pradeda, kažkas nutyla. Viskas. Krentame (iliustruodamas jų baimę juokiasi pašnekovas – aut. past.)
Man patinka stebėti didžiulę sprogstančių pumpurų masę virš žemės, iš lėktuvo, milijonus sprogstančių pumpurų. Tiesiog labai gražu.
– Paneikite arba sutikite, kad skristi lėktuvu daug kartų saugiau nei važiuoti automobiliu?
– Skristi išties tūkstančius kartų saugiau nei važiuoti automobiliu ar pėsčiam eiti. Esu gyvas to įrodymas: Vietname šaligatviu eidamas išsinarinau rankos sąnarį. Sveiku protu nepagalvotum, kad taip galima (juokiasi).
– Užsiminėte, kad esate visiškai prie komercinių skrydžių karjeros pabaigos, kas lauks po jų?
– Dar mėnesį skraidinsiu keleivius komerciniais reisais, o paskui jau tik lėktuvus, be žmonių.
Kone dešimtmetį užsiimu lėktuvų bandymais, jų perskraidymu, bendrauju su inžinierių komandomis, šalinančiomis lėktuvų gedimus ir trūkumus. Po mano apžiūrų ir įvertinimų tais lėktuvais skraidinami žmonės.
Kuomet Lietuvoje politiniu sprendimu buvo uždaryta buvusi Vilniaus skrydžių bendrovė. „Air Lituanica“, papildomai dirbau užsienio kompanijose.
Jose keliaudamas po pasaulį užsiėmiau ir pilotų mokymais. Gal tik Antarktidoje nebuvau, visur kitur pabuvojau. Bendrauti su žmonėmis man vienas įdomumas.
– Lėktuvus pilotuojate daugiau nei ketvirta dešimtis. Atskleiskite, koks vaizdas mieliausias jūsų akiai pakilus virš žemės?
– Atsiplėšęs kokius du šimtus metrų nuo žemės kovo pabaigoje balandžio pradžioje kasmet regiu didžiulę masę sprogstančių pumpurų.
Akys fiksuoja įvairiausias jų spalvas: žemėje tokių atspalvių tiesiog nėra. Pradedant violetine, vyšnine, baigiant žalia.
Man patinka stebėti didžiulę sprogstančių pumpurų masę virš žemės, iš lėktuvo, milijonus sprogstančių pumpurų. Tiesiog labai gražu.
– Minėjote, kad jūsų šeimoje pilotų nebuvo. Kaip pats tokį profesinį kelią pasirinkote?
– Vaikystėje, kai leisdavau laiką Molėtuose, močiutės vienkiemyje, stebėdavau karinių lėktuvų maršrutus iš Panevėžio link Vilniaus skrendančius. Jie žadindavo mano smalsumą.
Taip patekau į karo lakūnų mokyklą Ukrainoje, Černihive. Bet man ten nepatiko: per stojamuosius egzaminus du lėktuvai nukrito ir užsimušė du kursantai.
Man tai pasėjo abejonę, todėl pasukau į civilinę aviaciją. Baigiau Kyjivo civilinės aviacijos inžinierių institutą. Paskui dar mokiausi Leningrade, o tuomet jau sekė darbas keleivinių lainerių pilotų kabinoje.
– Gal galėtumėte palyginti, kuri veikla sunkesnė: rašyti ar lėktuvą pilotuoti? Na, ir kas jus pastūmėjo parašyti knygą „Kelionės po pasaulį. Piloto dienoraštis“?
– Rašydamas pavargsti labiau nei lėktuvą pilotuodamas (juokiasi). O rašyti knygos visai neplanavau. Šovė į galvą mintis aprašyti man nutikusią istoriją. Parodžiau ją pažįstamam žurnalistui.
Jam patiko, pasiteiravo, ar būtų tęsinys? Taip viskas ir įsibėgėjo. Išleisti knygą padėjo tuometinė žurnalo „Aviacijos pasaulis“ redaktorė Vilma Jankienė.
O tematiką tarsi pametėjo pats gyvenimas: žlungant lietuviškoms oro bendrovėms, susiradau dar vieną įdomų darbą – išbandyti lėktuvus. Apie tai ir yra mano knyga.
Ilgas valandas leidžiant oro uostų laukimo salėse pradėjau fiksuoti kasdienybę, apie kurią pasakojant ji tampa nebe kasdienybe. Kažkam netgi atrodo kaip nerealus gyvenimas.
Pilotui skrydžiai yra rutina, žemės žmogui – kažkas pakylėto. Bet jeigu tie skrydžiai nesikartoja, jei kiekvieną kartą tai susidūrimas su nauja tikrove, išeities iš dar nepatirtos situacijos paieška, tada rutina įgauna skonį.
– Klausydama jūsų svarstau, kaip žmona Aurelija jus paleisdavo ir išlaukdavo grįžtančio? Daugiau nei keturios dešimtys metų...
– Lakūnų žmonoms sunku, bet aš jos savo nutikimais negąsdindavau (juokiasi). Mes seniai drauge: dar nuo mokyklos laikų, abu paralelinėse klasėse buvome. Na, ir mūsų šeimos atostogos yra žmonos nuopelnas. Paskutinį kartą Vietnamą drauge atradinėjome.
Dosjė:
K. Zagreckas gimė Molėtuose ir visą vaikystę iki mokyklos praleido pas senelius viensėdyje.
Tikroji K. Zagrecko kaip piloto biografija prasidėjo įstojus į civilinės aviacijos mokyklą Sasove, kurią baigęs gavo paskyrimą į Kauno jungtinį aviacijos būrį (Aleksoto aerodrome).
Po ketverto metų prasidėjo orlaivio vado karjera, kuri dar nesibaigė. Skraidyta su rusiška technika, po to su „Boeing“ ir „Embraer“ įvairių serijų lėktuvais po visą pasaulį: Tunise, Kinijoje Airijoje, Singapūre, Brazilijoje, JAV.
Lietuviškų oro bendrovių vardai ir jų likimai pilotui pažįstami taip pat labai gerai.
