Nors siuvyklėlė mūsų ir rūsyje, kelnes lenkiant Algimantas Baltakis, tiesa, šiandien jau, amžiną atilsį, eiles deklamavęs yra.
Jo ponia, rodos, pati dizainą Dailės akademijoje dėsčiusi, apie audinių faktūras pasakojo.
Darbas mūsų nenuobodus: ir sutanas Vilniaus kunigų seminarijos klierikams siuvę esame“, – pasakoja nuo ryto iki vakaro adatos iš rankų nepaleidžianti siuvėja iš Antakalnio Loreta Mačiulytė.
– Kaip manote, ar neištiks siuvėjų kaminkrėčių likimas? Ar neišnyks ši profesija?
– Nemanau: visuomet bus žmonių su netipinėmis figūromis ir didesniais lūkesčiais drabužiams, nei mato parduodamus parduotuvių vitrinose. Noras atrodyti gražiau, išskirtiniau, būti kitokiu egzistavo tiek tūkstantmečių, tikėkimės, ir toliau gyvuos. Bent mes siūsime, kol išmirsime.
– Bet pokyčių, matyt, jau pastebite ir šiandienos visuomenėje?
– Na, Lietuvoje siūdintis drabužius pas siuvėją dar ateina ir vidurinė klasė. Tuo metu daug kur pasaulyje ji to nebeįstengia, tiesiog per brangu. Kaip pavyzdį paminėsiu JAV, ten leisti siuvėjos sau negali ir ponios su gera alga, o pas mus dar ponios iš gatvės ateina. O gal ten mažų siuvyklėlių mažiau.
– Siuvimo amato mokėtės ne Vilniuje?
– Tuometiniame Kauno technikume, vėliau buvusioje profesinėje mokykloje mums dėstė dar A.Smetonos laikų dėstytoja, kuri, beje, ir Smetonienei sukneles siuvo. Kokių tik istorijų prisiklausę iš ten nesame.
Beveik visas mūsų kursas iki šiol pagal specialybę tebedirba. Pajuokaujame, kad Kauno ponios mus gerai išmuštravo: palenkti kelnes joms ne iš pirmo karto pavykdavo.
Dvejus su puse metų mokė mus siuvimo, modeliavimo, jau nuo pirmųjų studijų dienų gavome ne tik siūles siūti, su muzikiniu Kauno teatru bendradarbiavome, taigi ir prie spektaklių apipavidalinimo savo kūriniais prisidėdavome.
Na, o mintis, kad galėsiu balerinoms sukneles siūti, mane visad pakylėdavo: juk taip dalis manęs šoks.
– Jūsų talentas siūti paveldėtas iš giminės?
– Matyt, kiekvieno giminėje atsirastų siuvėjų. Manojoje iš tėčio pusės, buvo taip pat garsus Vilniaus paltų siuvėjas. Savo laiku jis dirbo prie Rotušės. Nukrypau ir aš į tą pusę: džiaugiuosi ir darbu, ir sutiktais žmonėmis. Nors ir mama mano siuvo, tiesa, tik tiek, kiek reikėjo namų ūkiui (pagalvių užvalkalai ir pan.). Dar ji labai gražiai audė ir mezgė.
– Ar daug monotonijos jūsų kasdienybėje?
– „Siuvyklėlėje“ pajuokaujame, kad kūryba prasideda tuomet, kai klientė atsineša siuviniui per mažai audinio. Tenka galvoti, kaip išsisukti. Klientė pastebės ir įvertins galutinį rezultatą, bet niuansus teks apgalvoti iki tol, nors tai suteikia darbui savotišką smagumą.
– Sudėtingiausia dalis, matyt, įtikti klientui?
– Kai matai audinį ir žmogų, ateina suvokimas, kuria kryptimi judėti, matai, kas jam tiktų pagal figūrą: visuomet gali siuvinį pakreipti tinkamesne linkme, perklausi, kaip žmogus norėtų, matuojantis pakalbinti. Taip ir čiupinėjamės (juokiasi).
– O jei kliento lūpa žemyn patempta, suprask, neįtiko siuvinys iš pirmo karto?
– Dažniausiai pavyksta iš pirmo karto, bet, jei ir nepavyktų, audinys mėgsta siūles. Po primatavimo išeina gražiau, nei buvome sugalvoję iš pradžių. Man patinka bendrauti su klientu, rinktis audinius, gal liūdniau, jei žmogus pasako griežtai, kaip nori: mažiau vietos lieka improvizacijai, bet ir tai įveikiame.
– Minėjote, kad jūsų specializacija viršutiniai drabužiai. Ar dažnai tenka juos siūti?
– Iki šiol mielai siuvu paltus, sukneles, retai, bet pasitaiko ir liturginių rūbų. Šv.Onos bažnyčiai atkūrinėjome juos pagal senųjų siuvėjų darbus, dygsniuką teko sutankinti iki senovinio, galimybė pagilinti turimas žinias man visuomet teikia džiaugsmą.
– Siuvykla, kurioje dirbate, įsikūrusi priešais Čiurlionio menų gimnaziją. Tikriausiai dažnai jos gimnazistus rengiate?
– Anksčiau dažniau jiems siūdavome, dabar menų gimnazija turi savo siuvėją. Bet siūti vaikams vis dar tenka: ir krikšto rūbelius, ir drabužėlius kalėdiniams pasirodymams, ir pirmos komunijos suknytes.
– Kaip ilsinate rankas ir akis po intensyvios darbo dienos „Siuvyklėlėje“?
– Kadangi gyvenu Užupyje, į darbą ir iš darbo Antakalnyje einu pėsčiomis. Bent kartą per mėnesį ištrūkstu į filmą, operos ar spektaklio premjerą, skaitau knygas... Plėsti akiratį visiems privaloma, žinoma, reikia ir laiko su draugais, ir burbulių su jais, visko reikia.
– Siuvimas, suprantu, jūsų pašaukimas?
–Jeigu darbas teikia džiaugsmą, pavyksta užsidirbi ir duonai, ir sviestui, ir vynui, tai ko daugiau reikia? Eidama Vilnelės krantine dažnai pagalvoju, kaip sukirpsiu suknelę, ar ką naujo klientei pasiūlysiu.
Savo darbu mes klientes ir pastūmėjame, ir parodome, kad gali būti ir kitaip. Ypač, jei pastebime, kad žmogus neapsisprendęs, bandome jam variantų pasiūlyti.
– Pokalbio metu užsiminėte, kad kostiumėlius ponioms ne kartą esate siuvusi pagal, amžiną atilsį, Almos Adamkienės dizainerių drabužių pasirinkimus.
– Taip, jos stiliumi ir pasirinktais dizaineriais džiaugiausi. Manau, ir šiandien jos vilkėti kostiumėliai vis dar aktualūs savo stilistika, pagal jų modelius galima siūti: nė viena ponia iškritusi iš konteksto nebus.
