Su Rūta mes kalbamės ne tik apie svajones ar ateities planus, meilę, meną, bet ir saviraišką, atradimus ir kaip gyvenimas apsisuka 180 laipsnių kampu.
„Po to, kai pastudijavau Dailės akademijoje, net nežinau, kas yra tas menas ir kaip save pristatyti. Meno sąvoka kartais atrodo labai plati ir neapibrėžianti, o kartais – labai ribota. Kai žmonės klausia, kas aš, atsakau, kad turbūt keramikė (juokiasi). Tai sritis, į kurią visą gyvenimą einu nuosekliai, tačiau nežinau, kur vėjai mane nuneš – dabar pradėjau domėtis piešimu, psichologiniais, ezoteriniais dalykais, todėl mano širdis atvira. Tu tik supranti, kad negali nedaryti, o ką kuria tos rankos – tai pačiai būna nuostabu ir netikėta“, – sako Rūta.
Spontaniška Anglija ir viską pakeitusi sėkmė „Liberty“
Moteris sako, kad menas į jos gyvenimą atėjo natūraliai ir organiškai. „Tokia buvau nuo vaikystės – man rūpėjo menas, vėliau mokiausi Dailės akademijoje, o ir visiems aš visada buvau menininkė. Beje, iš pradžių norėjau stoti į grafinį dizainą, tačiau tuo metu nebuvo vietų ir man pasiūlė eiti į keramiką. Kai vėliau pamačiau, kas tas grafinis dizainas ir su kuo valgomas, supratau, kad ačiū Dievui, aš pasirinkau keramiką“, – juokiasi R.Lisauskienė.
Išvykimas į Angliją menininkės gyvenime buvo labai spontaniškas, kaip sako, pasiūlė žmogus, su kuriuo tuo metu mezgėsi ryšys. „Jis sako – važiuojam! O aš galvoju – o kodėl ne? Pagalvojau, kad porą metų paieškosiu laimės, tačiau užtrukau net 9-erius metus“, – kalba Rūta.
Iš pradžių Anglijoje ji dirbo paprastus darbus, kaip sako, suprato, kad visai nemoka kalbėti angliškai ir nesupranta britų. „Padirbdavau po porą savaičių vis kokiuose fabrikėliuose ir tai man sukėlė daug klausimų. Pavyzdžiui, kodėl aš tą darau? Kodėl nesirenku to, ką moku geriausiai, t.y., keramikos? Nusipirkau molio ir pradėjau lipdyti“, – juokiasi Rūta, pridėdama, kad tada atėjo tas jausmas, jog jos niekas vėl nenuvarys dirbti į fabriką ir kad gyvenimas yra per trumpas užsiiminėti nesąmonėmis.
Ji sako, kad atsidėjusi menui nežinojo, kaip realizuos savo darbus, tad apie trejus metus užtruko atrasti save rinkoje, susikurti aplink save menininkų, keramikų ratą: „Susipažinau su žmonėmis, kurie mane nukreipė reikiama kryptimi, pradėjau dirbti studijoje, remiančioje jaunus menininkus, įstojau į CPA (Craft Potters Association), o tada ir prasidėjo darbas ir judėjimas. Atsidėjau menui ir pajaučiau, kad tos durys veriasi. Aišku, laiko užtrunka, kol atrandi save, ypač, svetimoje šalyje“.
Kaip sako Rūta, iš pradžių ji jautė įtampą – kaip ją priims anglai, tačiau galiausiai numojo ranka: „Supratau, kad kalbu taip, kaip kalbu, o tai, kad esu emigrantė, priėmiau kaip privalumą. Galiausiai pasirinkau žaidimo formą ir tikrai pasidarė kur kas lengviau eiti savo keliu“.
Keramikė sako, kad būtent Anglijoje išsikristalizavo jos autorinė technika – pagrindinis akcentas kūryboje yra gyvybės medis, atsispindintis beveik visuose darbuose su šiuolaikinėmis detalėmis ir netikėtais elementais, pavyzdžiui, ant medžio sėdintys du diedukai ir jį pjaunantys pjūklu. „Mano kūryboje yra ir humoro, ir ekologijos. Dar mano darbai labai ryškūs, todėl jie labai išsiskyrė palyginti su britų kūryba“, – kalba Rūta.
O kaip jos darbai atsidūrė itin žymioje „Liberty“ parduotuvėje, kurią pati keramikė vadina daiktų muziejumi? Kaip pasakoja Rūta, jai konkurse pasiūlė dalyvauti draugas – tereikėjo savo darbu ir žyme prie jo pasidalinti instagrame.
„Kadangi tai buvo nesudėtinga, taip ir padariau, o galiausiai – pamiršau. Po kiek laiko sužinojau, kad esu atrinkta į finalą su kitais 13 pretendentų. Galiausiai gavau laišką su padėka, kad dalyvavau, o paskui perskaičiau, kad aš gi laimėtoja! Nesupratau ir nuskubėjau pas kolegę ir sakau jai – kas čia parašyta? Pirmą kartą suabejojau savo anglų kalbos žiniomis! Negalėjau patikėti, kad aš laimėjau, juk dalyvių buvo daugiau kaip 9500“, – prisimena Rūta.
Konkursą laimėjusi Rūta turėjo galimybę savo darbus pardavinėti „Liberty“ parduotuvėje, tačiau, kaip ji pasakoja, tai buvo juodas darbas, visgi, patirtis moteriai tikrai labai pravertė. „Supratau, kad man paprasčiausiai per sunku, kitaip tariant – aš ne verslo žmogus ir tai mane labai stipriai stabdė kūryboje. Esu menininkė, todėl galiu užsidaryti kone metams dirbtuvėse ir tai man suteiktų daugiausiai laimės“, – prisimena Rūta.
Kalėdų senelis, jo žmona ir Pusnės kaimo sodyba
Po kurio laiko, praėjus beveik dešimčiai metų, moteris nusprendė, kad grįš į Lietuvą. Kaip sako, niekada savęs nematė Anglijoje gyvenant visada, tačiau tai buvo etapas, kuriuo ji šiandien džiaugiasi. „Priėmiau tai kaip karjeros etapą, savo vardo kūrimą, tačiau dabar Lietuvoje aš turiu tai daryti iš naujo. Supratau, kad buvau perdegusi ir man reikėjo laiko atsigauti“, – kalba keramikė.
Vėliau viskas klostėsi labai greitai – Lietuvoje Rūta ištekėjo už garsaus aktoriaus, choreografo ir Kalėdų senelio Petro Lisausko, gimė vaikutis, atsirado sodyba.
„Žinote, nebūčiau patikėjusi, nes sakiau – niekada, kad susipažinsime su vyru per Tinder. Bet draugės kaip raganaitės pribūrė ir siūlė būtinai pamėginti. Ne vyro ieškoti, bet pabendrauti. O vėliau, jau susitikus, kaip bebūtų keista, paaiškėjo, kad mes su Petru jau buvome pažįstami prieš 14 metų. Karantinas taip pat pagreitino procesus – teko pavaidinti šeimą ir namais pažaisti“, – juokiasi moteris.
O kaip atsirado sodyba tokioje simboliškoje vietoje? „Vieną dieną sakau – važiuojam sodybų aplankyti. Tai buvo mūsų abiejų svajonė – kada nors gyvenime turėti sodybą. Priėmėme tai kaip žaidimą ir fantaziją, tačiau kai atvykome į Pusnės kaimą ir pamatėme tą sodybą... Žiūrime, kad ir vienam, ir kitam ta lūpa kruta. Supratome, kad ta vieta lyg pakvietė mus! Mes buvome kartu tik keturis mėnesius, kai tą sodybą nusipirkome. O paskui vyras ir sako, įsivaizduoji, aš kaip Kalėdų senelis vaikams galiu duoti laiškus rašyti į Pusnę! Pradėjome galvoti ir fantazuoti, kad viename hektare lakstys elniai, kitur bus Kalėdų senelio rezidencija, trečiur – mano dirbtuvės“, – juokiasi Rūta ir priduria, kad labai pamažu tikisi, kad svajonės taps realybe ir jau greitai visus susidomėjusius galės pakviesti į Pusnę.
Moteris dalinasi, kad labiausiai ją traukia gamta, nors kiekvieną patirtį ir etapą ji priima su džiaugsmu. „Galbūt karantinas labiausiai man atvėrė akis ir parodė, kokia gamta man artima ir reikalinga. Dabar kitas gyvenimo etapas ir matau, jog kūryba taip pat keičiasi. Matyt, kad ta spalvota ir etnomotyvais išsiskirianti kūryba liko Anglijoje, o dabar natūraliai išsirutuliojo, kad užsiimu raugo keramika, kuri mane labai vilioja. Tai sena lietuviška technika – aš savo ką tik išdegtus darbus merkiu į raugą, o jie tada taip pakvimpa lietuviška duona! Raugas dargi suteikia darbams ir savotišką spalvas, raštus. Beje, mano darbai yra funkcionalūs, nes nemėgstu tokių, kurie dulka lentynoje. Noriu, kad mano darbai būtų naudojami“, – dalinasi R.Lisauskienė ir priduria, kad šiandien yra tame džiaugsmingame etape, kuriame pildosi visos svajonės.
