2019 metų sausio pradžioje tėvai merginą išlydėjo į Malaiziją pas internetinį draugą. Skrydis buvo suplanuotas per Suomiją ir Katarą. Po keleto dienų raseiniškiai sulaukė žinutės, kad dukra sėkmingai pasiekė tikslą. Nuo to laiko jos ryšys su artimaisiais nutrūko. Sunerimę tėvai kreipėsi į Raseinių rajono policijos komisariatą, prašydami pradėti dingusios be žinios dukros paiešką.
Oficialūs pareigūnų kreipimaisi į Malaizijos teisėsaugą rezultatų nedavė. Jų atsakymai buvo prieštaringi, tad Raseinių policijos komisariato darbuotojai taip ir nesuprato – yra jų šalyje lietuvė ar ne. Tada į pagalbą atėjo „visagalis internetas“.
Už pagalbą jos paieškoje pareigūnai dėkingi Malaizijoje gyvenančiai lietuvei Ritai Rukei – lietuvių bendruomenės pirmininkei.
Plačiau šią istoriją galite skaityti čia.
15min duotame interviu Rita papasakojo, kaip vyko merginos paieškos, kodėl ji ėmėsi padėti policijai, taip pat apie gyvenimą tolimoje ir lietuviams dar mažai pažįstamoje šalyje.
– Rita, policija išplatino tikrai nekasdienį pranešimą ir jame atskleidė šiek tiek detalių, kaip vyko merginos paieška. Kaip reagavote sulaukusi tokio policijos prašymo?
– Viskas prasidėjo 2021 metų vasarą, kai į Malaizijos lietuvių bendruomenės paštą atėjo laiškas. Tai buvo prašymas padėti rasti dingusią lietuvę.
Mūsų bendruomenės nariai nuo įsikūrimo aktyviai dalyvauja įvairiose mūsų šalies organizuojamuose projektuose, renginiuose, mielai padedame ir turistams bei konsultuojame verslo klausimais, tačiau šis prašymas buvo tikrai neeilinis.
– Kaip rasti žmogų Malaizijoje, nuo ko pradėti?
– Pirmiausia pamėginau kreiptis į tos valstijos, kurioje, mūsų pareigūnų duomenimis, ji galėjo būti, policijos komisariatą. Tačiau nesėkmingai.
Pirmosiomis dienomis į paieškas įsitraukė ir daugiau mūsų bendruomenės narių, bandėme su mergina susisiekti duotu telefono numeriu, naršėme socialiniuose tinkluose, išplatinome informaciją mūsų privačioje bendruomenės grupėje, tačiau taip pat be jokių rezultatų.
Galiausiai praėjus porai mėnesių, kai šiek tiek jau buvo atlaisvinti karantininiai apribojimai, tiesiog gatvėje budinčio policijos pareigūno paklausiau, kur man reikėtų kreiptis, ir trumpai paaiškinau situaciją.
Jau turėjau parengusi pranešimą su dingusios merginos duomenimis, tereikėjo kreiptis į tinkamą skyrių.
Laimei, be galo paslaugus apsaugos darbuotojas ant motociklo mane pavėžėjo iki pagrindinio miesto policijos komisariato.
Labai nudžiugau, kai pareigūnas nurodė visiškai šalia namų esantį Turistų informacijos centrą ir jame veikiantį Turizmo policijos skyrių. Tik bėda, kad ten nuėjusi radau stambia grandine ir spyna užrakintas duris. Laimei, be galo paslaugus apsaugos darbuotojas ant motociklo mane pavėžėjo iki pagrindinio miesto policijos komisariato.
Ten man paaiškino, kad karantino metu turistų nėra, tad ir Turizmo policijos skyrius panaikintas.
Tada nuėjau į bendrą skundų priėmimo skyrių.
– Iki tol turėjote kokių nors bendravimo patirčių su Malaizijos policija?
– Tiesą sakant, iki tol niekada neteko būti tokio pobūdžio įstaigoje. Ten ne tik žmonės ateina užregistruoti nusiskundimų, bet yra ir areštinės.
Tuo metu, kai laukiau savo eilės, pro mane pravedė suimtus asmenis, kurių basos kojos buvo surakintos grandinėmis, o violetinės uniformos per trumpos. Patys nuteistieji atrodė gana bauginančiai. Teko girdėti tik gandus, kad geriau į areštines ar kalėjimą Malaizijoje nepatekti, nes tikrai ne pyragai.
– Kaip sekėsi bendrauti su pareigūnais?
– Policijos komisariate praleidau keturias varginančias valandas, nes teko ne tik perrašyti savo prašymą, bet bent tris kartus pasakoti istoriją vis iš naujo ir vis kitiems pareigūnams.
Taip nutiko dėl kalbos barjero, nes ne visi pareigūnai kalba angliškai, o mano malajų kalbos tokiam pasakojimui nepakako. Laimei, pasakoti teko vis aukštesnio rango pareigūnams, o galiausiai kalbėtis baigiau greičiausiai jau su vienu viršininku jo asmeniniame kabinete.
Man buvo pasakyta, kad greitu laiku su manimi susisieks. Pasakysiu nuoširdžiai – labai daug vilčių nebuvo, kadangi šioje šalyje viskas vyksta labai lėtai.
Tačiau jau tą patį vakarą gavau skambutį iš žmogaus, kuris prisistatė kaip detektyvas. Jam vėl reikėjo pasakoti visą istoriją, laimei – jau paskutinį kartą. Nusiunčiau jam merginos duomenis ir taip mes pradėjome bendradarbiauti. Buvo 2021-ųjų spalis.
Viskas vyko tiesiog telefonu, aš siunčiau jam mūsų policijos pareigūnų atnaujintą informaciją, tuomet kartu, naudodamiesi „Google maps“, bandėme išsiaiškinti, kurios vietovės tai galėtų būti.
Koordinatės, kurias gaudavome, buvo miesteliai su mažiausiai 20 tūkstančių gyventojų. Tiesiog proto šturmo metodu atmesdavome vietoves, kur tikrai europietė mergina nepraslystų pro gyventojų akis.
Galiausiai pernai metų gruodį, gavusi tikslesnį adresą, paprašiau detektyvo jį patikrinti, tačiau šis adresas buvo kitoje valstijoje. Tada jis paprašė savo kolegos pagalbos. Ir po dvidešimties minučių aš jau kalbėjausi su dingusia mergina.
Negaliu komentuoti jos sprendimo, bet tikrai emocijos liejosi iš abiejų pusių. Aš be galo džiaugiausi tik dėl vieno dalyko – kad ji yra gyva, laiminga ir saugi, žinant, kokios istorijos girdisi kaimyninėse šalyse, kur merginos yra parduodamos prostitucijai arba tiesiog nužudomos.
– Rita, kokia apskritai yra Malaizijos lietuvių bendruomenė? Ką jūs – kaip bendruomenė – veikiate? Jūsų nuomone, ką apskritai žmogui duoda bendruomenė, buvimas joje? Labai įdomus ir ryšys žmonių, kuriuos jungia ne bendri pomėgiai, o būtent tautybė. Randate bendrą kalbą?
– Mūsų bendruomenė yra maža, bet be galo draugiška, bendrumo jausmas šiuo metu vienija apie 17 lietuvių, kurie oficialiai jai priklauso. O iš viso mūsų – apie 25.
Šiemet rugpjūčio 31-ąją švęsime trečiuosius savo metus. Mūsų bendruomenė yra lietuviškumo uostas Malaizijoje, vienijantis joje gyvenančius lietuvius, padedantis išlaikyti tautiškumą ir puoselėti tradicijas, skleidžiantis žinias apie Lietuvą ir jos kultūrą Malaizijoje bei skatinantis lietuvių ir malaiziečių bendradarbiavimą įvairiose srityse.
Pandemijos metu Malaizijoje buvo ribojami susibūrimai, uždraustas keliavimas net šalies viduje. Tačiau bendruomenės nariai pagal galimybes rinkosi paminėti svarbias mūsų šaliai datas, šventes. Taip pat, užmezgus glaudžius ryšius su ambasadomis Japonijoje ir Kinijoje, su kitomis Azijos lietuvių bendruomenėmis ir Užsienio reikalų ministerijos Globalios Lietuvos departamentu, atsirado galimybės dalyvauti nuotoliniuose renginiuose ir mokymuose.
Organizuojamės kelių dienų išvykas į gamtą, prie jūros ar žygius. Įkūrus bendruomenę ir pradėjus skelbti informaciją apie Malaiziją socialiniame tinkle „Facebook“, būtent per ten mus suranda tik atvažiavę ir naujai įsikūrę lietuviai.
Tikrai esu gavusi padėkų už pagalbą jaustis čia kaip namuose, tad, manau, bendruomenės vaidina be galo svarbų vaidmenį. Esame įkūrę ir klubą „Tik damos“. Renkamės ketvirtadieniais pietų ar vakarienių metu. Labai džiugu, kad prisijungia kartais ir tiesiog atostogoms atvykusios lietuvaitės.
Rasti bendrą kalbą yra tikrai nesunku. Aš visuomet sakau, kad į tokius tolimus kraštus atvyksta labai draugiški, išsilavinę ir daug pasaulio matę tautiečiai. Juk ne kiekvienas išdrįstų emigruoti į Aziją.
– Kokie keliai, kokios aplinkybės žmones atveda į Malaiziją?
– Dažniausiai žmonės atvyksta dirbti keleriems metams, gavę tarptautinės kompanijos darbo pasiūlymą ar komandiruotei. Studijuojančių pasitaiko daug rečiau, šiuo metu turime vieną doktorantę. Kiti lietuviai turi rezidento statusą, tad čia sėkmingai verslauja ir yra sukūrę šeimas.
Dėl griežtų darbo vizos reikalavimų čia gali dirbti tik aukštą kvalifikaciją turintys darbuotojai, nors, tiesa, Malaizija šiuo metu atvėrė galimybes ir skaitmeniniams klajokliams („Digital Nomad“), tad reikalavimai gauti metinę vizai supaprastinti.
– Kokios aplinkybės atvedė jus?
– Į Malaiziją kartu su vyru atvykome 2015 metų vasarą, jam gavus viliojantį darbo pasiūlymą. Sprendimas iškeisti keturis metų laikus į amžinąją vasarą ir apsispręsti išvykti gyventi į nepažįstamą šalį nebuvo labai sunkus.
Tik atvykę į sostinę, socialiniame tinkle suradome lietuvių grupę ir užmezgėme pirmąsias pažintis. Su kitomis lietuvėmis, kurios turėjo tą pačią sutuoktinio vizą, griežtai neleidžiančią dirbti, tiesiog leidome kartu laiką ir tai padėjo lengviau adaptuotis šalyje.
Kadangi trūko veiklos, tad pasiryžau trijų mėnesių intensyviems malajų kalbos kursams. Daugelis mano, kad šią kalbą galima išmokti lengvai, nes ji skamba paprastai. Tarkime, nėra daugiskaitos, tereikia du kartus pakartoti tą patį žodį, nėra giminės, linksniuočių, bet įsiminti žodžius, sakinių struktūrą nebūtinai pavyks greitai.
Kadangi trūko veiklos, tad pasiryžau trijų mėnesių intensyviems malajų kalbos kursams.
Net jei esate labai gabus ar gabi kalboms, reikėtų mokytis ne bendrinės malajų kalbos. Kadangi pati gavau vadovėlinės malajų kalbos pradmenis, gatvėje buvo labai sunku susikalbėti, nes vietiniai žmonės, nepaisant dar ir skirtingų dialektų, tiesiog miksuoja žodžius su anglų, kinų, tamilų kalbų žodžiais. Ne veltui yra terminas „minglish“ – tai anglų ir malajų kalbos miksas. Vienareikšmiškai dar viena neformaliai vartojama kalba, kurios reikėtų mokytis atskirai.
– Kuo jums patinka ši šalis?
– Malaizija labai išsiskiria iš kitų Pietryčių Azijos šalių. Šis be galo žavus išskirtinumas pasireiškia jos kultūrų, etninių grupių, religijų, tradicijų ir virtuvių įvairove.
Taip pat Malaizija turi gana turtingą istoriją. Čia, įvairių tautų ir gausiame emigrantų iš viso pasaulio katile, mums pritapti yra ne tik lengviau, bet ir gyventi įdomiau. Vienas iš privalumų – tai plačiai paplitęs bendravimas anglų kalba, kuo nepasižymi kitos Pietryčių Azijos šalys. Tad tikrai nereikia mokytis vietinės kalbos.
Kitas didelis privalumas – šalies geografinė padėtis ir gana pigūs skrydžiai po Aziją. Tik atsikrausčius galima bent metus važinėti vien tik po šalį, įskaitant ir Borneo dalį, praleisti ilgesnius savaitgalius prie jūros, kadangi vien žemyninė Malaizijos dalis turi septynias didesnes salas, neskaičiuojant mažyčių, kurios skiriasi savo kraštovaizdžiu ir pramogomis.
Kartu su vyru aplankėme Mianmarą, Vietnamą, Kambodžą, Honkongą, Naujosios Zelandijos šiaurinę salą, Singapūrą, Tailandą bei dalį Australijos, Japonijos, Indonezijos ir dabar, kai jau vėl atsivėrė galimybės keliauti, tikrai kelsime sparnus.
– O kas Malaizijoje nepatinka?
– Sunku atsakyti. Galbūt pėsčiųjų saugumas, vėlavimas arba tam tikri mokesčiai. Tarkime, norint įsigyti savo automobilį, ne vietinio gamintojo, tačiau bet kokį importuotą, teks susitaikyti su iki 130 procentų siekiančiu mokesčiu ir gana brangiu automobilio draudimu. Bet prie visų nepatogumų galima prisitaikyti.
– Apie Malaiziją, šios šalies kultūrą mes išties žinome nedaug. Kokie yra vietos žmonės, kuo jaučiatės panašūs ir kuo skirtingi?
– Kultūrinio šoko nejausti turbūt būtų neįmanoma, ypač tokioje daugiakultūrėje ir daugiakalbėje šalyje, kur gyvena malaiziečiai, Malaizijos indai bei kinai.
Sunku būtų apibūdinti visus vienu sakiniu. Tai labai skirtingi žmonės, tačiau mokantys sugyventi kartu.
Kultūra čia be galo glaudžiai susijusi su religija, tad daug kas tuo pasakyta. Glaudūs šeimos ir giminių tarpusavio santykiai, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos.
Taip pat sunku susitaikyti, kad Malaizijos musulmonams yra draudžiama glostyti šunis.
Man asmeniškai sunkiausia suprasti tam tikrus draudimus religiniu pagrindu bei įpročius, kuriuos diktuoja prietarai atskiruose socialiniuose sluoksniuose. Tarkime, kai kurių tautų vyrai augina ilgą nagą ant mažylio piršto, kuris simbolizuoja laimę ir aukštesnį socialinį sluoksnį, t.y. ne juodadarbį. Tačiau ilgais nagais besididžiuojantys asmenys dažniausiai yra vairuotojai, vaisių pardavėjai ir panašiai. Beje, tie nagai ne visada atrodo labai estetiškai ir prižiūrėti.
Taip pat sunku susitaikyti, kad Malaizijos musulmonams yra draudžiama glostyti šunis. Iš tikrųjų kraupu matyti, kad dauguma jų šunų bijo tiesiog paniškai, bėga į kitą gatvės pusę ar net rėkia iš išgąsčio. Nors žinome, kad kitose musulmoniškose šalyse nieko panašaus nėra.
Vis dar keista stebėti parduotuvėje musulmonę kasininkę, kuri skenuodama produktą, pagamintą iš kiaulienos, jį ima su skudurėliu ar prašo pačiam prekę nuskenuoti. Taip pat iš kiaulės odos pagamintus batus, kurie suvynioti į maistinę plėvelę, kad musulmonas netyčia nepaliestų.
O kur dar liftuose ir namų numeriuose dingęs skaičius 4. Kadangi angliškai tariamas šis skaičius skamba taip pat, kaip kinų kalboje „mirtis“, jis yra keičiamas į 3A.
Sunku priprasti, kad žmonės čia gali užklausti tokių jiems įprastų, o mums šoką ir įtarimus sukeliančių klausimų: kiek uždirbi, kiek turi vaikų, kiek tau metų, kur tavo vyras ar žmona, kur gyveni, kiek moki už būsto nuomą.
Galėčiau pateikti be galo daug kultūrinių skirtumų, kartais jie labai menkučiai, bet mus sugeba nustebinti. Nežinau išties, ar turime panašumų. Kartais savo šeimai ir draugams sakau, kad mes esame iš skirtingų pasaulių.
– Tad, matyt, pradžioje jus daug kas ir stebino?
– Net nežinau, nuo ko pradėti, nes pavyzdžių be galo daug. Pavyzdžiui, etiketas prie stalo. Papasakosiu apie įprastas ir paprastesnes vietas, nes aukšto lygio restoranuose serviruojama ir elgiamasi taip, kaip ir visame pasaulyje.
Pirmas šokas – peilio trūkumas. Vietiniai žmonės naudoja šaukštą vietoje peilio, pasirodo, jis puikiai atlieka peilio funkciją. O kartais nereikia ir įrankių, nes net ir kostiumuoti bei brangiais automobiliais pietauti atvažiavę žmonės valgo pirštais.
Taip pat naivu tikėtis, kad visi sėdintys prie stalo iš karto gaus savo patiekalus. Tad vieni valgo, kiti laukia, o treti vietoj pagrindinio patiekalo gauna desertą ir nieko čia nepadarysi. Maistas patiekiamas bet kokia tvarka.
Buvo keista pažintis su jau minėtais gatvių restoranėliais. Pradėjus gyventi Pietryčių Azijoje, restorano sąvokos reikšmė man asmeniškai labai pasikeitė. Šias gatvėse įsikūrusias maitinimo įstaigas Malaizijoje vietiniai vadina „mamak“. Tokioje vietoje valgyti yra itin pigu, maisto įvairovė didelė, bet sveiku maistu pavadinti būtų sunku.
Higienos bei švaros mažai, tikrai ne kartą reikia perlipti per save, kad priprastum valgyti iš nuo kario padažų nusidažiusių plastikinių lėkščių, gerti iš suskilusių ar pajuodavusių nuo arbatos puodelių, o kartais ir kokia pelytė ar žiurkytė gali prabėgti gatve.
Taip pat naivu tikėtis, kad visi sėdintys prie stalo iš karto gaus savo patiekalus.
Teko matyti, kaip ilgauodegės dalyvavo plaunant indus: kol žmogus plauna indus, žiurkė suvalgo maisto likučius.
Taip pat verta paminėti eismo taisyklių ir vairavimo kultūros skirtumus. Nors daugelis pasakytų, kad iš lankytų visų Pietryčių Azijos šalių, Malaizijoje tikrai nėra jau taip ir blogai, bet gyvenant kasdien susiduri su situacijomis, kurios ne tik nėra nemalonios, bet ir pavojingos gyvybei.
Kelių ir viešosios tvarkos taisyklės čia tiesiog labai laisvai interpretuojamos.
Keletas pavyzdžių. Jei niekas neina per pėsčiųjų perėją, net ir degant raudonai šviesoforo šviesai, automobiliai vis tiek važiuoja! Jau kelis kartus rytais bėgiojančio mano vyro vos nepartrenkė miesto autobusas.
Nekalbu apie posūkių nerodymą manevruojant, greičio viršijimą, pėsčiųjų „stebuklingos rankos“ naudojimą (norint pereiti per gatvę bet kurioje vietoje, ištiesi ranką ir eini, tikėdamasis, kad automobilis praleis).
Tiek traukiniuose, tiek platformose negalima valgyti ir gerti, bet net sėdėdami prie draudžiamųjų ženklų, žmonės valgo ir geria, nes niekas nebaudžia, nors baudos pagal jų atlyginimus tikrai didelės. Pirmą kartą teko pasinaudoti ir vagonu tik moterims, tik smagiausia patirtis ne ten sėdėti, o stebėti turistų vyrų emocijas, kai suprasdavo, kokio tipo vagone jie atsidūrė.
Europiečiams, kurie dirba su malaiziečiais musulmonais, taip pat kyla tam tikrų klausimų, susijusių su lygiomis darbo sąlygomis. Jų, deja, čia nėra. Vienas iš pavyzdžių – penktadieniais musulmonai porai valandų išeina melstis, o dar ir pavalgyti reikia, tad pertrauka išsitęsia net iki trijų valandų. Visi kiti tuo metu turi dirbti.
Manau, beveik kiekviename žingsnyje mes susiduriame su dideliais skirtumais. Tiek darbo aplinkoje, tiek laisvalaikio. Kartais jie nėra malonūs, mūsų akimis, net akiplėšiški, bet jiems tai įprastas ir paprastas dalykas. Stengiamės blogų įpročių neperimti.
– Žvelgiant turistinėmis akimis, ką Malaizijoje rekomenduotumėte pamatyti?
– Kaimyninės šalys turi daug daugiau įdirbio turizmo srityje ir dažnam turistui, ne tik mūsų tautiečiams, tai tik tarpinė stotelė keliaujant į Singapūrą ar kitą šalį. Visiškai be reikalo, nes Malaizija tikrai turi ką pasiūlyti, net į UNESCO paveldą įtrauktų objektų. O kur dar Borneo dalis!
Lietuviai vis dažniau domisi Malaizija, todėl mes nutarėme pasidalinti informacija, ką čia galima pamatyti ir sukūrėme tam skirtą tinklalapį.
Keliautojas čia pirmiausia patirs kulinarinio įvairumo šoką, nes turime beveik visas pasaulio virtuves.
Kaip ir visur Pietryčių Azijoje, yra du sezonai, tad norintiems pasidžiaugti baltu smėliu ir nuostabiu povandeniniu pasauliu nuo kovo iki spalio pabaigos galima aplankyti nuostabias salas rytinėje pakrantėje.
Domina istorija? Prašome aplankyti Melakos istorinį miestą. O jei norite modernumo bei pažvelgti į miestą iš paukščio skrydžio – kviečiame į Kvala Lumpūrą. Netikite, kad ir pas mus gali būti vėsiau? Tuomet užsukite į arbatų plantacijas Kamerono aukštumose.
Galima įkopti į aukščiausią Malaizijos kalną Kota Kinabalu, o egzotikos ir gyvūnijos gausu Borneo dalyje.
– Kaip ilgai ketinate gyventi Malaizijoje?
– Konkrečių planų palikti Malaiziją neturime.
