Metinė prenumerata tik 7,99 Eur! Karūnuokite savaitgalį kokybišku turiniu.
Išbandyti

Ketvirtį amžiaus Aldona prižiūri svetimas mamas ir tėčius: „Vieną moterį artimieji laikė rūsyje, kitą – su gyvuliais“

„Kiekvieno žmogaus širdyje telpa vienodai meilės, manoji – tokio paties dydžio. Tiesiog darau tai, kas priklauso. Nesijaučiu ypatinga“, – gūžteli pečiais Aldona Tamošaitienė (57). Neskubu pritarti. Argi šiame amžiuje, kai net savam žmogui dažnas sunkiai ištaria šiltą žodį, besąlygiškas gerumas ir meilė svetimam nėra arti stebuklo? Aldona, drauge su trimis kolegomis, prižiūri dvi dešimtis senjorų. Kolektyvas nesižvalgo į laikrodį tikrindami darbo valandas, nesikrato savaitgalių ir Kalėdų senolių apsuptyje, o frazė „man nepriklauso“ darbuotojų lūpose nepasigirsta niekada.
Aldona Tamošaitienė
Aldona Tamošaitienė / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Iš Suvalkijos tuomet dvidešimt dvejų Aldona atitekėjo į Krakių miestelį (Kėdainių r.). Meilės emigrantė vyro gimtinėje netruko įsidarbinti pagal išsilavinimą – tapo vietinės mokyklos bibliotekininke.

Po kelerių metų miestelyje duris atvėrė Švč. Mergelės Marijos senelių savarankiško gyvenimo globos namai. Paskelbus atranką į įstaigos vedėjos pareigas, paskatinta aplinkinių, Aldona joje sudalyvavo ir buvo paskirta į šią poziciją.

Bibliotekininkei – senelių namų vadžios

„Laikas parodė, kad biblioteka, vis tik, buvo ne mano rogės. Taip, knygos ramesnės negu senjorai, neatsikalbinėja, kantrybės mažiau reikalauja. Bet su senukais dirbti man lengviau ir įdomiau“, – patikina Aldona, Švč. Mergelės Marijos senelių savarankiško gyvenimo globos namuose dirbanti 25-erius metus, nuo pirmosios įstaigos veiklos savaitės.

Pirmąją darbo dieną moteris su senjorais liko vienui viena – tąsyk kolegei papuolė išeiginė.

Taip, knygos ramesnės negu senjorai, neatsikalbinėja, kantrybės mažiau reikalauja. Bet su senukais dirbti man lengviau ir įdomiau.

„Šaltas dušas. Nežinojau, nuo kurio galo imtis veiklos ir, iš esmės, ką tiksliai daryti. Išmokau. Svarbiausia, kad nuo pirmosios akimirkos jaučiausi laiminga patekusi į šią vietą, nors augant man nebuvo skiepijama ypatinga pagarba vyresniam žmogui. Matyt, tai nešiojuosi genuose – kitu atveju nebūčiau tiek metų išdirbusi“, – prisimena 15min pašnekovė.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Krakių senelių namai
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Krakių senelių namai

Nuo sauskelnių – iki pusryčių ir dušo

Šiandien Aldonai sudėtinga mintinai išvardinti visas funkcijas, kurias atlieka senelių namų darbuotojai. Iš esmės, daro viską, ko reikia pilnaverčiam garbaus amžiaus žmogaus gyvenimui.

Dviese su kolege moteris triskart per dieną ruošia maistą, rūpinasi, kad senjorai išgertų jiems paskirtus medikamentus, prikaustytiems prie patalo keičia sauskelnes, prausia. Pagalbos nusiprausiant prireikia ir kai kuriems vaikštantiems žmonėms.

„Šiuos darbus dalijamės. Mintyse pirmadienio rytą susidarai savaitės meniu. Paįvairini, įtrauki ir šaltibarščius, ir cepelinus – stengiesi, kad žmonės kuo labiau jaustųsi lyg savuose namuose. Pagamini daugiau, kad nė vienas nuskriaustas neliktų, jeigu kuris be apetito, įsiūlai, kad sočiau pavalgytų, – patikina Aldona ir prasitaria tik ką sugrįžusi namo, kelios minutės prieš suplanuotą mūsų pokalbio laiką. – Buvome nuvykę nupirkti vaistų. Rūpinamės elektroninių receptų išrašymu, jeigu reikia, keliaujam į Kauno klinikas apžiūroms ir planinėms operacijoms.“

Ypač karantino metu mes, darbuotojai, seneliams esame viskas – sesės ir broliai, dukros ir sūnus. Todėl dar dažniau priglaudžiu, apkabinu, pakalbinu kiekvieną.

Norintieji rikiuojasi į eilę, bet įstaiga medalių sau nesikabina

Švč. Mergelės Marijos senelių savarankiško gyvenimo globos namuose šiuo metu yra 19 senjorų. Nors įstaiga būtų pajėgi priglausti dar porą, joje griežtai laikomasi karantino apribojimų.

Eilė besitaikančiųjų į laisvas vietas – nemaža. Ne dėl to, kad kitose įstaigose nebūtų vietų: stebint, su kokiu atsidavimu pareigą atlieka čia dirbantys žmonės, klausimų nebekyla.

„Karantino metu skambučių sulaukiame nemažai, bet priimti naujų žmonių negalime. Nors naujakuriai senukai sutiktų testuotis, juos atvežtų giminės – nežinome, ar visi sveiki. Žiūrime į situaciją labai rimtai, nes didžioji dalis mūsų gyventojų priklauso padidintos rizikos grupei. Deja, teko uždrausti ir esamų gyventojų lankymą, tačiau stengiamės, kad būtų galimybė bent jau susiskambinti. Kai esu darbe, senolius su artimiausiais sujungiu per „Facebook Messenger“ programėlę. Kalbasi, kameras įsijungia“, – pasakoja A.Tamošaitienė.

Asmeninio albumo nuotr./Aldona Tamošaitienė
Asmeninio albumo nuotr./Aldona Tamošaitienė

Tiesa, tarptautinė Motinos diena įstaigoje Krakėse išaušo išskirtinė – lankytojams buvo leista atvykti iki laukujų durų.

„Leidome atnešti dovanas, gėles, šokoladą. Paliko už lauko durų, mes surinkome, dezinfekavome ir po dviejų su puse valandos atidavėme senukams. Ypač karantino metu mes, darbuotojai, seneliams esame viskas – sesės ir broliai, dukros ir sūnus. Todėl dar dažniau priglaudžiu, apkabinu, pakalbinu kiekvieną – nejaučiu nei baimės, nei atgrasumo. Kantrybė, atjauta – galbūt tai Dievo dovana?“, – svarsto Aldona.

Vieną laikė rūsyje, kitą – tvarte su gyvuliais

Per dvidešimt penkerius metus senelių namuose Aldona liudijo įvairias istorijas – ir linksmas, ir skaudžias:

„Viena močiutė ilgai gyveno Kėdainiuose, mokytojavo, o kai išėjo į pensiją, krikšto vaikai prikalbino sugrįžti į Pasvalį. Turėjo jai paskirtą, į namus ateinančią slaugytoją. Neilgai apsikentė – sumokėjo taksistui, kad šis atvežtų ją iš Pasvalio pas mus. Artimieji sutarė pasaugoti jos butą metus laiko, jeigu apsigalvotų. Trejus metus nuomonės nekeičia.“

Tačiau pasitaiko ir skaudesnių likimų: senelių namai išsigelbėjimu tapo namo rūsyje laikytai ir kankintai senjorai, kitą įstaigos komanda parsivežė iš tvarto, kuriame garbaus amžiaus žmogų laikė giminaičiai.

Psichiatras vienos jų paprašė nusišypsoti, o ši perklausė: „Kokia puse?“. Įsivaizduokit, kiek sutraumuoti žmonės.

„Sunykusios, sulysusios. Pas mus atvyko praradusios pasitikėjimą aplinkiniais, vengiančios akių kontakto. Užkalbintos baikščiai žvilgsnį kreipdavo į šoną arba kur nors pro langą į vieną tašką stebeilydavo. Ryšį atstatinėti teko penkerius metus. Prireikė psichiatrų pagalbos, vaistų nuo depresijos. Psichiatras vienos jų paprašė nusišypsoti, o ši perklausė: „Kokia puse?“. Įsivaizduokit, kiek sutraumuoti žmonės. Kaip neteisinga ir skaudu, kad kažkam tenka gyventi tokiomis sąlygomis“, – apmaudo neslepia A.Tamošaitienė.

Atsimena gimtadienius ir pažįsta, kieno pamesta tabletė

Nuo pirmosios Krakių Švč. Mergelės Marijos senelių savarankiško gyvenimo globos namų veiklos savaitės juose dirbanti Aldona pažįsta senjorus geriau nei bet kas kitas.

Žino apie juos viską – kuo jaunystėje užsiėmė, kaip klojosi šeiminis gyvenimas, netgi koks kiekvieno zodiako ženklas. Jau nė nekalbant apie tai, kad nė vieno gimimo diena nepraeina nepaminėta.

„Besibaigiant metams, užrašinėje gimimo dienas pasižymiu mėnesis po mėnesio – pasveikiname gėlėmis, tortu. Kam labiau patinka kava – dovanojame šio aromatingo gėrimo. Artimiausia šventė jau gegužės 20 dieną. Janytei – 72-eji, – kėdainietė beria iš atminties. – Net jeigu po pietų kuris nors ant stalo ar po juo palieka tabletę, užmetusi akį į ją iškart galiu pasakyti, kam vaistai priklauso.“

Asmeninio albumo nuotr./Nė viena gimimo diena nepraeina nepaminėta – jubiliatei Lionei sukako 95-eri
Asmeninio albumo nuotr./Nė viena gimimo diena nepraeina nepaminėta – jubiliatei Lionei sukako 95-eri

Teko konfiskuoti 7 butelius vyno – atidavė klebonui

Šventės šventėmis, tačiau yra ir įstaigoje netoleruojamų dalykų. Joje nepriimtini žalingi įpročiai – rūkymas ir alkoholinių gėrimų vartojimas.

„Vietoje to siūlau pasivaikščioti lauke, netoliese yra kanalas, galima žvejoti. Tai, mano manymu, yra malonumai, o rūkalai ir svaigalai – tik piktnaudžiavimas, ypač, kalbant apie garbaus amžiaus žmones. Prisiminiau vieną šypseną keliantį atvejį: turėjome vieną gyventoją iš Palemono. Atvyko dukterėčia, Kalėdų proga atvežė vyno. Septynis butelius! Abu su klebonu pamatę nusigandom. Išsyk pasakiau, kad močiutei vyno duoti negalime, juolab, kad ji vartojo labai stiprius vaistus. „Mėgsta“, – motyvavo dukterėčia ir vis tiek paliko. Senolei teko atrasti sveikesnę alternatyvą – vynuogių sultis, o vyno butelius atidaviau klebonui, pamaldoms“, – prisimena A.Tamošaitienė.

Net jeigu po pietų kuris nors ant stalo ar po juo palieka tabletę, užmetusi akį į ją iškart galiu pasakyti, kam vaistai priklauso.

Išlyga naktibaldoms – Kauno „Žalgirio“ rungtynės

Tarp dviejų dešimčių senelių Krakių miestelyje yra keletas prijaučiančių Kauno „Žalgirio“ gerbėjų, iš kurių viena – užkietėjusi sirgalė.

„Įsivaizduokite: 95-erių metų metų močiutė labai mėgsta krepšinį ir futbolą. Visada žiūri „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje, mintinai moka Lietuvos komandos krepšininkų pavardes. Net kai rungtynes rodo vėlai vakare, močiutė priešais televizoriaus ekraną susirenka kitus krepšiniui prijaučiančius. Tik vidurnaktį, pasibaigus rungtynėms, gulasi miegoti.

Ta pati močiutė turi keleriais metais jaunesnę draugę, kuriai ilsėtis irgi neleidžia – sportuoja laiptais aukštyn žemyn laipiodamos, kartu meldžiasi. Toji draugė kartais pasiskundžia, kad nuo maldų jau ir galva svaigsta, mat po valandą poteriauti tenka. Ta pati guvioji senolė, „Žalgirio“ sirgalė, atmintinai deklamuoja poeziją, savo amžiuje geria tik vienus vaistus“, – stebisi Aldona.

Asmeninio albumo nuotr./Gerumas sėja gėrį: Krakių senelių namų bičiuliai nemokamai kerpa senjorus
Asmeninio albumo nuotr./Gerumas sėja gėrį: Krakių senelių namų bičiuliai nemokamai kerpa senjorus

Pagrindinės laidos – žinios ir sveikinimų koncertas

Didžiąją dalį laiko seneliai leidžia gamtoje, kambariuose spręsdami kryžiažodžius, yra keli dideli knygų, žurnalų, laikraščių entuziastai.

Nepraleidžia progos pasižiūrėti sveikinimų koncertą, serialus „Volkeris: Teksaso reindžeris“, „Parduotas gyvenimas“, šeštadienio vakarais žiūri „Dainuokim kartu“.

Toji draugė kartais pasiskundžia, kad nuo maldų jau ir galva svaigsta, mat po valandą poteriauti tenka.

Šiaip ne taip A.Tamošaitienė įpratino senjorus bent kartą dienoje pasižiūrėti ir žinias:

„Ypač prispaudžiau kolektyvą karantino pradžioje, kad klausytų ir žinotų, kas vyksta ir dėl ko. Jeigu pradžioje dar klausdavo apie karantiną, dabar nebeklausia – įprato viską pamatyti žiniose.“

Ne tik žinias, bet ir vienas kitą senjorai atidžiai prižiūri, reikalui esant – ir darbuotojams paskundžia: pašnibžda į ausį, kad kažkuris rankų nenusiplovė ar per trumpai duše buvo.

Vargus atperka dėkingumas – pakanka vieno žvilgsnio

Kiekvieną dieną Švč. Mergelės Marijos senelių savarankiško gyvenimo globos namų darbuotojai senoliams primena, kad visi jie suburia vieną didelę šeimą. O šeimos nariai privalo kaip galėdami stengtis suprasti kitus, išlikti tolerantiškais ir kantriais.

„Mes mokomės vieni iš kitų. Aš iš jų – kantrybės, atlaidumo. Įsiklausyti į jų skausmą. Domėtis viskuo, kuo domisi jie. Turime keletą žmonių su demencija: jie nepiktybiški, tik pamiršta, kur eiti, kad reikia valgyti. Kartais viena močiutė pasiteirauja, ar karvės ir kiaulės pašertos. Patikinu, kad visas ūkis apeitas. Perklausia, ar vištas nupešiau. „Ne tik nupešiau, – sakau. – Jau ir suvalgiau“. Nurimsta. Reikia prisitaikyti prie jų gyvenimo, – pasakoja įstaigos Krakėse vadovė. – Primename ir kad vienas už kitą kovoti turime. Kad išėję į miestelį, neapkalbinėtume kitų žmonių, ir problemas čia, vietoje spręstume, jeigu tokios iškyla.“

Kartais viena močiutė pasiteirauja, ar karvės ir kiaulės pašertos. Patikinu, kad visas ūkis apeitas. Nurimsta.

Metuose vis dėlto yra kelios dienos, kai senjorai nė neprašomi vienijasi – susišnibžda, dingsta ir sugrįžta nešini gėlėmis. Kaip gi nepasveikins rūpestingosios Aldonos vardo dienos arba kovo 8-osios proga?

„Jie myli, prisirišę. Gėlės – malonu, tačiau kur kas labiau širdį glosto dėkingumas, kuriuo jie atsako už mūsų atsidavimą. Viena močiutė neseniai sutikusi mane apsikabino ir ištarė: „Jeigu čia negyvenčiau, mano vaikai mamos nebeturėtų“. Ne visada reikia ir kalbėti – garsesnės už žodžius senjorų emocijos, jų žvilgsniai. Anapilin iškeliavusių senolių artimieji po kelerių metų vis dar prisimena – paskambina, parašo“, – įvertina 15min pašnekovė.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Aldona Tamošaitienė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Aldona Tamošaitienė

Išskiria tik paskutinis širdies dūžis

Aldonos misija nepaprastai graži ir prasminga, apipinta jautrių akimirkų. Tačiau kaip nepalūžti žinant, kad su vienerius, penkerius ar net penkiolika metų tomis akimirkos besidalijusiais seneliais vieną dieną vis tiek teks atsisveikinti?

Ar ne paprasčiau būtų ramia širdimi dirbti vaikų darželyje, su mažyliais, kurių prieš akis laukia dar visas gyvenimas?

„Su vaikais dirbti turbūt negalėčiau. Kaimynystėje – vaikų darželis, labai daug triukšmo, bet matau, kaip auklėtojoms ten gera. Jos, tuo tarpu, man vis sako, kad negalėtų dirbti mano darbo. Matyt, kiekvienam savo. Tačiau pritariu – atsisveikinimas ir yra sudėtingiausia mano darbe.

Kuo ilgiau senelis gyvena pas mus, tuo labiau prisirišame. Ir kartais skausmas toks lyg savo mamą ar tėvelį laidojant. Todėl džiaugiesi kiekviena naujai išaušusia, seneliui duota diena. Nepaisant visko, jeigu man tektų gyventi iš naujo, būtinai ateičiau į senelių namų darbuotojų atranką. Nieko nekeisčiau gyvenime“, – patikina Aldona.

Vis toliau stengiasi 15min istorijos herojė nuvyti ir su kitu atsisveikinimu susijusias mintis.

„Nepamirštu ne vieno per visą ketvirtį amžiaus pas mus gyvenusio žmogaus veido ir vardo. Net ir iškeliavusius prisimenu. Galėčiau parašyti prisiminimų knygą ir joje aprašyti kiekvieną. Galbūt tuo ir užsiimsiu, kai išeisiu užtarnauto poilsio. Tačiau kol kas šias mintis veju į šalį. Neįsivaizduoju gyvenimo be senelių. Po savaitės atostogų išsiilgusi būnu. Aišku, reikės susitaikyti: viskam ir pradžia ir pabaiga. Tik dar ne dabar“, – įkvepiančią istoriją užbaigia Aldona.

Portale 15min startavęs „Audimo“ inicijuotas projektas „Vardan tos“ skirtas papasakoti apie didelę širdį turinčius žmones. Jie neturi kada nuobodžiauti ir niurzgėti, nes ieško būdų, kaip padėti tiems, kuriems šiuo metu yra sunkiau. Tokių žmonių yra ir šalia jūsų? Papasakokite apie juos, o mes pasidalinsime jų istorijomis su visais skaitytojais!

Istorijų herojams „Audimas“ padovanos savo naujosios nacionalinės kolekcijos „Vardan tos“ gaminį, kurį jie galės išsirinkti patys.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu vardantos@15min.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pastatus įdomiais daro ne tik fasadai: kodėl svarbu, kad jie galėtų pasakoti istorijas?
Reklama
Gal pats metas dalyvauti „Saulėlydžio“ sagos maratone? Visos dalys jau „Telia Play“ platformoje
Reklama
Parama gamtai gali būti ir tvaresnė, ir stilinga: „Lidl“ ir Lietuvos jūrų muziejus pristato unikalią suvenyrų kolekciją
Reklama
Išmanūs transporto infrastruktūros sprendimai – naujasis pažangos etapas pasitelkiant 5G
Užsisakykite
15min naujienlaiškius