„Kai gali daryti, tai ir darai be kažkokio galvojimo, kas iš to, kam. Gali ir darai. Daliniesi negalvodamas, bus dėkingumas ar ne. Kartais net nežinai ar labai reikalinga ta pagalba, bet tuo metu tu tiesiog nori padėti ir prisidedi“, – sako moteris. Neslepia, kad teko išgirsti ir skeptiškų nuomonių, kad siūtos kaukės ne ką teapsaugo, tačiau padrąsino tai, kad patys medikai prašė pagalbos ir priemones įvertino.
Siūti išmoko ardydama senus drabužius
Indrė prisipažįsta gerai net neatsimenanti, kada tiksliai išmokusi siūti. Tai buvo dar mokykloje, o jau 8-9 klasėje abi su sese vaikščiojo jos siūtais drabužiais. „Gyvenom tik su mama, tai tų drabužių visada stigo. Turėjom namuose sandėliuką, kur buvo sukrauti seni drabužiai, juos ardydavau ir siūdavau kažką naujo. Taip ir pramokau siūti, ardydama senus drabužius ir stebėdama, kaip kas yra sukirpta, kaip susiūta, o išleistuvėms pasisiuvau jau gana sudėtingą kostiumėlį“, – prisimena moteris.
Anot jos, siuvimas išdygo kaip pomėgis iš vidaus ir jo niekaip nepavyksta išjungti. Tačiau paradoksas – studijuoti teko filosofiją, dirbo taip pat su siuvimu visiškai nesusijusius darbus. Siūti Indrei yra tiesiog didžiulis vidinis poreikis ir jai niekaip nepavyksta nurimti, kol neatsisėda prie siuvimo mašinos. Tai kūrybinis pradas, kuris prašosi realizuojamas.
„Man labai įdomus yra pats siuvimo procesas, o ne rezultatas. Specialiai ieškau modelių, kur būtų daugiau detalių. Po visų drabužių ardymo siuvimo pradžioje man būdavo labai keista imti medžiagos gabalą ir iš jos kažką daryti, kai nereikia nieko galvoti. Pats įdomumas prasideda tada, kai medžiagos trūksta. Tada pradedi galvoti ir ieškoti, ką dar priderinti, kaip išsisukti“, – pasakoja moteris.
Siuvimas išdygo kaip pomėgis iš vidaus ir jo niekaip nepavyksta išjungti.
Taip prieš 5 metus I.Gaučienė viena pirmųjų atsidūrė feisbuko grupėje „Myliu siūti“. Joje dar ir dabar savo malonumui po darbų veda mokymus norinčioms perkąsti nepaprastą siūlių mokslą.
Pomėgį įprasmino ir siuvimas paramai
Mėgėjų siūti grupė dūzgė kaip bičių avilys, tiek joje buvo entuziazmo. „Siuvimas daugumai iš mūsų yra kaip priklausomybė ir aš džiaugiuosi, kai galiu kitus užkrėsti tuo siuvimo virusu“, – šypsosi Kaune gyvenanti ir užsiėmimus vedanti moteris. Šis siuvimo virusas netruko paplisti po visą Lietuvą ir dar po metų susikūrė „Siuvančių paramai grupė“. Tai paskatino vaikų onkologiniame skyriuje savanoriaujančios Astos Baliuckienės kvietimas pasiūti mažiesiems ligoniukams kepurėles. Po kepurėlių sekė žaisliukai, drabužėliai, atsirado daug įvairių akcijų.
„Moterų niekada nereikėjo agituoti ir įtikinėti – užtekdavo tik paskleisti informaciją, kad vienur ar kitur reikalinga pagalba, kas nori, jungiasi. Jau iš pat pradžių, kai siūdavome kepurėles onkologinio skyriaus ligoniukams, visos puldavo padėti. Paskui, kai tik prašymai aprimdavo, pačios klausdavo: kas dabar? Negi jau nieko nebereikia? Turiu tokių ir tokių medžiagų, gal jau siuvam kepurytes?“, – prisimena Indrė.
Jai pačiai, sako, noras padėti kitiems yra labai natūralus. Taip išauklėta, kad kuo gali, tuo prisidedi. O kai matai, kad pinigais nelabai išeina, o gali savo darbu, tai imi ir darai. Tokių bendraminčių visoje Lietuvoje atsirasdavo daug – vienos dovanodavo medžiagas, kitos siuvo.
Prie grupės, kuri per šitą laiką išaugo dvigubai, pamažu jungėsi vis daugiau žmonių. Visi dalindavosi informacija, kam ko reikia, į tai buvo stengiamasi atsiliepti. Tačiau labiausiai pašnekovė džiaugiasi, kad į šią gražią veiklą pavyko įtraukti ir savo vaikus.
Štai vyresnio sūnaus klasei Kauno Maironio universitetinės gimnazijoje pasiūlius prisijungti prie žaisliukų siuvimo Kauno klinikų vaikų onkologijos skyriui, jie noriai sutiko. Beveik visi pirmą kartą prisėdo prie siuvamųjų mašinų, o po pamokų grupelėmis nepatingėjo atvažiuoti iki studijos ir pasiūti po pagalvėlę.
„Pačiam prisidėti geru darbu lengva, imi ir padarai, bet kai kitam suteiki tokią galimybę, tai širdis dainuoja dar labiau“, – šypsosi moteris.
Pandemija parodė – galime būti stiprūs kaip kumštis
Kai karantino pradžioje pasirodė informacija, kad ligoninėse gydytojams trūksta kaukių, reikėjo skubiai veikti.
„Pradžioje didelių reikalavimų nebuvo, pirmiausia buvo poreikis kuo nors prisidengti veidą, tad bandėme įvairias iškarpas ir medžiagas, išsiklausinėjome gydytojų, ką jie pataria. Žiūrėjome, kas patogu, medikai taip pat dalinosi savo atsiliepimais. Taip kaukės tobulėjo. Iš tiesų jos buvo tik laikina išeitis tol, kol bus gauta pakankamai vienkartinių kaukių“, – pasakoja I.Gaučienė.
Kadangi paskelbus karantiną audinių jau nebuvo galima nusipirkti, siuvėjoms teko naudoti savo namuose turimas atsargas. Kai kurios ligoninės davė medvilnės ir ieškojo, kas galėtų pasiūti. O „Siuvančių paramai“ grupėje buvo dalinamasi įvairių modelių iškarpomis, jie bandomi ir ieškomi patogiausi variantai.
„Kiekvieno žmogaus veidas gana skirtingas, teko įvairius dydžius daryti, o vieno modelio taip ir nepriėjom, nes vieniems tiko labiau vienokios, kitiems – kitokios. Kai kas bandė ir Natalijos Bunkės modelį“, – prisimena moteris.
Anot jos, grupėje užtekdavo pasidalinti, kur ir kiek reikia kaukių. Siuvimo mašinos dūgzdavo ir naktimis, kad priemonės būtų perduotos laiku ir medikai galėtų saugiai eiti į darbą. „Centralizuoto tiekimo nebuvo, veikėme tiesiog kiekviena savo iniciatyva. Išgirdome, ko reikia, kur ir kokia gydytoja galėtų pasiimti iš kokio paštomato, paskelbdavome adresą ir ten siųsdavome pasiūtas kaukes. Kiek pasiuvome? Sunku pasakyti, bendrai nebuvo skaičiuojama. Ne visos ir skelbėsi, tyliai dirbo, Klaipėdoje, girdėjau, buvo pasiūta gal 1500 kaukių. Iš tiesų nebuvo laiko ir tikslo skaičiuoti, stengėmės tik išgirsti ir atsiliepti į poreikius“, – dalinasi I.Gaučienė.
„Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka“
Didžioji kaukių siuvimo banga praėjo, tačiau po savęs paliko labai gerą jausmą – žinojimą, kad galime susitelkti. Kad yra žmonių, kuriems rūpi kiti ir tai, kaip mes gyvensime toliau. Tai parodė gausybė gerų iniciatyvų ir darbų, kai buvo aukojami pinigai medikams, vežamas maistas į namus seneliams – viską sunku ir išvardinti.
O mes šiandien paklausėme „Siuvančių paramai“ grupės narių: koks jausmas yra dalyvauti tokioje iniciatyvoje? Kodėl tai darėte? Ir jų atsakymai skatina gerumo virusą plisti toliau.
„Duoti ir dovanoti, padėti yra be galo geras jausmas ir negaila nei medžiagų, nei laiko.“ Vaida B.
„Aš nei per kruopelytę negaliu prisiskaičiuoti prie tų nuostabių žmonių, kurie siuvo DAUG. Aš toks mažas, visai mažas lašiukas, siuvau tik kaimynams, mamai, šeimai, draugėms. Bet su tokiu džiaugsmu ir pasididžiavimu dalyvavau jūsų grupėje, skaičiau ir didžiavausi, kad nors trupučiu prisidedu! Aš labai didžiuojuosi mūsų tauta! Lietuviai, aišku, visokie, bet didesnė dauguma, tokie kaip šios grupės žmonės: kūrybingi, bendruomeniški, aistringi, gabūs, darbštūs!!! Ačiū jums už jūsų bendrystę ir jūsų darbą!“ Vida B.
„Meilė ir padaryti kažką gera kitiems. Nes duoti yra daug geriau nei gauti. Ačiū už galimybę prisidėti.“ Alicija U.
„Kadangi siuvom medikams, tai pirma mintis buvo - jei mes nepasirūpinsime jais, tai kas pasirūpins mumis paskui? O šiaip manau, kad sunkiu momentu visada mes laimėsim tik kartu padedant vieni kitiems! Tikiu, kad tik gerumu galima laimėti, gal naiviai. Bet tikiu pasakomis, su kuriomis užaugau.“ Lilija S.
„Kol padedame vienas kitam, tol išliekame žmonėmis. Šiame išprotėjusiame pasaulyje dauguma tik ima, bet neduoda. Aš noriu duoti, dalintis ir ištiesti pagalbos ranką, būti ta pasaulio mažuma, kuri dar nepamiršo, kas yra žmogiškumas. Darydama gerus darbus mokinu savo vaiką, kad reikia būti žmogumi, kad reikia ištiesti ranką tam, kuriam reikia pagalbos. Jei noriu, kad mano vaikas užaugtų tikru žmogumi, turiu būti jam pavyzdys. Labai myliu žmones, be galo gera dalintis ir žinoti, kad tas mano mažytis indelis, kurį išdalinau, gali kažką apsaugoti, o galbūt kažkam net ir gyvybę išsaugoti“. Olgi Tele.
„Justinas Marcinkevičius buvo teisus. „Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka“. Jolanta G.
„Mano a.a mama sakydavo, kad tu dukra niekada nebūsi turtinga, nes viską išdalini... Dalinuosi visada, kai turiu kuo. Nuolat aukoju ligoniams, nepasiturintiems, vaikams, gyvūnams, tiesiog dovanoju, dalinuos. Esu ne kartą ir apgauta prašytojų apsimetėlių, bet kažkaip rankos vis tiek nenusvyra. Gal kad mes patys gyvenom sunkiai, vaikystėje išmokau dalintis ir paskutiniu. Ir dar visada norisi būti dalimi kažko bendro, reikšmingo, reikalingo. Pamačius, kaip čia visi puolė siūti kaukes, toks didžiulis pasididžiavimo ir džiaugsmo jausmas apėmė, na, niekaip negalėjau likti tik žiūrovu. Labai daug gerų, nesavanaudžių žmonių, labai daug.“ Odeta P.
„Kai siuvu dovanojimui ar kai kaukes siuvau, man tai sieloj ramybė tada. Pailsiu nuo visko ir atsipalaiduoju. O dovanoti yra labai gera. Tuo labiau dabar esant tokiai padėčiai. Ir ačiū visoms.“ Rasa M.
„Gauti yra labai smagu, bet tas džiaugsmas ir palaima, kai gali duoti ir dalintis yra neapsakomas.“ Rima D.
„Labai noriu, kad mūsų daugiabutyje niekas nesusirgtų. Pasiuvau ir išdalinau kaukes rizikos grupės gyventojams. Visi esame viename laive, tai ir saugotis tenka visiems kartu .“ Nina B.
„Svarbiausia vidinė laimė - tai didžiausia padėka sau už padarytą gerą darbą dėl kito! Tiek kraujo aukojimas, tiek savanorystė ir t.t. Bent jau man taip yra.“ Saida J.
Portale 15min startavęs „Audimo“ inicijuotas projektas „Vardan tos“ skirtas papasakoti apie didelę širdį turinčius žmones. Jie neturi kada nuobodžiauti ir niurzgėti, nes ieško būdų, kaip padėti tiems, kuriems šiuo metu yra sunkiau. Tokių žmonių yra ir šalia jūsų? Papasakokite apie juos, o mes pasidalinsime jų istorijomis su visais skaitytojais!
Istorijų herojams „Audimas“ padovanos savo naujosios nacionalinės kolekcijos „Vardan tos“ gaminį, kurį jie galės išsirinkti patys.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu vardantos@15min.lt iki gegužės 10 d.
