Naktį Žytomire buvo pataikyta į gyvenamąjį namą, kuriame gyveno jos močiutė, sesuo ir sūnėnas. Ryšio su jais nėra. „Ir nežinau, ar jie gyvi... Visa tai iš visų pusių, be perstojo. Daug baimės, teisingo pykčio, nerimo dėl artimųjų gyvybių. Ir pačiai kartais baisu. Palaiko tik adrenalinas. Sunku tai perduoti žodžiais, per šią savaitę mes visi pasikeitėme. Tokiame iškreiptame pasaulyje visada verta prisiminti, dėl ko tu nori gyventi“, – moteris atsargiai renka žodžius.
Ar ji sau į šį klausimą atsakė? „Aš tik dirbu su aplinkybėmis ir darau tai, ką galiu“, – atsako. Ir priduria – trumpas atsikvėpimo periodas baigėsi, ką tik vėl pasigirdo oro pavojaus sirena, tačiau ji eilinį kartą nesileis žemyn, nes laukia svarbaus atsakymo, ar pavyks savanorius aprūpinti reikiama amunicija. Kaip ir sakė, ji daro tai, ką gali, o prie pavojaus ir sirenų tiesiog pripranti.
Miestiečiai jau išmoko atskirti, kokia technika jie atakuojami. Ir jau ėmė susigaudyti, kuriame miesto rajone pagal garsą nuaidėjo sprogimas. Atokvėpio metu skuba į parduotuves, kad pasirūpintų maistu. Tamara įsipareigojo parūpinti maisto ir savo daugiabučio laiptinės kaimynams. Gyventojai pasidalino – vieni gamina valgyti, kiti pasirūpina, iš ko gaminti.
„Vakar buvo didžiulė eilė, o šiandien – ramu. Randu tai, kas man patinka, ko paprasti žmonės paprastai nevartoja – maistingas humusas, kokosų aliejus, sėklos. Teko dvi valandas praleisti prie gyvūnų prekių parduotuvės. Kaimynai turi kačių ir šunų. Vaikams nuperku saldainių. Pieno produktų nevalgau, bet jų ir nėra. Gal rytoj pasiseks. Dėl sviesto teko pakovoti, bet gavau. Bus vaikams košei. Mūsų laiptinėje jų šeši – ikimokyklinukai.
Po to kartu pietavome. Išgėrėme. Šiandien trečia diena, kaip mirė teta Vera. Jos vyras atėjo susitvarkęs, gražiai apsirengęs. Apverkėme mirusiuosius. Išgėrėme už gyvųjų jėgas. Pagyvenusi šeima pasipasakojo, kaip susipažino ir įsimylėjo vienas kitą. Mes kartu keliavome po atminties šalis. Kartu buvo šilta. Mes visi esame šalia vienas kito. Ir esame mintimis su tais, kurie šiuo metu yra šalia mirties, kurią atnešė Rusija. Kartu su rusų laivu“, – kalba Tamara.
Pasiliko, nes dėl ligos nesugebėjo išvykti
Nors moteris gimusi Ukrainoje, ji turi latvių ir rusų šaknų. Jos tėtis latvis atvyko į Vakarų Ukrainą slėptis nuo Stalino represijų, todėl ji Ukrainai dėkinga už gyvenimą: jeigu ukrainiečių žmonės nebūtų paslėpę jos tėvų, nebūtų gimusi.
Profesiją gavo Rusijoje – ten studijavo aktorystės meną. Jai teko mokytis pas dėstytojus, kurie buvo išlaikę senąją rusų aristokratų dvasią. „Taigi aš išauklėta rusų kultūros dvasia, gerai ją išmanau ir vertinu. Turėjau Rusijoje labai daug draugų ir net giminių ten liko. Todėl dabar išgyvenu didžiulę tragediją: jeigu aš nepaskęstu prisiminimuose, o atsiduriu čia ir dabar, aptinku savyje tai, ko anksčiau niekada nejaučiau: didelę neapykantą rusams ir tam, kas dabar vyksta“, – atviravo pašnekovė.
Nors karas, sukrėtęs visą pasaulį, prasidėjo vasario 24 d., ji, kaip pati sako, daugiau ar mažiau karo nuotaikomis gyvenanti 8 metus – nuo tada, kai prasidėjo įvykiai Donbase.
„Aš prisijungiau prie savanorių organizacijos ir vykdavau dirbti su vaikais ir paaugliais į Donbasą, kuris tuo metu buvo vadinamas pilkąja zona. Tekdavo būti per 300 m nuo karinių veiksmų. Mokiau vaikus dramaturgijos ir aktorystės meno, tačiau iš tiesų teikiau psichologinę pagalbą, mokydavau psichologinių reabilitacijos technikų. Buvau praėjusi kursus, apmokyta tai daryti.
Tuo metu požiūris į psichologus buvo skeptiškas, psichologinės pagalbos jie vengė, todėl mes maskavomės tokiu būdu. Tais laikais atradau, kad psichologinį atsparumą geriausiai išsaugo tie, kurie užsiima menine veikla – piešia, rašo eiles ir pan. Šie žmonės kažkokiu būdu sugeba išlaikyti adekvatumą savo viduje ir jiems nuo viso siaubo „nenuvažiuoja stogas“, – dėstė moteris.
Iš pradžių maniau, kad mus suvienijo baimė, bet dabar manau, kad ne. Mus suvienijo drąsa.
Ji prisipažįsta norėjusi išvykti iš Kijevo, bet tuo metu labai sirgo, todėl išvykimą vis nukeldavo. Galiausiai suprato, kad jai teks likti čia, nes neturi fizinių jėgų nukakti net iki miesto centro. Tamara gyvena Kijevo pakraštyje – tai arčiausia Baltarusijai miesto dalis. Visai netoli teritorija, iš kurios į Ukrainą paleidžiamos raketos ir keliauja tankų kolonos.
Laikiną slėptuvę išpuošė ir įjaukino
Kartu su ja likę kaimynai iki šiol buvo pažįstami tik iš matymo. Geriausiu atveju jie vieni su kitais pasisveikindavo. Šiandien jie, suvesti žiaurių aplinkybių, jaučiasi geriausiais draugais.
„Iš pradžių maniau, kad mus suvienijo baimė, bet dabar manau, kad ne. Mus suvienijo drąsa. Nors, kai tik viskas prasidėjo ir žmonės pirmą kartą išbėgo iš namų gaudžiant sirenoms, turbūt vienintelis žmogus, kuris nepanikavo, buvau aš. Galbūt todėl, kad jau patyriau visa tai Donbase. Name mes neturime slėptuvės, tik rūsį, į kurį vos telpa mamos su vaikais. Visi kiti žmonės, taip pat senoliai ir gyvūnai, glaudžiamės prie laikančiosios namo sienos. Mes norime apsaugoti vaikus, kad jie negirdėtų, kas vyksta išorėje.
Su viena kaimyne rūsį išvalėme, kita kaimynė atnešė gabalą linoleumo patiesti. Dar kažkas atnešė kušetę, kad vaikai galėtų atsigulti. Aš atnešiau girliandų, padariau apšvietimą. Dar kita kaimynė atnešė oro gaiviklį. Vaikams ten labai patinka, nes jiems tai atrodo kaip įdomus žaidimas. Mes ir stengiamės jiems šią realybę paversti į žaidimą, nors jie, žinoma, jaučia savo tėvų nuotaikas. Štai vienos mergaitės tėtis šiuo metu kare. Jos mama iš jaudulio visiškai pajuodusi...
Tačiau toliau žaidžiame su vaikais tą keistą žaidimą tarp realybės ir iliuzijos. Jau ir pati pradėjau painiotis, kas yra realybė, o kas – iliuzija. Taip, aš žinau, kokia realybė ir ji tikrai nelinksma. Tačiau ta iliuzija, kurią mes kuriame, taip pat pradeda gyventi mūsų galvose“, – pasakojo Tamara.
Apšaudymai sukelia fiziologines reakcijas
Paklausta, kaip jautėsi pirmą karo dieną, ji prisimena, kaip atsibudo nuo galingo garso danguje – lėkė balistinės raketos. Jos paleidžiamos be konkretaus tikslo, taigi jų taikiniai – visiškai atsitiktiniai. Dabar tas garsas jau tapo įprastas. Taip pat ji girdi, kaip suveikia oro gynybos sistema, kuri jas sunaikina. Raketos suskyla į daug skeveldrų, kurios išsisklaido po teritoriją ir nukrenta visiškai chaotiškai. Viena iš tokių skeveldrų buvo pataikiusi į gyvenamąjį namą. Tai baisu, bet geriau nei būtų sugriautas visas kvartalas.
Naktį tai atrodo labai gražiai – kaip fejerverkas. Tai raketos, kurios suskyla į tūkstančius skeveldrų .
„Toje gatvėje, kur stovėjo namas, gyvena draugės sūnus. Galima įsivaizduoti jos reakciją, kai ji išgirdo pranešimą apie sprogimą ten“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, kol kas Kijevas dar nepatyrė raketinių sistemų „Grad“, kurias jai teko matyti Donbase.
„Naktį tai atrodo labai gražiai – kaip fejerverkas. Tai raketos, kurios suskyla į tūkstančius skeveldrų ir jomis pradeda „lyti“ ant teritorijos. Šie didžiuliai metalo gabalai kiaurai perskrodžia viską – stiklus, net metalinius vartus, o garsas toks, tarsi dundėtų visas dangus ir būtų prasivėręs pragaras.
Kartą, kai viešėjau pas draugus vasarnamyje ir mes maloniai šnekučiavomės supamuosiuose krėsluose su vyno taure rankose, o aplink čiulbėjo paukščiai, žydėjo medžiai, man paskambino draugas, kuris Donbase filmavo dokumentinius kadrus. Jis tiesiai šviesiai pasakė: „Aš apsišikau iš baimės“. Tiesiogine šio žodžio prasme. Jis gulėjo po šiuo metaliniu lietumi su išmatų pilnomis kelnėmis ir manė, kad tai jo paskutinis pokalbis gyvenime. Tai buvo suaugęs, psichologiškai ir fiziškai stiprus vyras.
Jis gulėjo po šiuo metaliniu lietumi su išmatų pilnomis kelnėmis ir manė, kad tai jo paskutinis pokalbis gyvenime. Tai buvo suaugęs, psichologiškai ir fiziškai stiprus vyras.
Tai normali fiziologinė organizmo reakcija į tai, kas vyksta. Mes galime susitarti su savo protu, net su savo psichika, bet negalime sustabdyti fiziologinės reakcijos. Aš pati, nors protu nebebijau, taip pat jaučiu šias fiziologines reakcijas. Pavyzdžiui, galiu manyti, kad gerai laikausi, o skrandis visas susitraukęs kaip akmuo, mane pykina nuo viso šito siaubo, aš negaliu valgyti, negaliu gerti. Stengiuosi išlaikyti ramybę, bet tokiomis sąlygomis svarbiausia išgyventi. O tam, kad išgyventum, privalai būti labai budrus ir atidus aplinkai, labai blaivaus proto ir suprasti, kas vyksta aplinkui“, – dėstė pašnekovė.
„Nėra nė vieno, kuris abejotų, kad apsiginsime“
Po šio ekskurso į karo patirtis moteris mintimis grįžta į jaukią savo daugiabučio laiptinę, kurios gyventojai vienas kitą palaiko šiltomis šypsenomis ir buvimu kartu.
„Tas iliuzinis žaidimas, atsiradęs, kad apsaugotume nuo karo siaubo vaikus, ko gera, ramina mus visus. Visi įsitraukė į veiksmą, visi atrado savo vietą, atrado, ką turi daryti. Visi labai susivienijo ir susidraugavo. Ukrainiečiams ši savybė, manau, yra prigimtinė. Kai kažkas įvyksta, ukrainiečiai pamiršta visus tarpusavio nesutarimus. Yra toks ukrainietiškas žodis „toloka“. Jis nusako veiksmą, kai visi susirenka ir kartu kažką daro. Pavyzdžiui, jeigu kažkam reikia pastatyti namą, visi susirenka ir stato žmogui namą, nes jis vienas to nesugebės. Kai iškyla rimta problema, nors paprastai visi gyvena savo sultyse, kažkas kažko nemėgsta, visi susijungia ir ją išsprendžia. Kaip skruzdėlyne.
Pirmą kartą šį reiškinį stebėjau Maidano aikštėje. Nežinau, kaip tai atsitinka, nes tai įvyksta be jokios direktyvios kontrolės ar kvietimo. Politikai, kurie prie šios vienybės prisijungia, mano, kad jie įkvepia, bet tai kažkas kita. Tiesiog žmonės į šalį atideda nesutarimus, kažkokiu būdu visi labai aiškiai suvokia, ką konkrečiai reikia daryti, ir, nesusitarę iš anksto, pradeda daryti. Tie, kurie gali kariauti, kariauja, tie, kurie gali palaikyti karius, juos palaiko, tie, kurie gali užsiimti organizaciniais reikalais, logistika, užsiima tuo. Visi neina į karą žūti, bet prisideda savo būdu. Remdamiesi savo sugebėjimais, pradeda labai tiksliai veikti bendros gerovės labui ten, kur jie tuo metu yra“, – įsitikinusi moteris.
Pasak jo, šiandien vienybės virusas iš Ukrainos išplito po visą pasaulį – Ukrainai padeda net tos šalys, kurios anksčiau atsisakė.
„Aš nežinau kas tai, bet žinau, kad to neįmanoma užmušti. To neįmanoma sugalvoti, neįmanoma padaryti dirbtinai. Aš tai jaučiu kaip labai gyvą energijos srautą. Visi jame esantys žmonės yra skirtingi ir reiškiasi savaip, bet jie visi kartu sukuria stebinančią harmoniją ir galią. Taip, mums baisu, skaudu, žmonės netenka artimųjų, yra daug emocijų, bet čia nėra nė vieno žmogaus, kuris širdyje nejaustų, kad mes apsiginsime. Net abejonių nėra. Ir tai neturi nieko bendra su ideologija. Tai tarsi impulsas, kuris priverčia sėklą sudygti, prasibrauti pro akmenį ir tiestis į šviesą ir saulę“, – teigė pašnekovė.
