15min pokalbis su scenos profesionale apie karantino pamėtėtus iššūkius „Keistuolių teatrui“, profesiniam aktorės keliui ir sniego baltumo jausmą advento laukimui.
Karantinas – talento atskleidimui
– Kiekvienas laikmetis dovanoja savų išmėginimų. Kaip Jūs pasitikote dėl pandemijos kilusius profesinius iššūkius?
– Karantinas mane suvaržė, jam prasidėjus, nebeužtenka laiko dalykams, kuriuos spėdavau anksčiau. Aktoriams, kitų menų kūrėjams, kaip ir turizmo sektoriaus darbuotojams bei daugelio kitų profesijų atstovams, dėl pandemijos labai sudėtingas laikas.
Didelė dalis mano pačios veiklos yra susijusi su teatru, o visi teatrai uždaryti… tačiau laisvo laiko vis tiek nėra, kompiuteris mane visiškai prarijęs ir aš jau nekenčiu būti su juo.
– Tačiau šiuo metu jus gelbėja pedagoginė veikla. Ar pasvarstote, ko stvertumėtės, jei neliktų ir jos?
– Jeigu nutiktų taip, kad negalėčiau dirbti, važiuočiau į sodybą (nors ji nepritaikyta žiemojimui). Ten tik nedidelis pečiukas, bet nepaprastai jauku stebėti jame spragsinčią ugnelę Nerčiau į neperskaitytas knygas, sugrįžčiau prie mezgimo (anksčiau daug megzdavau kelionėse ir gastrolėse), gal ir piešti mėginčiau, jaunystėje rasdavau tam laiko.
Užsiimčiau darbais, prie kurių dabar neprieinu, bet pirmiausia – susitvarkyčiau namus. Labai gerai jaučiuosi grąžinusi tvarką dėl kasdienės skubos susivėlusioms drabužių spintoms ar stalo įrankių stalčiams. Kai viskas savo vietose tvarkingai išrikiuota, ateina ir pasitenkinimo jausmas.
Labai verta pagalvoti apie tai, kokia veikla suteikia džiaugsmo: vienam tai gal serialų žiūrėjimas, kitam – naujų kūrybinių dalykų (nuo origamio – iki piešimo ar grojimo) atradimas. Niekada ne vėlu pasiimti instrumentą ir mokytis juo groti, net, jei tau šešiasdešimt metų. Svarbiausia, kad užsiėmimas džiugintų, harmonizuotų ir ramintų.
– Panašiai yra nutikę ir I.Balsytei?
– Pati groti gitara išmokau per savaitę. Dar septintoje klasėje. Vos ją nusipirkusi sukarščiavau. Pasvarstau, kad, matyt, taip norėjau likti namuose ja groti, kad susirgau: pakilo temperatūra, paraudo gerklė. Taigi, likau namuose dešimčiai dienų. Per jas ir išmokau groti gitara be jokio interneto, užteko noro ir klausos.
Apie pabėgimą nuo rutinos
– Kas Jus išmokė pozityvaus požiūrio į gyvenimą?
– Gal jau tokia gimiau? Dar vaikystėje išmokau „išlipti“ iš liūdnų dalykų. Negaliu pacituoti senelių ar tėvų, bet šviesų požiūrį į gyvenimą paveldėjau iš jų. Mama dažnai sakydavo, kad reikia gebėti pasidžiaugti mažais dalykais. Jei ne iš šeimos perimtas šis bruožas, nežinau, kaip būčiau išsivertusi: per gyvenimą teko nemažai sunkumų atlaikyti.
Šešiolikos sunkiai išgyvenau tėčio netektį, sudėtinga buvo ir studijų metais. Nusipirkti taip pat tuo metu nelabai ką galėjau… Nebuvo tas gyvenimas rožėmis klotas. Bet, jei gebi pasidžiaugti tuo, ką turi, jau gerai.
– Tačiau dėl profesinio savo pasirinkimo nesigailėjote?
– Visokių momentų pasitaikydavo studijų metais. Kartą, važiuodama troleibusu, galvojau, kodėl pasirinkau aktorės kelią? Kaip gera būtų vairuoti troleibusą. Na, bet rutina manęs niekada nežavėjo. Vaikystėje stebėdama savo tėvus, kurie dirbo tradiciniuose darbuose (mama buvo geležinkelio inžinierė, tėvas – jūrininkas, tiesa, vėliau dirbo „Elektros tinkluose“) pagal fiksuotas darbo valandas, supratau, kad pati taip negalėčiau.
Jau tada jutau, kad rutina priveiktų. Todėl labai rimtai svarsčiau, kokią profesiją pasirinkti. Per gyvenimą teko rutininių dalykų, tai vis dar dėkoju Dievui, kad mano profesija neapsiriboja fiksuotomis darbo valandomis.
– Esate įsteigusi ne vien „Keistuolių teatrą“, bet ir muzikos mokyklą vaikams. Kada įvyko lūžis jūsų gyvenime? Kaip pasirinkote pedagogės kelią?
– Profesinio gyvenime posūkiui ryžausi sulaukusi keturiasdešimties. Įgijusi antrąjį magistro laipsnį papildomai dirbu dar ir pedagoginį darbą. Pedagoginės veiklos poreikį jutau dar vaikystėje. Nuo mažens svajojau apie muzikos mokytojos karjerą.
Darželyje žavėjausi muzikos mokytoja Joana Anusauskiene, tad įsivaizdavau, kad irgi mokysiu vaikus muzikos, visiems apie tai pasakodavau. Tik baigdama mokyklą ėmiau galvoti apie teisės studijas, bet paskutinę akimirką pasirinkau teatrą.
Geriau pagalvojus, visas mano ankstyvasis gyvenimas ir buvo nukreiptas į teatro pusę. Bet pati ilgai to nesupratau. Matyt, kažkoks angelas už rankos atvedė iki akademijos (paskutinę akimirką sumąsčiau stoti į aktorinį).
Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad teatras tapo nebeįdomus. Mokytojavimas manyje visada kirbėjo, gal todėl nejaučiu nuovargio dirbdama pedagoginį darbą? Jei kas ir nesiseka, pamačius vaikus, diena tampa balta, viskas pasimiršta. Šiame darbe labai daug prasmės.
Laikmečio pamėtėti iššūkiai
– O ką prisimenate iš „Keistuolių teatro“ etapo?
– Įkūrę „Keistuolių teatrą“ svajojome, kad jis „atsistotų“ ant kojų. Buvome pirmasis nepriklausomas teatras Lietuvoje. Pradžia buvo sunki, bet buvo taip, kaip buvo. Nusidriekus ilgiausioms vaikų eilėms vaidindavome per dieną po tris ar keturis spektaklius.
Gyvenome su vagnorkėmis ir talonais, nieko negalėjome turėti ir to komforto nebuvo daug. Vyko blokada, važinėjome nešildomame autobusiuke, viešbučiuose šalta buvo. Bet vis tiek rasdavome kaip pasijuokti ir pasidžiaugti. Buvome jauni ir entuziastingi.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidurdavote gastrolių metu?
– Na, dabar iškilo gastrolių vaizdas Panevėžyje. Stovime su aktoriais prie lango, grimerinėje. Už dvidešimt minučių spektaklis vaikams. Aidas Giniotis, Sigutis Jačėnas ir aš, staiga, matome, kaip prie teatro privažiuoja autobusai, o iš jų lipa būriai vaikų.
Dabar aktoriai didesnėse salėse vaidina su prisegamais mikrofonais, mes tuo metu dirbdavome be jų. Kai pagalvoju, reikėdavo visą salę suvaldyti, kad klausytų. Tiek būrių vaikų, tiek pilnų autobusų ir mes tokie jauni visi (juokiasi), Dieve mano.
Dabar galime tik pasidžiaugti, kad sugebėjome suvaidinti tiek spektaklių, tiek vaikų mus pamatė, likusi ta satisfakcija. Iki šiol sulaukiame prašymų drauge nusifotografuoti: tuometiniai vaikai su jauduliu prisimena savo vaikystę. Ji jiems siejasi su „Keistuolių“ teatru. Susitikus ir pabendravus užplūsta džiaugsmas abipusis.
Apie kasdienybės ritualus
– Pandemijos akivaizdoje daugelis mūsų atranda mažus kasdienybės ritualus: jie tarsi išplėšia ir profesinio gyvenimo, parveda į namus ir padeda juose kurti jaukumo stebuklus. Ar galėtumėte papasakoti apie savuosius?
– Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie įrodo ritualų naudą žmogui. Savo vedamose pamokose juos taip pat kuriu, tarkime, vaikų pasisveikinimo daina ir pan. Savo kasdienybėje patiriame labai daug chaoso, o harmonizuoti save ir nurimti galime tik kurdami kasdienius ritualus. Kiekvienam žmogui labai svarbu juos išlaikyti, nes jie grąžina mums ramybę. Tarkime, savoje ir pažįstamoje aplinkoje jaučiamės ramiai. Ji mus tarsi subalansuoja.
Labai gerai jaučiuosi grąžinusi tvarką dėl kasdienės skubos susivėlusioms drabužių spintoms ar stalo įrankių stalčiams. Kai viskas savo vietose tvarkingai išrikiuota, ateina ir pasitenkinimo jausmas.
– O kur ilsitės ir gaudote atokvėpį nuo darbų?
– Rudenį išvežu save bent dienai per savaitę į sodybą. Ten paganau akis į gamtą. Daugiau laiko skirti sau negaliu, nes namus po darbų siekiu apie 21 val. Visą gyvenimą stengiuosi sumažinti darbų krūvius, bet vietoje sumažintų būtinai kas kitas įkrenta. Tikriausiai likimas toks (šypteli)? Bet kasdien negalvoju, kad tai – juodas darbas. Savo veikloje matau daug džiaugsmo ir prasmės, mano dienos nėra juodos.
– Kas prašviesina jūsų dienas? Kaip apibūdintumėte baltą dieną pagal save?
– Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar gebame pasidžiaugti mažais smagiais dalykais. Aš esu iš tų žmonių, kurie gali pasidžiaugti bet kokia smulkmena: krentančiu lapu, saule ar keistos formos debesiu. Kartais pakanka tokios smulkmenėlės, kaip sniegas ar pakeliui namo išgirstos, ypatingas asociacijas keliančios dainos, ir man jau balta diena.
Netikėtai iškilęs prisiminimas ar pamatyta detalė taip pradžiugina, kad tuo metu pajuntu dėkingumą gamtai, Dievui, kosmosui. Jaučiuosi dėkinga už tą akimirką. Man tas dėkingumo jausmas ir yra baltos dienos jausmas. Kartais jaučiu palaimą, kad kažką tinkamo padariau. Taigi, pakanka pasidžiaugti ir diena nušvinta.
Baltumos jausmas – iš vaikystės
– Kaip manote, kas nulemia dienų skirstymą į juodai baltas?
– Tai labai priklauso ir nuo mūsų požiūrio. Prisimenu, kad nuo mažens, įvykus kam negeram, sakydavau sau, čia, matyt, tam, kad, kai bus labai gerai, galėčiau tai įvertinti, kad stipriau jausčiau džiaugsmą ir laimę. Šis požiūris labai gelbėjo juodomis dienomis. Tačiau tų juodų nebuvo daug. Mes visi patiriame sunkesnių momentų, svarbu nelikti juose, rasti kuo pasidžiaugti. Juodos dienos praeina. Kaskart ir miegoti einu tikėdama, kad išauš šviesus rytojus.
– Kiek prie jūsų savijautos prisideda metų laikų kaita?
– Man gražu, kai medžiai pakeičia lapų spalvas, bet labai smagių dalykų matau ir šaltais žiemos vakarais. O jei dar balta ir saulėta… Tokios dienos man prilygsta nuostabiausioms vasaros dienoms. Daug prisiminimų susiję būtent su žiema. Ji nukelia mane į vaikystę, kai tėtis vėžindavo rogutėmis.
Prisimerkusi žiūrėdavau į blizgantį sniegą. Jis man būdavo toks gražus… Tik akis nuo to ryškumo skaudėdavo: akindavo, bet džiugindavo. Taip ir iki šiol, jeigu žiemą yra sniego ir šviečia saulė, man tokia balta diena, kad niekas negali jos užtemdyti. Pasakiškas jausmas ir vaizdas.
Šįryt jau nufotografavau ir nusiunčiau keletą žiemiškų nuotraukų savo šeimai. Buvo fantastinis rytas: iš džiaugsmo ir grožio verkti norėjosi.
– Išties mūsų geografinėse platumose sniegas vis rečiau sutinkamas. Tad ir savijauta, jo pagaliau sulaukus, prilygsta mažam stebuklui.
– Pernai nebuvo sniego ir ta žiema buvo gana sudėtinga. Nuo gruodžio vis girdėjome apie karantiną Kinijoje. Vasarį ir mus pirmas užsikrėtimo atvejis siekė. Tarytum, ta besniegė žiema prisidėjo prie tvyrančio nerimo, o pirmasis žiemiškas rytas šiemet, tas visas negeroves tarsi nubraukė.
Po tokios ilgos pertraukos išvydusį baltą sniegą jaučiausi taip, tarsi būčiau iš naujo gimusi. Kokia laimė, kai gali pasidžiaugti tokiu grožiu. Vos neapsiverkiau, viskas baltavo ir snyguriavo. Kartais, atrodo, toks menkas džiaugsmas, bet taip pripildo širdį palaimos.
Apie emocijas ir virtuvę
– Kaip manote, kodėl žmogui reikalingi menai?
– Jie būtini mūsų emocijoms. Paskendę rutinoje ir darbuose prarandame jas: nėra kada įsijausti, įsigilinti. Tuo metu menas emocijas, tarsi, pažadina. Žmogui to labai reikia.
Būtent dėl šios priežasties žmonės taip mėgsta žiūrėti kiną ar teatrą, klausytis muzikos. Su kokiu malonumu verkiame stebėdami liūdnas scenas kino teatre. Ašaros bėga visiems upeliais tamsoje. Esant nežmoniškam tempui žmonės pasiilgsta savo pačių emocijų.
– Kaip pati stabdote laiko tėkmę?
– Praėjusią savaitę garsinau Kalėdų pasakas, o grįžusi namo supratau, kad viskas, ko noriu, yra pagaminti šaltieną. Atkreipkite dėmesį, su kokiu džiaugsmu ir įkvėpimu kalba mokantys gaminti kulinarinėse laidose. Kartais ir man vyras sako: „tu tokia pavargusi, kam dar gamini?“
Aš tokiu būdu pailsiu. Man tai suteikia džiaugsmo. Ne kartą po sunkios savaitės pasineriu į kulinarijos meną. Pasijuokiu, kad gal buvę būtų sveikiau atsigulti ant sofos ir pailsėti? Bet... Po to aplanko toks džiugesys. Prie bet kokios veiklos savo ranką pridėję tampame laimingesni, ir nesvarbu, jog aplink sudėtinga ir sunku.
Apie aktorės karjerą I.Balsytė nesvajojo. Jos prioritetas buvo dainavimas. Vis dėlto, kaip sako pati, matyt, kažkoks angelas už rankos iki akademijos nuvedė.
– Ar dažnai sukiojatės su prijuoste virtuvėje?
– Buvo laikas, kai abu su vyru kepdavome tortą „Napaleonas“. Tai trukdavo kone tris dienas. Dabar mūsų tradicija – kugelio kepimas. Grįžtu prieš keletą dienų namo pavargusi po darbų, o jis pasitinka bulvių pritarkavęs. Sako: „kepam?“ Kepinių netrūkdavo ir tėvų namuose. Mama kepdavo bandeles, sausainius, duoną. Gana anksti kepti pyragus pradėjau ir pati. Buvau daug knygų prisipirkusi. Tik vaikams gimus šį pomėgį perkėliau į kitus maistus. Dabar labai didžiuojuosi sūnumi, kuris kepa saldumynus nuo septynerių.
– Kokiomis tradicijomis gyvenate prieš balčiausias metų šventes?
– Tradicijų mūsų šeimoje daug. Prieš kiekvienas Kūčias ir Kalėdas stengiuosi sukurti vaikams stebuklingą laukimą: nykštukai kiekvieną advento dieną neša dovanėles. Per šventes visi susirinkę žaidžiame stalo žaidimus (mūsų šeimoje jie labai mėgstami).
Tiesa, šiemet nykštukų nebebus: sūnus perprato, kad ir jų, ir Kalėdų senelio nėra. Po dvidešimt penkerių metų nepertraukiamo nykštukų darbo bus pertrauka: visi vaikai užaugo. Kiek liūdna, kai tradicijos baigiasi. Smagu būdavo suteikti vaikams džiaugsmo.
– Kokia veikla jus geriausiai pailsina po darbų?
– Kai esu pavargusi, žiūriu detektyvus. Skaityti rimtų knygų nebeišeina, o detektyvai padeda nuo visko atsiriboti ir labai gerai pailsina. Nors šiandien, po nuotolinės pamokos, kurios metu susipažinome su Meksikos šokiais, rašiau laiškus vaikų tėvams. Pagalvojau, nusiųsiu jiems Meksikos paveikslėlių su gražiais paplūdimiais ir miškais.
Nesvarbu, kad pati ten niekada nebuvau ir, nežinia, ar kada būsiu. Žiūrėdama į juos pasidžiaugiau. Manau, svarbiausia gyvenime – atrasti kuo pasidžiaugti. Visiems to ir linkiu.
Atėjome į šį pasaulį išmokti džiaugtis, mylėti ir kurti. Tai svarbiausi dalykai, kuriuos galima atlikti bet kokiame laikotarpyje (nesvarbu karantinas ar ne), kaip ir surasti kūrybinį džiaugsmą ir įkvėpimą.
Straipsnių ciklą „Ir juodai, ir baltai dienai“ inspiravo „Gardėsio“ duonos gaminiai „Pirmiausia duona“, kuriais grįžtama prie duonos esmės.
