Veikiausiai natūralu, kad užaugęs pasirenki profesiją, kurios fasadą ir užkulisius pažinai nuo vaikystės. J.Proškevičiaus šeimoje – ištisa kirpėjų dinastija: šį amatą prisijaukino jo močiutė, jos trys seserys, senelis, mama, mamos sesuo ir jos dukra.
Juozas, pasakodamas savo šeimos istoriją ir savo paties pasirinkimą, sako, kad jam, dar paaugliui, įstrigo tai, jog šis amatas suteikia daug laisvės: „Man patiko, kad ši profesija leidžia tau pačiam reguliuotis, kiek nori dirbti, uždirbti ir turėti. Manęs niekada nežavėjo darbas nuo aštuntos iki penktos. O laisvė dirbti sau labai motyvavo.“
Praėjusių metų vasarą J.Proškevičius išpildė ir savo ilgai puoselėtą svajonę – Kauno širdyje kartu su žmona Šarūne atidarė savo studiją, kurios viziją padiktavo dar vaikystėje lankytas salonas, kuriame dirbo mama, o senelio pasiekimai tapo paskata siekti daugiau ir sumanymus versti realybe.
Apie šeimos istoriją – Kauno damas puošusias močiutę ir mamą, vienu geriausių tarpukario Lietuvos kirpėjų vadintą senelį, to meto ponių įnorius, kokias priemones naudodavo plaukams, ar iš kirpėjo amato buvo galima gerai uždirbti, savo karjeros pradžią, šios profesijos vertinimą anuomet ir dabar, kokią šeimos relikviją turi savo darbo stalčiuje, kiek kainavo brangiausios turimos žirklės, patarimus moterims ir paties su IT specialistu sukurtą mobiliąją programėlę „Stay in Charm“, skirtą visiems pasaulio plaukų stilistams, J.Proškevičius papasakojo 15min GYVENIMUI.
– Juozai, papasakokite apie savo močiutę ir mamą – kada jos pradėjo dirbti kirpėjomis, kur dirbo, kaip tada atrodė grožio salonai ir kokių klienčių juose sulaukdavo?
– Močiutė baigė kirpėjų mokyklą, būdama 16-os pradėjo dirbti pameistre. Dirbo vienoje Kauno garsesnių kirpyklų – Grinkevičienės salone, Maironio gatvėje. Daug metų ten pradirbo, ten susipažino ir su mano seneliu Juozu Rubšiu – jis tuo metu buvo Lietuvos kirpėjų asociacijos pirmininkas. Močiutė pasakojo, kad pamačiusi jį per kažkokį konkursą (senelis buvo vienas komisijos narių – aut.) pasakė: noriu turėti tokį vyrą (juokiasi).
Senelis buvo vyresnis ir tuo metu jau garsus meistras, močiutė mokėsi ir pas jį. Jos klientės buvo Lietuvos aukštuomenės damos, tarp jų – aktorės, balerinos, muzikantės.
Močiutė pirmoji ėmėsi rašyti klientus į priekį, nes visada būdavo gyva eilė.
Man įstrigęs faktas, kad močiutė pirmoji ėmėsi rašyti klientus į priekį, nes visada būdavo gyva eilė – ateini, atsisėdi ir lauki. Taip sumanė, kai tos eilės tapo išties ilgos, o darbo valandos nežmoniškos. Kartais juokiuosi, kad čia gal mūsų giminės bruožas, jog turime idėjų padaryti ką nors kitaip nei kiti (juokiasi).
Močiutė dirbo iki 83-ejų, o būdama 82-ejų dar vedė seminarą, kaip daryti retro bangas. Ir jis kuo puikiausiai pavyko. Aišku, į pensiją buvo išėjusi jau anksčiau, bet vis dar pašukuodavo klientes. Vėliau dirbo drauge su mama namuose įkurtame salone. Ir kartą, apkirpusi vieną klientę, mamai pasakė: viskas, nebegaliu, tu užbaik, nes man jau rankas kerta, ir čia jau ženklas, kad man užtenka.
Mama irgi pradėjo dirbti paauglystėje. Baigė kirpėjų mokyklą, ją daug mokė ir močiutė. Nuo 1976 iki 1992 m. ji dirbo „Palangos Juzėje“ – buvo toks buitinis aptarnavimo kombinatas Savanorių prospekte. Vaikystėje dažnai ten būdavau ir kažkas į pasąmonę įrašė, kad salonas turi būti būtent tokio dydžio. Tame pastate buvo ir baras, didžiulis laukiamasis, siuvykla, džiovykla, visur didžiulės erdvės.
Paskui mama namuose atsidarė savo saloną. Dirbo daug, buvo karjeristė. Dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Veiklos jau nebevykdo, turi keletą draugių, kurias dar kerpa, šukuoja, bet iš esmės dabar džiaugiasi gyvenimu.
– Jūsų senelis vadinamas vienu geriausių tarpukario Lietuvos kirpėjų. Papasakokite apie jį, koks jis buvo?
– Didžiausias senelio išskirtinumas buvo noras tobulėti, būti kitokiu. Jis ir močiutę sužavėjo savo idėjomis, daug kam buvo autoritetas. Praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio viduryje jis pradėjo dirbti su žinomu to meto Kauno kirpėju Juozu Muraliu ir jo broliu Kazimieru, jų valdomas salonas vadinosi „MRM kirpykla“.
Kaip pasakojo močiutė, senelis labai daug dirbo, daug keliavo, buvo labai aktyvus ir visomis prasmėmis labai įdomus žmogus, bendravo su aukštuomenės atstovais. Deja, per tokį intensyvų gyvenimo būdą sušlubavo sveikata. Kažkoks paradoksas, kad tie žmonės, kurie ko nors gyvenime pasiekia, ilgai tuo nesidžiaugia…
Jis daug stažavosi Paryžiuje, mokėsi pas to meto kirpėjų karaliumi vadinamą Antonį Cierplikowskį, kuris Prancūzijos sostinėje buvo žinomas kaip mesjė Antoine'as. Tai buvo lenkų kilmės kirpėjas, grynas stilistas, turėjęs salonus visame pasaulyje (Paryžiuje atidarytas vadinosi „Antoine de Paris“ – aut.), o į juos skraidydavęs savo privačiu lėktuvu. Tarp jo klienčių – Coco Chanel, Greta Garbo, Brigitte Bardot, JAV prezidento Franklino D.Roosvelto žmona Eleanor Roosvelt.
Antoine'as labai įkvėpė senelį siekti daugiau, senelis ir Paryžiaus karališkąją menų akademiją baigė.
Beje, mano pusseserė Ramunė, kuri irgi yra plaukų stilistė ir turi savo saloną, rengia tarpukario laikotarpio parodą, kurioje bus faktų, nuotraukų, įdomių detalių, kaip tada viskas vyko, kokios buvo šukuosenos, kokie įrankiai buvo naudojami ir pan. Karantinas kiek pristabdė parodos atidarymą, tad dar nėra tikslios datos, kada tai įvyks. Bet, manau, bus labai įdomu.
– Kokių pasakojimų girdėdavote iš močiutės apie tarpukario laikotarpio ponias, jų poreikius, įnorius?
– Tuo metu eiti į saloną buvo prestižas, turėjai turėti ir pajamų. Kirpimai nuo šiandienos skyrėsi tuo, kad tada galėdavai apkirpti bet kaip, nes didžiausia esmė būdavo gerai sušukuoti. Pačios klientės namuose plaukų nesusitvarkydavo, turėdavo eiti į kirpyklą arba vaikščiodavo ryšėdamos skarelę.
Kaip sušukuoti plaukus, buvo ir meistriškumo klausimas. Senelis į Lietuvą buvo atvežęs pusmetinio sušukavimo aparatą, kur jungdavosi laidai. Tie klienčių įnoriai tikriausiai ir buvo tos naujovės.
Anksčiau vietoj lako buvo naudojamas cukraus ir vandens tirpalas, kurį užpurkšdavo ant plaukų.
Močiutė man visada sakydavo, kad privalau viskuo domėtis, nes klientui turiu būti įdomus ne tik kaip meistras, bet ir kaip žmogus: savo bendravimu, pasidalyti aktualijomis, kas madinga, patarti net tokiais klausimais kaip stilius, makiažas, laikysena ir pan. Tai tuos ponių įnorius, sakyčiau, formavo patys to meto stilistai, jie diktavo madą ir sufleravo, kokių norų klientei reikia turėti.
– Ankstesniais laikais nebuvo tiek plaukų priežiūros priemonių, kiek turime dabar. Gal atsimenate kokių linksmų niuansų iš močiutės pasakojimų, kas tada buvo naudojama?
– Anksčiau vietoj lako buvo naudojamas cukraus ir vandens tirpalas, kurį užpurkšdavo ant plaukų. Tos šukuosenos karštą vasaros dieną sėkmingai traukdavo visokius vabzdžius.
Alus buvo naudojamas kaip standiklis prieš džiovinant plaukus. Apynys plaukui suteikdavo žvilgesio ir standumo. Kvapas, aišku, irgi atitinkamas. Bet juk visa liaudies kosmetika turi savus kvapus – išsitrinkite galvą svogūnu, oi bus... (šypsosi)
– Ar tuo laikotarpiu buvo galima iš šios profesijos gerai uždirbti?
– Buvo. Močiutė iš savo uždirbtų pinigų pasistatė namus ir tikrai gerai gyveno. Bet su šia profesija taip jau yra – kiek dirbsi, tiek uždirbsi. Tai gal vienas tų veiksnių, kuris ir mane pamotyvavo ją rinktis. Kai dar mokiausi mokykloje, buvo toks laikas, kad baigęs mokslus ne iš karto rasi darbą. O atlyginimai ir darbo valandos nuo aštuonių iki penkių manęs nežavėjo. Man patiko, kad ši profesija leidžia tau pačiam reguliuotis, kiek nori dirbti, uždirbti ir turėti. Motyvavo laisvė dirbti sau.
– Kaip manote, iš to, su kuo pats susiduriate, ką girdėjote iš mamos, močiutės pasakojimų, kaip tada ir kaip šiandien vertinami šio amato meistrai?
– Sakyčiau, tuo metu ši profesija buvo pasiekusi aukštumas, ji buvo išskirtinė, prestižinė. Aukšto lygio meistrai tikrai turėjo kuo didžiuotis.
Jau kokius 20 metų kirpėjų amatas dažnai yra toks: tingiu mokytis, pabandysiu pakirpti, išeina, pradedu dirbti. Dar į kokį seminarą nueisiu, pasikabinsiu prie veidrodžio diplomą ir aš jau – didis meistras. Ir tokių, deja, yra didžioji dalis. Norint turėti savo vardą reikia be galo daug mokytis, turi daug į save investuoti, daug domėtis ir keliauti, o ne vien tame pačiame ratuke suktis.
Vis dar turiu filiravimo žirkles, joms – apie 40 metų.
– Kokį geriausią patarimą esate gavęs iš savo mamos ar močiutės?
– Jos visada sakydavo, kad būtina mokėti tinkamai save pateikti, spinduliuoti pasitikėjimą. O tai susideda iš daugelio detalių – pradedant laikysena, įvaizdžiu, baigiant bendravimu, kliento aptarnavimu. Sakydavo, kad svarbiausia yra ne apie save kalbėti, o išklausyti klientą, įsigilinti į jo norus.
– Ar turite kokią paveldėtą šeimos relikviją?
– Vis dar turiu filiravimo žirkles, joms – apie 40 metų. Retai jas naudoju. Iš esmės šis įrankis naudojamas tada, kai reikia paslėpti broką. Kai nebūdavo tiek technikų, būdų, kad galėtum žmogų gerai apkirpti, jos būdavo panaudojamos, kad būtų galima greičiau užbaigti darbą.
Šiandien su kirpimo žirklėmis gali atlikti gražų kirpimą, o su filiravimo – jį sugadinti. Tačiau, kai klientas turi labai daug plaukų, iš tiesų prisireikia jas panaudoti.
– Kada prasidėjo jūsų kelionė kirpėjų amato keliu ir ką pirmiausia išmokote?
– Mama kaip tik priminė istoriją, kai ji 1995 m. vyko į seminarą Prancūzijoje ir iš ten parsivežė lėlių manekenų galvas su plaukais. Nebuvome iki tol tokių matę. Neturėjome laikiklio, tai ant šluotos koto prisitvirtinau tą galvą ir pradėjau šukuoti. Pirmas dalykas, kurį išmokau būdamas 13-os, – susukti cheminį (juokiasi). Mamai dar vaikystėje padėdavau išsukti plaukų suktukus.
Man mama ir močiutė sakė: „Jei norėsi pradėti dirbti, turi mokėti greit ir gerai susukti cheminį.“ Jos jų darydavo labai daug ir labai greitai. Aš pats, baigęs kirpėjų mokyklą, atsiskaitęs cheminio susukimo egzaminą, nuo to laiko prie jo daugiau nebeprisiliečiau, nes labai jo nemėgau (šypsosi). Taigi mama ir močiutė plaukus sukdavo, o aš priešingai – tiesindavau. Tą techniką atsivežiau iš Londono, aišku, Lietuvoje tai jau darė ir kiti, bet turėjau praktikos, tad buvo lengva tai tęsti.
– Kokia buvo jūsų karjeros pradžia, kodėl išvykot į Londoną ir ko ten išmokot?
– Dar prieš stodamas į kirpėjų mokyklą po gimnazijos aš jau mokėjau ir kirpti, ir dažyti, ir šukuoti, nes paskutinėse vidurinės klasėse kirpdavau klasiokus, dažydavau klasiokes. Visai gerai pavykdavo, matyt, tada ir įgavau pasitikėjimo, kad reikia tai ir daryti. Kirpėjų mokyklą baigiau puikiais įvertinimais ir gavau galimybę dirbti Dalios Teišerskytės salone, o po beveik metų išvykau į Londoną, nes man dar tikrai trūko žinių.
Kad išmoktum viską gerai, reikia daug praktikos. Aš pats daug mokiausi iš mamos. Turbūt didžiausia praktika ir yra, kai tu stovi šalia meistro ir matai, kaip jis dirba. O jei dar yra galimybė matyti ne vieną, o kelis, – išvis tobula.
Pirmas dalykas, kurį išmokau būdamas 13-os, – susukti cheminį (juokiasi).
Neįsivaizduoju, kaip kai kurie, tik baigę mokyklą, iškart pradeda dirbti, nes tam reikia be galo daug praktikos, žinių. Žmogus, eidamas į saloną, ypač prestižinį, nori rimto meistro. Mažai pasitikėjimo tuo, kuris ką tik mokslus baigęs. Aš ir savo mokinius mokau, kad jie nebijotų vadinti savęs pradedančiaisiais, kol tokie ir yra. Nes tada ramia sąžine galės dirbti, tris valandas kirpti, gal ir rezultatas nebus tobulas, bet klientas, sėdintis kėdėje, žinos, pas ką atėjo. Taip kur kas geriau, nei apsimesti tuo, kas dar nesi, ir paskui stresuoti. Mačiau daug tokių pavyzdžių.
Taigi būdamas 19-os išvykau į Londoną, beje, močiutės labai paskatintas ir palaimintas, nors mama labai pergyveno mane išleisdama. Planavau ten praleisti metus, padirbti, įgyti patirties, užsidirbti. Deja, ne viskas dėliojosi, kaip norėjau.
Finansine prasme buvo labai sunku. Vykdamas į užsienį manai, kad kastuvu pinigėlius kasi, ypač, kai paklausydavai tų, kurie vykdavo į Londoną dirbti statybose ir uždirbdavo beveik po šimtą svarų į dieną. Aš per mėnesį teuždirbdavau apie 400 svarų, tad pradžia tikrai buvo labai sunki.
Trejus metus dirbau Londono centre esančiame salone pas italą. Tai buvo mano didžioji patirtis, kalbant tiek apie vyriškus, tiek apie moteriškus kirpimus. Didžioji dalis kolegų irgi buvo italai, o jie labai gerai dirba su plaukais, ypač italės moterys. Ten išmokau, kad turi dirbti gražiai, švariai ir greitai. Susirinkęs visą tą patirtį iš Londono, savo šeimos, pritaikiau ją ir savo salone – paslauga turi būti suteikta kokybiškai ir greitai, bet tuo pačiu turi būti ir labai geras dėmesys klientui.
Po italo pusantrų metų dirbau dar kitame salone, o tada grįžau į Lietuvą. Turėjau svajonę kada nors atsidaryti savo saloną, bet žinojau, kad tam būtina sukaupti pakankamą patirtį, turėti kolegų pasitikėjimą. Tą svajonę drauge su žmona Šarūne pavyko įgyvendinti praėjusių metų vasarą, nuo dienos, kai grįžau iš Londono, prabėgo 13 metų. Tokiam salonui, kokio norėjome, reikėjo ir tinkamų patalpų, ir pinigų. Tad viskam savas laikas.
– Kokių prietarų, baimių turite savo darbe?
– Didžiausia baimė, kai nukrenta žirklės – tada visi atsisuka į tą vargšą kolegą, nes užjaučia, kaip jam skaudėjo širdį, kad jos nukrito. Kartais nieko nenutinka – pasikeli ir dirbi, o kartais tenka remontuoti. Aišku, svarbiausia, kad kliento plaukai nenukristų ir žali netaptų, nes taip padaryti tikrai galima.
– Kaip dažnai reikia keisti ar galąsti žirkles?
– Jei nori labai gražių, švarių, preciziškų kirpimų, reikia aštrių žirklių. Nesvarbu, kokias žirkles nusipirksi, žinoma, ne iš prekybos centro, bet jas vis tiek reikės galąsti kas pusę metų. Aišku, priklauso nuo to, kiek dirbi, jomis naudojiesi. Dažniausiai turi turėti ne vieną porą, nes kerpant sausus plaukus naudojamos vienos, šlapius – kitos.
Vyriškų kirpimų žirklės skiriasi savo ilgiu, bukumu, aštrumu. Tikrai negali kirpti žirklėmis, kurios jau metus yra negaląstos, atšipusios, nes tada sugadinsi plaukus: jie labiau šiaušis, labiau triuš galiukai.
– Kiek daugiausia yra kainavusios jūsiškės žirklės ir kiek metų jas turite?
– Tikrai nesu iš tų meistrų, kurie perka brangiausius įrankius. Gali ir su paprastomis žirklėmis atlikti gerus kirpimus. Vienos mano žirklių, su kuriomis dirbu dar ir šiandien, kainavo 1500 svarų. Pirkau jas Londone prieš 15 metų, bet jos dar ir dabar puikiai kerpa.
– Pasidalykite patarimais, kaip ilgiau išlaikyti šukuoseną?
– Labiausiai padeda priemonės, kurios naudojamos prieš džiovinant plaukus: pavyzdžiui, įvairiausios jūros druskos, kurios purškiamos ant galvos odos, plaukų. Jos užkerta kelią tiek galvos odai, tiek plaukams riebaluotis.
Kitas triukas – šilkinė pagalvė. Padeda tiek plaukams, tiek veido odai. Ir anksčiau ponios eidavo miegoti užsidėjusios šilkinę kepuraitę. Arba tinklelį, siekdamos išlaikyti šukuoseną, kad plaukai nesusiveltų.
Dar vienas triukas, padedantis pakoreguoti šukuoseną, kai plaukai pasiriebalavę, – sausi šampūnai.
Dar vienas triukas, padedantis pakoreguoti šukuoseną, kai plaukai pasiriebalavę, – sausi šampūnai. Tikrai superinis dalykas. Pačiam teko 16 dienų neplauti galvos, kai gulėjau ligoninėje sulaužyta koja. Seselės klausdavo, kaip aš čia kasdien su šukuosena? Sakydavo: „Jūs kirpėjai čia savo triukus turite.“ Tai vienas tų triukų ir yra sausi šampūnai.
– Ko moterims patartumėte vengti, kalbant apie šukuosenas, kirpimus, dažymus?
– Reikėtų vengti formų, kurios joms netinka. Turi atsižvelgti į plauko struktūrą ir jo galimybes. Jei plaukai labai ploni ir labai ilgi, o norisi apimties, – niekada to nebus. Čia reikėtų meistro gero patarimo, kas labiausiai tiktų ir kaip lengviausia būtų plaukus susitvarkyti.
Tarkime, jei plaukai garbanoti, smarkiai besipučiantys, reikėtų vengti tiesių šukavimų, nes bus neįmanoma pačiai šukuotis ir galiausiai vis tiek nebus gero rezultato. O parinkus tinkamas priemones, plaukų ilgį, turėsite gražią garbanotų plaukų šukuoseną. Tai gal toks ir patarimas – vengti eiti prieš savąjį aš, prieš natūralumą.
– Kažkada buvo ypač madingas plaukų vėlimas, vyresnio amžiaus moterys dar ir dabar mėgsta taip susitvarkyti plaukus. Ką apie tai manote?
– Ta mada jau praėjusi. Gali dar pamatyti moterų su tokiomis šukuosenomis, bet iš esmės vėlimai jau nebemadingi. Aišku, šiandien viskas yra labai individualu, bet tokiu atveju tada ir stilius turi atitikti nuo galvos iki kojų.
Bet, yra geras kirpimas, padarytas pagal formą, niekada nereikės velti plaukų.
Didžioji dalis kolegų irgi buvo italai, o jie labai gerai dirba su plaukais, ypač italės moterys. Ten išmokau, kad turi dirbti gražiai, švariai ir greitai.
– Kadaise labai madingi buvo ir cheminiai, kuriuos lydėdavo baimė, kad po jų plaukai nušiurs, nukris. Metams bėgant technologijos keitėsi. Kaip yra dabar – ar cheminis gali sugadinti plaukus?
– Po cheminio tikrai neliksite be plaukų. Šiandien naudojamos geros priemonės. Vienintelis dalykas – reikia atsižvelgti į plauko struktūrą. Jei plaukas nubalintas, beveik byrantis – gink Dieve, cheminio nedaryti.
Apskritai, jei plaukai yra pasiekę tokią būklę, ne cheminiais, siekiant suteikti plaukams apimties, juos reikėtų gelbėti, o pasitelkiant kitas priemones: yra įvairių papildų, mezoterapinių procedūrų, kurios sustiprina plauką. Ir tokiu atveju jau geriau tinkamas kirpimas ir spalvos, sužaisti šešėliais, kad vizualiai plaukai įgautų daugiau apimties.
O jei plaukai tinkamos būklės, žmogus nori, cheminiai daromi, viskas su jais gerai, tik tai jau nebėra taip populiaru. Beje, vienintelis dalykas, kuris nepakito atliekant šią procedūrą – tai nosį rėžiantis sieros kvapas, kuris pasklinda patalpoje. Plaukuose po keleto plovimų jo nebelieka.
– Anksčiau „kirpėjas“ buvo populiarus ir vartojamas žodis. Dabar daugelis linkę save vadinti nebe kirpėjais, o plaukų stilistais. Kaip esate linkęs vadinti save ir ar matote čia skirtumą?
– Atsimenu, brolio žmona – ji yra kosmetologė, dėstytoja, dar kai buvau mokykloje, man patarė, kad turiu būti ne kirpėjas, o stilistas. Man kirpėjas yra tas, kuris tik kerpa plaukus, gali nudažyti, gali ištrinkti galvą, išdžiovinti.
Norėdamas būti stilistu turi išmanyti stilistiką ir koloristiką, pažinti veido formas, gebėti pritaikyti klientui tai, kas jam labiausiai tinka pagal veido struktūrą, veido bruožus, plaukų spalvą parinkti pagal žmogaus tipažą ir pan. Gal net turėtum gebėti žmogui patarti, kokių spalvų, atspalvių drabužiai jam labiausiai tiktų.
– Sukūrėte mobiliąją programėlę „Stay in Charm“, skirtą viso pasaulio plaukų stilistams. Kas tai per programėlė, kokia jos nauda ir kodėl matėte jos poreikį?
– Tam mane įkvėpė visa didžiulė mamos kartoteka. Ji visada viską žymėdavosi apie savo klientes – nuo gimtadienių, vaikų vardų, atostogų iki plaukų dažymo formulių. Tikriausiai kiekvieno sėkmingo meistro paslaptis yra turėti daug informacijos apie savo klientą.
Ji visada viską žymėdavosi apie savo klientes – nuo gimtadienių, vaikų vardų, atostogų iki plaukų dažymo formulių.
Aš ir pats stengdavausi viską žymėtis, o kai jau nebetilpo, tekdavo ilgiau ieškoti informacijos, sugalvojau, kad viską reikėtų perkelti į elektroninę erdvę. Prieš septynerius metus ieškojau tokių egzistuojančių programėlių, bet jų nebuvo. Tada su dabartiniu savo klientu, IT profesionalu Ainiumi Obolevičiumi ją sukūrėme. Pirmą programėlės versiją paleidome prieš penkerius metus, o dabartinę – trečią – beveik prieš metus.
Joje galima pasižymėti visą klientų istoriją, kas buvo daryta, produktus, kuriuos naudojai, formules, prisidėti nuotraukas. O didžiausia naujiena, kurią šiuo metu išbandome savo salone, kad klientui galima nusiųsti individualiai jam sudarytas produktų rekomendacijas plaukams namuose prižiūrėti. Klientai ilgiau galės džiaugtis savo šukuosena, plaukų spalva, o ir mums, meistrams, bus daug lengviau sutvarkyti jų plaukus, kai jie sugrįš.
Ši programėlė prieinama visame pasaulyje, daugiausia ja naudojamasi JAV ir Kanadoje. Tikimės ten proveržio, o kol kas norime sulaukti daugiau atsiliepimų, ką reikėtų pakoreguoti, kad ji būtų dar patogesnė naudoti.
– Ačiū jums už pokalbį, sėkmės kuriant ir džiuginant klientus!
