Netekties skausmą išgydė piešiniai
Drabužių dizainą studijavusi moteris tą jaunystės etapą, kai pabaigus mokslus teko vadovauti didelei žmonių komandai ir būti atsakingai už naują produkciją, vadina nesąmoningu gyvenimu. Tada teko pasiduoti gyvenimo tėkmei ir pajusti streso skonį, tačiau prisipažįsta, kad dalis gamyboje kylančių rūpesčių jos nepaliesdavo. Brigitai jau tada aplinkiniai sakydavo, kad ji vaikštanti lyg pakilusi kelis centimetrus virš žemės ir virš visų problemų. Gal tokia prigimtis?
Didžiausias lūžio momentas gyvenime ir tikras didžiulis stresas B.Paulauskienei buvo tėčio mirtis. „Tėtis mirė labai staigiai ir tiesiog ant mano rankų. Jam buvo insultas. Aš niekada nebuvau mačiusi mirties, buvau pakankamai jauna, dvidešimt trejų metų. Ryte mes kalbėjomės, aš jam padariau valgyti, o vakare jis tiesiog išėjo. Ir čia buvo pirmasis tikras stresas. Jo labai ilgai negalėjau įveikti. Jis mane tiesiog išjungė, aš nieko negalėdavau daryti, nuolat verkdavau, pasikeičiau net fiziškai“, – prisimena moteris.
Tada į jos gyvenimą atėjo fraktalai. Anot Brigitos, beveik per prievartą, nes į užsiėmimą užrašė ir tiesiog nusitempė draugai. „Tada su ironija galvojau: kažkokia moteris iš Rusijos mane, diplomuotą dizainerę, mokys piešti?“ Tačiau nuėjo. Ir sako tada savo galią piešti, kurią jautė nuo vaikystės, suvokusi visiškai naujai. Supratusi, kad piešimas nėra tik meninė išraiška, bet dar turi savyje jėgą keisti žmogų, įveikti stresą ir duoti įkvėpimo džiaugsmą.
Fraktalai paskatino apversti gyvenimą aukštyn kojomis
Piešti Brigitai labai patiko, nes buvo ne tik gražu pažiūrėti, bet ir labai prasminga keičiant būseną. Tad ir iki šiol nuo 2004-ųjų ji stengiasi su visais šiuo atradimu dalintis. Sako matanti, kaip piešimas žmogų ištraukia iš snaudžiančios būsenos arba pakelia iš streso, padaro šviesesnį, kūrybingesnį. Viena moteris jai prisipažinusi, kad anksčiau eidama nieko nematydavo, o dabar pradėjo matyti spalvas!
„Gaunu labai daug laiškų, kur žmonės dalinasi, kaip fraktalų piešimas padėjo išgyventi artimo žmogaus netektį, kada atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Aišku, žmonės nori greito rezultato. Mato, kad veiksmingas būdas, griebia pieštukus, paspalvina pora plotelių – niekas nepasikeitė, tada sako – nepadeda. Žinoma, tai priklauso nuo žmogaus charakterio, gal jo virsmui labiau tinka kitos formos?“, – primygtinai nesiūlo šio būdo kaip išeities visiems menininkė. Tačiau savo atradimais norėjo pasidalinti su daugiau žmonių ir fraktalų metodą aprašė savo knygoje „Nusipiešk gyvenimą, kokio nori".
Anot pašnekovės, piešimas yra palaikanti priemonė, jei darote kažką svarbaus. Tampi stabilesnis, labiau susikaupi ir jauti save, tu tikrai žinai, ko tau reikia. „Taip piešdama antrąjį savo korekcinį fraktalų ciklą, aš ryžausi pakeisti savo profesiją. Buvo pakankamas stresas, nes visa aplinka tam priešinosi. Bet aš supratau, kad jeigu liksiu savo buvusiame darbe, kur reikia vaikus mokyti dizaino, tai patirsiu dar didesnį stresą. Nes mačiau, kad siuvimas atgyveno ir vaikai nenorėjo to daryti“, – prisimena B.Paulauskienė.
Paskui fraktalus atėjusi joga atnešė naują filosofiją
Tada į moters gyvenimą atėjo joga. Ją pasirinkti paskatino labai prasta sveikata, nuolat kankinančios alergijos ir kvėpavimo sistemos ligos. „Atėjusi į jogos užsiėmimus, negalėjau nei susilenkti, nei susisukti. Turėjau labai įkvepiančią mokytoją, pati pradėjau domėtis. Man atrodė, kad tos žinios, ateinančios iš labai seniai, yra teisingos. Mačiau, kaip mano sveikata ir gyvenimo kokybė ėmė gerėti tiesiog akyse ir tikrai nežinau, kaip aš būčiau ir ar būčiau iš viso, jeigu ne ta joga“, – prisimena B.Paulauskienė. Netrukus jai bus 50 metų, tačiau jos savijauta kur kas geresnė nei prieš 25-erius metus, ji jaučiasi sveika ir pilna jėgų.
Pasveikusi pati, ėmė vesti jogos užsiėmimus. Prisipažįsta, kad pradėjus naują veiklą reikėjo įdirbio, tačiau virš galvos jau nebebuvo jokio viršininko, pakrikusių nervų žmogaus, kuris gali bet kada apšaukti. Dabar B.Paulauskienė dirba su sveikatos biurais, kurie vykdo įvairias streso mažinimo programas, važinėja po visą Lietuvą ir veda užsiėmimus. Ir sako, kad dalintis su kitais savo žiniomis yra nuostabu.
„Joga man labai daug davė. Ir aš dabar tvarkau savo gyvenimą taip, kad jame net nebūtų pagrindo atsirasti stresui. Kas bus, jei aš neteksiu darbo? Kaip aš galiu jo netekti? Juk galiu jogos užsiėmimus vesti bet kur. Tagi aš neturiu net jokios galimybės prarasti darbo, nes jis yra manyje. Ir ta joga tiek pakeitė mano gyvenimą, kad tai yra mano gyvenimo dalis“, – šypsosi moteris. Dabar ji veda jogos pamokas ne vienoje mokykloje ir moko kitokio požiūrio į savo kūną.
Kur dar galėtų būti stresas? Gal santykyje šeimoje, su vyru, kad jis kažką ne taip daro? Tačiau ir čia Brigita turi savo įsitikinimą: „Aš labai myliu savo vyrą. Jis, žinoma, nėra tobulas ir tikrai kartais norisi, kad būtų kitaip. Bet ateina sąmoningumas ir aš suprantu, kad žmogus duoda ir spinduliuoja tai, ką gali, kas jam duota, o ko negali, to nespinduliuoja“, – dėsto pašnekovė.
Rytų išmintis, iš kurios verta pasimokyti
Paklausta, kaip pakeisti požiūrį į gyvenimą, kad nestresuotum dėl visko, Brigita vėl šypsosi ir sako, kad joga – tai ne vien tik pratimai, kaip daugelis įsivaizduoja. „Tai yra tam tikra filosofija, kuri moko gyventi sąmoningai ir žvelgti į dalykų esmę. Ir jeigu tu pasirenki sąmoningą gyvenimą, o ne plaukti pasroviui, kai tave gyvenimas neša, suvoki, kokį pėdsaką po savęs palieki. Nes yra žmonių, į kurių pėdsaką tikrai nesinorėtų atsistoti. O stresas mus išblaško. Mumyse gal yra tokia vakarietiška kultūra, kuri moko, kad jeigu tu jauti, tu gyveni. Tu turi jausmus, blaškaisi tarp „taip“ ir „ne“. Rytuose gi sako: „O, tu turi tiek jausmų? Tikrai? Šitiek? Iš kur? Tai tu neišmanėlis, nesusitvarkai“, – rytiečių požiūrį atskleidžia jogos mokytoja.
Tačiau ar tai nėra bandymas užslopinti emocijas, apsimesti, kad jų nėra? Tačiau Brigita nepasiduoda: kai žvelgi į esmę, kas nereikalinga atkrenta. Ir pateikia labai iškalbingą pavyzdį.
„Kai žmogus ant mūsų šaukia ir sąmoningai nori jums pakenkti, įžeisti ir paniekinti, aš visada prisimenu Dalai Lamą. Nes budizmas sako, kad yra atjauta. Ir kai tu suvoksi, kad kitas kenčia kur kas daugiau už tave, tu patirsi visai kitas būsenas negu nusivylimą, skriaudą. Tas žmogus rėkia visai ne todėl, kad nori tave įžeisti, o todėl, kad jam kažkas nesiseka, kad jis nesusitvarko su savo pareigomis. Kad jis jau yra ant ribos, yra išsekęs ir geria vaistus. Kaip tu tada gali pykti? Jam reikia pagalbos“, – tikina moteris.
Brigita pasidalina dar viena rytiečių filosofija, kuri visiškai prieštarauja vakarietiškam požiūriui. Mes esame įpratę guosti tą, kuris skundžiasi savo problemomis, kai tuo tarpu Rytuose klausantysis tiesiog tyli.
„Iš pradžių maniau, kad tai yra labai žiauru, nes tu turi žmogų atjausti, atreaguoti, atspindėti. Bet pasirodo, kai tu atspindi ir palaikai, tu toliau tą emociją transliuoji. Ir jeigu tave viršininkas aprėkė, o tu pasipasakojai bendradarbei, tas negatyvas paskui nusirita per visą skyrių. O jeigu tu ties savim nukirtai tą negatyvą, jis toliau nesklinda“, – išmokta pamoka dalinasi pašnekovė. Todėl, anot jos, kai žmogus ant tavęs rėkia, suprask, kad jis šaukiasi pagalbos. Bet jei negali jam padėti, tuomet tylėk. O jeigu negali būti tokioje aplinkoje, tai nebūk. Štai ir visa filosofija.
Iš savo mokytojų, tarp kurių yra garsi rusų psichoterapeutė ir fraktalų metodo autorė Tanzilia Polujachtova, Brigita sako išmokusi ir kitokio požiūrio į nesėkmes: „Kai aš sakydavau, kad man kažkas nepasisekė, ji sakydavo, kad aš kažko tikriausiai nesuprantu, nes man labai puikiai pavyko. Ir su tokia energija ir entuziazmu gebėdavo įrodyti, kad man pavyko, jog negalėdavau tuo nepatikėti!“
Kodėl nereikia nusiteikti kovai ir kiek turi būti žaismės rimtuose dalykuose
Fraktalų piešėja įsitikinusi – kai tampi kitoks, pritrauki ir kitokius žmones. Ir papasakoja smagią istoriją iš savo praktikos. Edukologijos universitete baiginėjant kursus, juose teko susitikti su įvairius kovos menus praktikuojančiais vyrukais.
Jeigu tu ruošiesi kovai ir manai, kad priešas užpuls, tu būtinai kovosi.
„Jiems būdavo įdomu, kodėl tokia teta kaip aš sėdi tokiuose kursuose. Ir tokia grupelė nuolat iš manęs kikendavo. Kartą vienas vaikinas iš jų prieina prie manęs ir klausia: „O jūs, jogai, ką darot, kai einant gatve ir jus užpuola? Ir ką jūs su ta joga darot?“ Čia buvo rimtas kovų menų atstovų klausimas. O aš sakau: „Aš neinu ta gatve, kur mane užuola“. „Kaip? – stebisi vaikinas. – Tavo rajonas, tavo gatvė, eini, užpuola. Juk būna!” O aš sakau: „Žinai, aš neinu tuo laiku, kai mane užpuola“. Kaip jiems buvo juokinga!”, – prisimena B.Paulauskienė.
Moteris įsitikinusi: jeigu tu ruošiesi kovai ir manai, kad priešas užpuls, tu būtinai kovosi. Jeigu tu nusiteikęs, kad bus konfliktas, jis būtinai bus. Jeigu mes daug kalbame apie stresą, tai reikia žinoti, kad tas dalykas, apie kurį daug kalbama, plečiasi. Jeigu kalbame apie tai, kaip spręsti, tai tada gauname energijos sprendimui. O kai kalbame, koks sunkus stresas, kiek jo daug, tai jis įgauna dar daugiau svorio, nes mintys duoda energiją.
Paklausus, kiek, jos manymu, turėtų būti žaismės rimtuose dalykuose, Brigita pasiūlo kiekvieną kartą, iškilus sunkiai situacijai ar problemai, pasitarti su... mirtimi. Tai irgi senas rytiečių posakis, kuris skamba šiek tiek šiurpiai, tačiau akimirksniu sustato viską į savo vietas.
„Pasitarimas su mirtimi ir pasižiūrėjimas iš to taško, kiek mūsų gyvenimas yra laikinas, padeda pamatyti, kiek kai kurie dalykai, projektai, santykiai – yra laikini. Nori nenori, mirtis ateina ir mus išskiria, viską išblaško, amžiai pasikeičia, namai pavirsta dulkėmis. Tai ar tikrai verta stresuoti dėl visų dalykų?“, – retoriškai klausia B.Paulauskienė ir kviečia nebijoti šios patarėjos, nes ji tikrai pasakys, kaip yra.
„Tada tikrai pajusi, ar tas dalykas vertas tavo streso ir brangios gyvybinės energijos išmetimo, ar visgi po kelerių metų nebus labai reikšminga“, – ir vėl užkrečiančiai ramiai šypsosi moteris.
Straipsnių ciklą apie gerą emocinę bei fizinę sveikatą inicijuoja arbata „Lipton“.
