Kiekvieną akimirką iškylantis prieš mus pasaulis reikalauja, kad mes jį įprasmintume. Nepriklausomai nuo to, žinome apie tai ar ne, mes nuolat tai ir darome – suteikiame pasauliui prasmę ir ja vadovaudamiesi, dažniausiai nesąmoningai, gyvename diena iš dienos.
Alchemija yra kitoks nei įprastas pasaulio matymo būdas.
Kuo remdamiesi mes įprasminame savo gyvenimą? Ogi vertybėmis, kurias mums įskiepijo, suinstaliavo artimieji, darželis, mokykla, draugai – visa mums reikšminga aplinka. Dar vėliau prisidėjo žiniasklaida, internetas, filmai, perskaitytos knygos ar atsitiktinai išgirsta praeivio frazė. Visa tai sudaro mūsų turimą instrumentą, pro kurį žvelgiame į pasaulį, tą koordinačių tinklelį, kurį užmetame ant nuolat kintančio, tekančio būties srauto, tam, kad galėtume jame orientuotis ir su juo sąveikauti.
Jei mano vertybės vien tik gerai apmokamas darbas, namas užmiestyje ar atostogos kurioje nors šiltesnėje saloje, tai gali būti, kad šie dalykai šiuo metu pamažu senka, eina į pabaigą. Sakau, gali būti, yra tokia tendencija, bet nebūtinai. Laikas būna stabilus, pastovus ir būna staigių pasikeitimų laikas. Tarsi daug valandų važiuotum tiesiu keliu, matydamas kas laukia toli priekyje, kad peizažas nekinta, viskas įprasta ir aišku, taip, kad net imi snausti, tik staiga šast, ir per tą snūdą nepastebi, kad įvažiavai į gan staigų posūkį ir dabar svarbu kažkaip išsilaikyti neišlėkus į šalikelę. Taip ir su gyvenimu. Žmonijos istorija žino periodus, kai nusistovėjusios vertybės ilgą laiką stabiliai kybojo tarsi stogas virš galvų, o po to griuvo per kelis metus.
Ši ideologija iš mūsų atėmė dvasinę plotmę, būties vertikalę: jokio Dievo ir dangaus, išskyrus tą, kuriame pabuvojo Gagarinas, nėra.
Didžioji dalis šios konferencijos dalyvių yra gimę po II pasaulinio karo, t. y. arba prie sovietų, arba jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai daug ką pasako apie mūsų vertybes. Ilgai, pakankamai ilgai gyvenau sovietiniame stabilume, apie 30 metų. Viskas buvo aišku, gyvenimas tekėjo lygia vaga eilėse prie mėsos ar bananų, nuo vieno TSKP suvažiavimo iki kito. Ši ideologija iš mūsų atėmė dvasinę plotmę, būties vertikalę: jokio Dievo ir dangaus, išskyrus tą, kuriame pabuvojo Gagarinas, nėra, yra komunizmo idėja, ją ir įgyvendinkim. Nereikia manyti, kad nepriklausomybės atgavimas automatiškai grąžino vertikalę kaip vertybę. Sovietinis mąstymas mums buvo staigiai pakeistas vartotojišku. Greičiau uždirbkim, greičiau išleiskim, kitaip žlugs ekonomika – tą girdime iki šiol. Galima sakyti, kad tokioje nuostatoje lieka dar mažiau vietos dvasinei plotmei, vertikalei, o jei kur ir galima dar ją išvysti, tai arčiau priėjus pasirodo, kad tai, dažniausiai, tik komercializuotos jos apraiškos, kaip tos pačios vartotojiškos visuomenės dalys.
Viskas tvarkoje, kol pasaulis daugiau ar mažiau stabilus, pakankamai nuspėjamas, apie kažkokias jo prasmes net nesusimąstome, tačiau pasaulis per pastaruosius metus pajudėjo ir pajudėjo gana staigiai, t. y., įlėkė į posūkį. Pirmiausiai atėjo kovidas, po to – karas Ukrainoje. Kaip rašė anglų antropologas Richardas W. Wranghamas, kuo ilgiau tęsiasi taika, tuo kruvinesnis gali būti po jos ateinantis periodas. Niekas nežino, kas toliau, bet galima drąsiai teigti, kad mirtis per pastaruosius metus stipriai priartėjo, ji tapo daug labiau matoma ir apčiuopiama. Dabar, jei tau 30 ar 40, visai nereiškia, kad ji dar už kalnų, ir tai supurto, žadina iš saldaus snaudulio.
Mirtis per pastaruosius metus stipriai priartėjo, ji tapo daug labiau matoma ir apčiuopiama.
Mirtis jau kuris laikas yra pašalinta iš mūsų įprastos vertybių sistemos. Ji neigiama, su ja kovojama kaip su blogiu, antivertybe, o jai atėjus, ir ji tampa vartojimo objektu. Be to, taip lengvai ir nenumirsi, niekas tau neleis pilna sąskaita palikti žemę. Jūs ką, negi sužlugdysit medicinos paslaugų sistemą? O kas bus su odontologijos ir masinio implantavimo klinikomis? Ir visur reklama, grojanti mūsų jausmais ir baimėmis, suteikianti viltį, kad mirtį galima atitolinti, kad dar yra laiko pasimėgauti tos pačios vartotojiškos visuomenės teikiamais, dažniausiai paaugliškais, malonumais.
Bet atėjo kovidas, kuris taip pat, bent jau iš dalies, tapo komercializuotas, atėjo karas į Ukrainą, apie kurio komercializaciją, manau, dar bus parašyta ne viena knyga. Bet ne tai svarbu – svarbu, kad prie kiekvieno iš mūsų priartėjo mirtis, kuri taip pat prašosi įprasminama. Visais amžiais tai darė religijos, bet dabar jomis mažai kas tiki, o šiuo metu žiniasklaidos dėka vyraujanti religija yra mokslas, nes dauguma tiki šventais žodžiais „mokslininkai įrodė“, tiki, nes neina ir netikrina to, ką tie mokslininkai įrodė, nedaro savo eksperimento. Tiesa, atsiranda vienas kitas mokslininkas, kalbantis apie metafiziką, bet, dažniausiai taip ir lieka neišgirstas.
Visus mūsų dvasinius svaičiojimus, mirties akivaizdoje atsirandančią šviesą tunelio gale dabar puikiai gali paaiškinti neuromokslas, bet pati mirtis nuo to niekur nedingsta.
Šitaip šiandienos reikalai yra matomi per įprastą pasaulio suvokimo modelį. Alchemija yra kitoks nei įprastas pasaulio matymo būdas. Jei trumpai, tai alchemija yra mokslas apie sielos virsmą, transmutaciją, prof. Algio Uždavinio terminu – atmainymą, kurio aprašymas remiasi cheminių medžiagų ir procesų analogija. O kas yra pasaulis ir gyvenimas alchemiko požiūriu? Ogi milžiniška kolba, kurioje kuriasi, o gal skleidžiasi mūsų siela. Labai panašūs į alcheminį požiūrį yra anglų poeto, romantiko Johnas Keatsas žodžiai, parašyti laiške broliui ir sesei 1819 m.: „Jei norite, vadinkite pasaulį slėniu, kuriame kuriasi siela.“ Šiandien pasaulio, kaip kolbos turinio, temperatūra ir slėgis ėmė stipriai kilti, nuo ko visi ten vykstantys procesai yra suintensyvėję.
Mirtis alchemijoje turi savo vietą. Čia ji įgauna naują prasmę. Iš kažko baisaus, kas neišvengiamai įvyks gyvenimo pabaigoje, ji tampa išlaisvinančia iš senos formos, išvaduojančia iš senų, spaudžiančių, nunešiotų batų ir pervedančia į naują būtį. Juk kita mirties pusė yra gimimas. Kaip tame anekdote, kur dvynukai sesutė ir broliukas yra gimdoje, bet rytoj jau laikas gimti. Mergaitei baisu, ji susirūpinusi klausia broliuko, ką, rytoj jau viskas? Broliukas atsako, taip, viskas, iš ten dar niekas negrįžo.
Pats žodis mirtis alchemijoje transformuojasi į perėjimą, transmutaciją. Todėl yra sakančių, kad alchemikui mirties nėra visai. Ir taip, žvelgiant pro alchemiko pasaulėvaizdį, daug dalykų, kurie paprastai atrodo kaip blogis, čia įgauna visai kitą prasmę. Čia nustojama bėgti nuo mirties, ji priimama į gyvenimą. Panašiai mirtis transformuojasi lenkų tapytojo Jaceko Malczewskio paveiksluose: iš gąsdinančių griaučių tampa gražia, ateinančia mus pasiimti moterimi, nors vis dar su dalgiu rankoje, nes kaip gi mes suprasime, kad tai ji. Manau, kad mirtis, tai tas pats mus per visą gyvenimą lydėjęs angelas sargas, kuris pagaliau mums pasirodo perėjimo į kitą būtį metu.
Taigi, keičiant vieną pasaulio suvokimą kitu, keičiasi akcentai, matymo šablonai, tame pačiame pasaulyje išryškėja visai kitos formos. Be to, o tai labai svarbu suvokti, kad kito pasaulio suvokimo neįmanoma primontuoti prie jau esamo, tai visiškai atskiras būdas matyti pasaulį ir tai, kas jame vyksta, akcentuojant visai kitką, nei esame įpratę. Taip yra ir su alchemija – tai visiškai kitas koordinačių tinklelis. Kaip rašė Mircea Eliade, neįmanoma alchemijos prijungti prie chemijos, nes alchemija yra sakralinis mokslas, o pereinant iš sakralinio į profaninį lygį visada atsiranda įtrūkimas, todėl, žiūrint iš alchemiko pozicijos, chemija, yra visiškas kritimas ir degradavimas, nors ir ką besakytų visi chemijos, o tuo pačiu ir mokslo istorijos vadovėliai.
Kita visiems aktuali tema yra priešybių tema. Gėris ir blogis, ugnis ir vanduo, moteriška ir vyriška, gyvybė ir mirtis ir t. t. Ką matome šiandien, o gal ir ne tik šiandien, tai visuomenės susiskaldymą į grupes, į politinius, lytinius blokus, vakserius ir antivakserius, maršus ir paradus. Kiekvienas, priimantis kažkurią pusę, ją ir tuo pačiu save identifikuoja su gėriu, o kita pusė – jei ne absoliutus blogis, tai bent jau kvailių kompanija.
Alchemija kalba apie priešybių jungimą, Mysterium Coniuctionis, chemines vestuves, ir tai turi įvykti ne kažkur išorėje, o alchemiko sieloje.
Pasaulis mūsų sąmonėje yra suskilęs, vakseriai ir antivakseriai yra tik viena iš pakankamai naujų skilimo apraiškų, o jų begalė. Beveik kiekviena tik pasirodžiusi šios dienos aktualija iškart byra į ją palaikančius ir jai besipriešinančius, kad ir Zuokas ir Benkunskas ar Šimonytė ir Nausėda. Gali būti, kad kovidas ir karas išryškino ir taip mumyse jau glūdinčius prieštaravimus, iškėlė juos į paviršių ir dar aštriau verčia rinktis vieną ar kitą pusę, priskirti save vieniems ar kitiems.
Nesirinkti, reiškia likti įtampoje tarp dviejų priešingų polių, kas nėra taip jau lengva, kaip gali atrodyti.
Priskyrus atsiranda aiškumas. Tačiau dabar tas priskyrimas turi ir savo kainą, bent jau feisbuke gali netekti dalies draugų. O kas, jei nesirenki, jei nepriskiri savęs vienai ar kitai grupei? Tada kitiems atrodai, tarsi būtum atšokęs nuo dienos aktualijų, nedalyvautum visuomeniniame gyvenime arba būtum neišsakantis savo pozicijos bailys. Nesirinkti, reiškia likti įtampoje tarp dviejų priešingų polių, kas nėra taip jau lengva, kaip gali atrodyti. Priimti kažkurią vieną pusę yra daug paprasčiau, tada tu renkiesi vienus, o kitus neigi ir toliau jau eini su pasirinkta grupe.
Kaip minėjau, alchemijoje gyvenimo prasmė ir tikslas yra sielos transmutacija, kuriai įvykdyti reikalinga energija, reikalingos malkos tai alcheminei krosniai – atanorui kūrenti ir kaitinti retortą su joje esančiu sielos turiniu, todėl viskas, kas bevyktų mūsų gyvenime, yra reikalinga tam virsmui atlikti, nieko negalime atmesti. Todėl alchemija siūlo nebėgti iš šio įtampos lauko, nukrentant į vieną ar kitą pusę, o išlikti jame, išbūti toje įtampoje, toje transformuojančioje ugnyje.
Alchemija siūlo nebėgti iš šio įtampos lauko, nukrentant į vieną ar kitą pusę, o išlikti jame, išbūti toje įtampoje, toje transformuojančioje ugnyje.
Šiandien pasiūliau jums pasižiūrėti pro alchemiko prizmę tik į du man aktualiais pasirodžiusius gyvenimo aspektus: mirtį ir priešybes bei jų pasirinkimą. Sąrašą galima būtų tęsti ir toliau. Eidamas šiuo keliu, vis labiau įsitikinu, kad šiandienos stresinėje situacijoje žmogui gali padėti tik toks pasaulio suvokimo modelis, kuriame be greitai nuvertėjančių horizontaliųjų vertybių, kurios istorijos posūkyje ima siūbuoti, kristi kaip dėžės iš sunkvežimio, būtų ir amžinosios, vertikaliosios, laikantis kurių, kaip atramų troleibuse, galėtume drąsiai keliauti laiko viražais, nebijodami išlėkti į šalikelę.
Mano manymu, alcheminis pasaulio matymas tam visai tinka: jis leidžia į gyvenimą pasižiūrėti kitaip, nei esame pratę ir suteikia jam visai kitas prasmes. Aišku, tai nėra vienintelis pasaulio suvokimo būdas, jų yra ir daugiau, tačiau su šiuo aš esu kažkiek labiau susipažinęs.
