Tarnaudamas kariuomenėje, patyrė sunkių sužalojimų
Algimantas save jaunystėje prisimena kaip jaunuolį, kuris sakė niekada neisiąs tarnauti į kariuomenę, todėl kaip įmanydamas stengėsi to išvengti. Visgi vieną rytą, po naktinės pamainos kioske, jo nuomonė pasikeitė.
„Pranešiau, kad noriu tarnauti, tačiau jie pasakė, jog atėjau per anksti – man buvo 18 metų, o priima tik nuo 19. Tuometinis kapitonas pasiūlė išeitį ir leido parašyti prašymą, kad noriu tarnauti jau dabar. Mane priėmė“, – pasakoja A.Valaitis ir priduria, kad vėliau net sulaukė aukščiausių valstybės apdovanojimų.
Atitarnavus kariuomenėje 16 metų, viena tarptautinė operacija Algimantui baigėsi itin skausmingai – automobiliui užvažiavus ant minos, ši sprogo, o vyrui buvo nuplėšta dešinė koja.
„Patyriau daugybę kitų sužalojimų, todėl man buvo sukelta dirbtinė koma. Pats iš to laiko nieko neprisimenu“, – sako A.Valaitis.
Ištiktas komos, Algimantas sapnavo itin daug košmarų, o pabudęs dar kelias savaites buvo toliau kamuojamas tragiškų sapnų. Anot vyro, jam būdavo taip baisu, kad net bijodavo nakčiai pasilikti vienas.
„Prašydavau gydytojo, kad pasiliktų su manimi per naktį. Bijodavau užmigti, nes žinojau, jog manęs laukia košmarai. Tuo metu atrodė, kad nieko baisiau pasaulyje negali būti, nei likti vienam nakčiai. Žiūrėdavau dieną pro langą, stebėdavau, kada tems, ir žinodavau, jog netrukus ateis vakaras, kai aš užmigsiu ir viskas prasidės“, – prisimena A.Valaitis.
Kurį laiką Algimantas negalėjo suprasti, kur yra sapnas, o kur prasideda realybė, todėl neretai susipainiodavo bandydamas atskirti.
„Kartais net būdavo sunku atskirti gydytojus – atrodydavo, kad jie yra iš mano sapno, – neslepia A.Valaitis. – Sapnuodavau, kaip mane pririša ant žemės, kone nukryžiuoja, o iš tiesų mane tik pririšdavo prie lovos, kad neišsitraukčiau sau kateterių per sapnus.“
Kartais net būdavo sunku atskirti gydytojus – atrodydavo, kad jie yra iš mano sapno.
Išsikapstyti iš košmariškų sapnų Algimantui padėjo laikas ir pasiryžimas stengtis gyventi taip, kaip anksčiau. Vyras pamažu bandė sportuoti, įkvėpti vis daugiau oro lauke bei pilnavertiškai maitintis.
„Pasitaikius progai, prašydavau, kad mane išvežtų į lauką – būdavo smagu sėdėti, gerti kavą. Įkvėpdavau gryno oro, pabendraudavau su kitais pacientais, grįžęs pavalgydavau maisto, kuris būdavo prisotintas vitaminų. Taip pamažu blogi sapnai dingo, – sako A.Valaitis. – Tik veiklos ir ėjimas į priekį man padėjo.“
Šiandien skaito motyvuojančius pranešimus
Vis dėlto Algimantui susigyventi teko ne tik su košmarais – vos pabudęs ir pamatęs, kad yra ligoninėje, jis suprato, jog įvyko kažkas negero. Netrukus vyras iš gydytojo išgirdo skaudžią žinią.
„Prisimenu, bandžiau lovoje pasikelti šiek tiek aukščiau, nes buvo nepatogu gulėti. Norėjau atsispirti su koja, bet neišėjo. Klausiau gydytojo, kodėl man nepavyksta, o jis pasakė turintis man blogą žinią ir pranešė, jog netekau dešinės kojos. Aš buvau ištiktas šoko, – pripažįsta A.Valaitis. – Anksčiau daug bėgiodavau, todėl pirmiausia pagalvojau – velnias, kaip aš bėgsiu? Stengiausi susitaikyti su situacija, bet buvo tikrai skaudu.“
Net ir išgyvendamas neviltį, Algimantas kone iš karto suprato, kad nepaisant to, kaip blogai yra, jis privalo daug dirbti. Dabar vyras mano, jog tikėjimas ir viltis atėjo iš vaikystės, o pamažu grįžtant prie sporto, jis išmoko džiaugtis mažomis pergalėmis.
„Per pirmą treniruotę padariau 10 atsilenkimų ir galvojau, kad tai labai gerai. Pamažu atsistojau ant ramentų. Pamačiau, kad maži dalykai man yra labai brangūs, jie motyvuoja judėti į priekį. Turėjau nuostabią kineziterapeutę Vokietijoje, kuri, jei gerai dirbdavau, nupirkdavo man ledų. Tai man buvo papildomas sportas, nes jų pasiimti eidavau su ramentais.
Po kiek daugiau nei mėnesio jau buvau gavęs pasiūlymą nuvažiuoti į medicinos universitetą ir papasakoti studentams apie savo patirtį. Tokie momentai mane stipriai vedė pirmyn“, – pasakoja A.Valaitis.
Šiandien Algimantui kaip įmanoma patogiau padeda judėti modernus protezas. Nors su juo jis jaučiasi ganėtinai komfortabiliai, vyras neslepia, jog problemų kyla nemažai.
„Tai yra svetimkūnis, prie kurio nesi pripratęs, tačiau man pavyko susidraugauti. Iš pradžių gavau prastą protezą, su kuriuo dariau pirmus žingsnius – jis buvo labai nepatogus, jaučiau skausmą, tačiau reikėjo sukandus dantis prisitaikyti.
Vėliau, kai reabilitacijos metu buvau Amerikoje, gavau mandresnį protezą. Po kurio laiko įsigijau ir visiškai kompiuterizuotą, elektrinį protezą, kuris už mane padaro daug darbo. Kai einu, džiaugiuosi, kad jį turiu, tačiau, be abejo, tai niekada neatstos mano sveikos kojos“, – sako A.Valaitis.
Su protezu Algimantas būna tik dirbdamas, sportuodamas ar leisdamas laiką mieste – nors jis tinkamas nešioti visą parą, vyras namie renkasi vežimėlį, kadangi taip jaučiasi patogiau, o ir namai yra pritaikyti tokiam judėjimui.
„Labai noriu bėgioti ir kartais susimąstau matydamas, kai kiti tą daro. Turiu vilties, jog kada nors pavyks įgyvendinti, nes teoriškai ir praktiškai tai yra įmanoma“, – viliasi A.Valaitis.
Labai noriu bėgioti ir kartais susimąstau matydamas, kai kiti tą daro.
Pastaruosius 5-erius metus Algimantas visas jėgas atiduoda darbui su verslu, kadangi pats yra lektorius. Kelis kartus pasidalijęs patirtimi su aplinkiniais, jis pastebėjo, jog žmonės iš to gali nemažai išmokti.
„Nėra prasminga laikyti savyje tai, ką išgyvenau, – mano A.Valaitis. – Grįžęs į Lietuvą, pabandžiau kelis kartus sudalyvauti renginiuose ir supratau, kad tai yra mano duona. Man smagu bendrauti su žmonėmis, skleisti žinutę, jog reikia nepasiduoti, dirbti bei būti pasiruošusiems iššūkiams.“
Kitąmet sukaks 10 metų nuo dienos, kai Algimantas patyrė traumą. Nors šiandien jis aktyviai skatina kitus dirbti, ieškoti sprendimo būdų, judėti į priekį ir nenuleisti rankų, kad ir kaip sunku būtų, pačiam pasitaiko akimirkų, kai vis dar būna skaudu.
„Nemanau, kad įmanoma susitaikyti ir lengvai pamiršti tai, ką mylėjai. Ilgiuosi bėgimo, noriu rytais atsikelti iš lovos, apsiauti sportbačius ir išeiti į lauką kaip visi sveiki žmonės. Bandau suvokti, jog tai yra mano trūkumas, su kuriuo turiu gyventi. Noriu būti sveikas, bet toks nebūsiu.
Trokštu išpešti iš gyvenimo tiek, kiek įmanoma. Negaliu bėgioti, todėl plaukioju, negaliu lipti į kalnus, tad laipioju kopimo sienele, tarnybą kariuomenėje pakeičiau darbu su verslu. Taip ir gyvenu. Daug dirbu, stengiuosi, vis ieškau naujų galimybių, kur save labiau realizuoti, ir taip judu į priekį nesidarydamas atgal“, – tikina A.Valaitis.
