Liga sujaukė gyvenimą ir darbus
Po armijos jaunas vyras įsidarbino Vilniuje, kur daugelį metų sėkmingai dirbo vairuotoju. Anuomet buvo vedęs ir su žmona susilaukė sūnaus. Vėliau sekė įvairūs išbandymai, tarp kurių: skyrybos ir, deja, nelauktai užklupusi venų trombozė. Tuo metu Eugenijuš nuomojosi būstą, tačiau ilgainiui sunki finansinė padėtis vyriškį „prirėmė į kampą“.
„2014-aisiais netekau vienos kojos, tačiau su protezu dar buvau gana veiksnus. Tuomet mokymų centre taip pat neįgali moteris papasakojo, kad viena įmonė suteikia galimybę dirbti tokiems kaip mes. Taigi, įsidarbinau vaizdo stebėjimo operatoriumi. Deja, sveikata pašlijo ir po metų teko amputuoti kitą koją“, – prisimena Eugenijuš.
Tokiomis aplinkybėmis vyras, pasakoja, negalėjęs tęsti darbo, tad neteko pagrindinio pragyvenimo šaltinio.
„Nuoma tapo nepakeliama našta, negalėjau sau leisti 300 eurų per mėnesį vien svetimam būstui išlaikyti. Galvojau, viskas, prapulsiu – liksiu benamiu, tačiau pagelbėjo sesuo, laiku kreipdamasi pagalbos dėl socialinio būsto. Man pradžioje pasiūlė butą Popieriaus gatvėje, tačiau jis buvo absoliučiai nepritaikytas neįgaliesiems“, – kritines dienas kaip dabar pamena vyriškis.
Socialinis būstas – kaip gelbėjimosi ratas
Pirmiausia, anot Eugenijušo, neįgaliam žmogui būtinas patogus patekimas į būstą, nes laiptukai, turint tokią negalią, yra neįveikiamas iššūkis. Bendro naudojimo patalpos, kurios buvo siūlomos pirmame bute, taip pat apsunkintų ir taip nelengvą vyro kasdienybę.
„Paskui jau ne tik sesuo, bet ir pusbrolis prisidėjo prie kito buto paieškos ir gavau nedidelį, tačiau puikiai mano sąlygas atitinkantį butelį Karaliaučiaus gatvėje. Pradžioje čia buvo tik elektrinė viryklė, bet palaipsniui įsigijau kitus baldus, buitinę techniką ir šiandien, galiu pasakyti, turiu beveik viską, ko reikia“, – džiaugiasi Eugenijuš.
Nors būstas – socialinis, 49-erių vienui vieno gyvenančio Eugenijušo namuose viskas švaru ir tvarkinga. 39 kvadratų buto sienos šviesios, čia dvelkia ramybe. Pašonėje maža, jo poreikius atitinkanti virtuvėlė ir kiek erdvesnis miegamasis. Namuose viskas subtiliai išrikiuota, rodos, jokių nereikalingų rakandų. Čia pat sukiojasi ir ištikimas kompanionas – katinas, vardu Juočkis.
Gerbiame vieni kitus, savo sveikatą ir likimus – juk visi su savomis negandomis.
„Tai – vienas mano tvirčiausių draugų ir pagalbininkų, su juo ir dienos ne tokios liūdnos. Nors šiaip nesiskundžiu, aš ir su kaimynais gerai sutariu. Visame name didžioji dauguma gyventojų naudojasi socialiniais būstais, tačiau mes ne triukšmadariai, gerbiame vieni kitus, savo sveikatą ir likimus – juk visi su savomis negandomis.“
Norėtų ne tik daugiau veiklos, bet ir darbo
Pokalbio dieną Eugenijuš kaip tik laukė žinių, kiek nuo šiol teks mokėti už socialinį būstą. Kol kas be pašalpos jis negauna jokių pajamų, todėl kreipėsi, kad mokama suma būtų mažinama. Vyras pasakoja, kad kadaise aktyviai darbavęsis, o šiandien apie tai tegali pasvajoti.
„Turiu automobilį, nuvažiuoju į parduotuvę ar pas gydytojus – jis visiškai pritaikytas prie mano negalios. Vis dėlto, vairuotoju kaip kadaise dirbti negalėčiau, o štai veikla iš namų ar kažkoks darbas rankomis būtų įveikiamas. Norėčiau įsidarbinti bent daliai etato“, – prisipažįsta jis.
Šiuo metu draugiją vyrui palaiko ne tik katinas, retsykiais aplankanti sesuo ir keli draugai, bet ir širdies draugė Ilona. Tiesa, ji gyvena ir dirba Šalčininkų rajone, todėl pas Eugenijų užsuka kelissyk per mėnesį. Su sūnumi, gyvenančiu Anglijoje, vyras susiskambina internetu.
„Gerai, kad turiu šį būstą, apsigyvenus jame, mano gyvenimas pasidarė tikrai šviesesnis. Norėčiau ateityje įgyti naujų sugebėjimų, galbūt pagilinti kompiuterinio raštingumo žinias. Šiandien vienas didžiausių mano hobių yra senovinės monetos, bet iki rimtos kolekcijos man dar tikrai daug trūksta. Kas žino, gal vieną dieną galėsiu pasigirti ne tik nuosavais namais, bet ir numizmatikos atradimais“, – pokalbį optimistiškai baigia vyriškis.
