Kokios asociacijos kyla išgirdus žodį Japonija? Tekančios Saulės šalis, o gal arbatos gėrimo ceremonija? Bonsai, ikebana, origamiai ir daug kitų, lietuvio ausiai neįprastų žodžių. Visus juos, tikriausiai, girdėjote. O ar teko girdėti Mizu-Shobai (angl. Water Business/Water Trade)? Tai eufemizmas, skirtas apibūdinti naktinių pramogų verslą Japonijoje. O tų naktinių pramogų šalyje netrūksta. Išgirdę apie kai kurias jų, iš gėdos paraustų net Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalo puoselėtojai.
O ar teko girdėti Mizu-Shobai (angl. Water Business/Water Trade)? Tai eufemizmas, skirtas apibūdinti naktinių pramogų verslą Japonijoje.
Nors prostitucija Japonijoje uždrausta praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje, tačiau, pasinaudojus įstatymo spragomis, legaliai klesti susijusios veiklos. Pavyzdžiui, galima apsilankyti bare, kurio padavėjos nedėvi apatinių, arba paskambinus telefonu užsakyti merginą į namus. O kodėl neužėjus į tokią vietą, kurioje tave nupraus daili mergina?
Baruose sudaromi net verslo sandoriai
Po ilgos darbo dienos dažnas japonas keliauja ne pas namuose laukiančias šeimas, o į barus, kuriuose jiems draugiją palaiko merginos, vadinamos konsumatorėmis.
Lotyniškas žodis consumo reiškia „suvartoti“, „išleisti“, „iššvaistyti“. Tai atspindi pagrindinį šio darbo tikslą. Dailios, linksmos ir bendrauti nusiteikusios merginos vakarus leidžia su klubo lankytojais. Nors tokių barų netrūksta ir Europoje, Japonijoje jie jau tapo kultūrinio savitumo dalimi. Tokiose pasilinksmino vietose sudaromi verslo sandoriai, vyksta darbo susitikimai. Be to, neretai tokius apsilankymus organizuoja ir apmoka darbdavys.
Vieni konsumatorės darbą romantizuoja, siedami tai su geišų kultūra. Kiti šiuos dalykus atskiria ir konsumacijos pradžia Japonijoje laiko ankstyvą pokarį. Tuo metu barai, kuriuose vietinės merginos linksmino vyrus, buvo skirti šalį užėmusiems amerikiečių kariams. 1952 m. nutraukus šalies okupaciją, šie klubai išliko, tačiau labiau priminė kabaretus.
1973 m. kilusi naftos krizė Japonijos ekonomikai buvo rimtas iššūkis, turėjęs įtakos kabaretų kultūrai. Daugelis jų bankrutavo, kiti, pakeitę veidą, gyvavo toliau. Siekiant sutaupyti, kabaretų veikla perkelta į barus, o šokėjas pakeitė merginos, turinčios linksminti klientus.
Šiomis dienomis konsumatorių darbas Japonijoje pasiekė populiarumo viršūnę. Manoma, kad prie to prisideda socialiniai tinklai, kuriuose nerūpestingas ir linksmybių kupinas gražuolių gyvenimas tampa siekiamybe. Kelis dešimtmečius sparčiai daugėja šį darbą dirbančių užsieniečių.
Lietuvės dirba nelegaliai: apsimeta turistėmis
Japonijos naktinio gyvenimo šurmulyje galime sutikti ir lietuvių. Viena jų – Aistė (vardas pakeistas), sutiko pasidalinti savo patirtimi. Pirmą kartą į Japoniją ji išvyko būdama dvidešimties. Pasiūlė draugė, kuri, perpratusi konsumatorės darbo specifiką, pati ėmėsi šio verslo ir pradėjo organizuoti lietuvių keliones į Japoniją. Pašnekovė teigia žinojusi, kad dirbti teks nelegaliai, tačiau noras pagyventi egzotiškoje šalyje nugalėjo baimes. Visais kelionės reikalais rūpinosi organizatoriai.
Nors Japonijoje tai yra legali veikla, atvykstančios merginos veikia neturėdamos darbui reikalingų vizų. Jos keliauja prisidengdamos turistiniais tikslais. Siekdami sukelti kuo mažiau įtarimų, organizatoriai užsako viešbutį, bilietus nuperka dviem savaitėms. Vėliau atgalinį bilietą atšaukia. Merginos šalyje būna ne ilgiau kaip tris mėnesius.
Dažnai vykstant į šalį jų pradeda klausinėti, kodėl kelionės vis pratęsiamos, tačiau ir tam yra iš anksto paruoštas atsakymas – „susiradau vaikiną“.
Pirmoji Aistės kelionė nebuvo tokia sėkminga. Merginų vis daugėjo, tačiau trūko klientų. Nebuvo galimybės užsidirbti. Po kurio laiko ji nusprendė dar kartą pabandyti, tačiau pasirinko kitą agentūrą, kurią susirado internete. Išvykimo schema tokia pati – turistinė viza, užsakytas viešbutis ir atšauktas bilietas namo.
Klientui sužavėti skirtas pusvalandis
Lietuvė pasakoja, kad baras, kuriame ji dirbo, įsikūręs šalia Tokijo. Tai vienintelis konsumatorių baras miestelyje, kuriame dirbo užsienietės, daugiausia – rumunės, rusės, filipinietės ir kelios lietuvės. Dėl šalyje klestinčio europiečių kulto klientų netrūko. Tiesa, tik vienetai jų kalbėjo angliškai, todėl Aistei teko pramokti japonų kalbos.
Pirmą kartą atvykus buvo reikalaujama per dieną išmokti bent dešimt naujų žodžių. Nors pokalbių temas ribojo kalbos barjeras – to užteko, juk klientai į barą ateidavo ne padiskutuoti, o pasilinksminti. Konsumatorės tikslas – priversti klientą išleisti kuo daugiau pinigų.
Pašnekovė pasakoja, kad pagrindinis jos darbas buvo seksualiai atrodyti, šypsotis, pridegti cigaretę, sumaišyti kokteilį, dainuoti karaokė ir viską daryti taip, kad klientas liktų sužavėtas.
„Pirmieji klientai ateidavo apie 8 valandą vakaro. Mes, sustojusios į eilę, turėjome ploti ir sveikinti atėjusius. Klubo prižiūrėtoja, kurią vadinome mama, nurodydavo, kuri prie kliento eis pirmoji. Taigi, prisėdi prie jo, pridegi cigaretę, sumaišai kokteilį. Jeigu klientas eina į tualetą – leki iš paskos su rankšluostėliu, kad išėjęs galėtų nusivalyti rankas. Turi 30 minučių, kad jį sužavėtum, kitu atveju, pasibaigus laikui, tave pakeičia kita“, – teigė Aistė.
Prisėdi prie kliento, pridegi cigaretę, sumaišai kokteilį. Jeigu klientas eina į tualetą – leki iš paskos su rankšluostėliu, kad išėjęs galėtų nusivalyti rankas. Turi 30 minučių, kad jį sužavėtum, kitu atveju, pasibaigus laikui, tave pakeičia kita.
Pasak jos, kiekviena mergina turi savo nuolatinių klientų, kurie lankosi tik pas ją. Vieną ištikimą klientą, šešiasdešimtmetį vyrą, turėjo ir Aistė. Jis vis siūlė lietuvei tekėti, o ji vis sutikdavo. O ar fizinis kontaktas su konsumatore klientams leidžiamas?
„Siekdama išsaugoti klientą, neišvengsi jo prisilietimo, nešvankių kalbų, bandymų suvilioti. Būdavo labai užimtų dienų: vos spėdavau kas pusvalandį bėgioti nuo vieno prie kito kliento. Gaudavome darbui skirtus mobiliuosius telefonus, iš kurių skambindavome klientams, norėdamos priminti apie save. Paskambinusios meluodavome, kad pasiilgome“, – teigė Aistė.
Didžioji dalis klientų, anot jos, – tai turtingi vyresnio amžiaus vedę japonai. Kai kurie kas vakarą išleisdavo ir po 100 000 jenų (apie 760 eurų). Japonėms, beje, įprasta, kad jų vyrai lankosi tokiose vietose.
Su klientais susitikinėja ne tik bare
Pats didžiausias kliento įvertinimas – kvietimas į pasimatymą, kuris vadinamas dohanu. Susitikimas ne baro aplinkoje yra dar viena proga ne tik praleisti laiką, bet ir uždirbti. Aistė pasakoja, kad garsiausias Japonijos vietas aplankė tokių pasimatymų metu.
Paklausta, kokia aplinkinių reakcija matant jauną dailią užsienietę vaikštinėjant kartu su pagyvenusiu turtuoliu, ji atsakė, kad toks vaizdas dažnas, todėl vietiniai dėmesio nekreipia. Tačiau ji pastebi, kad dohanas, tai yra laikas, kurio metu riba tarp bereikšmio pasišnekučiavimo bare ir prostitucijos dažnai būna peržengta.
„Liūdna, bet labai dažnai šie pasimatymai yra tik priedanga ir baigiasi viešbučių kambariuose. Nors visą laiką jaučiausi saugi ir niekas nevertė daryti to, ko nenoriu, vis tik pastebėjau, kad daugiausia užsidirba tos, kurios užsiima prostitucija. Viešai apie tai nebuvo kalbama, tačiau kiekviena žinojo, kad iš to daugiau uždirba ne tik mergina, bet ir baras.
Kartą ir aš buvau pakliuvusi į nemalonią situaciją. Su klientu susitarėme papietauti, tačiau atvykome į viešbutį. Sutrikau, bet tai pamatęs, jis mane nuramino. Sakė, kad pavalgysim, pakalbėsim, pažiūrėsim televizorių. Atėjus į kambarį jis iškart nuėjo į dušą, o išėjo tik rankšluosčiu prisidengęs. Išsigandau, pradėjau galvoti apie tai, kad nenoriu būti tokia mergina. Išdrįsau paprašyti, kad parvežtų namo. Taip jis ir padarė, tačiau daugiau pas mane neatėjo, lankė kitą merginą“, – prisiminė pašnekovė
Mama – žmogus, kurį privalo gerbti kiekviena
Baro, kuriame dirbo Aistė, veiklą kontroliavo moteris. Ją visi vadino mama. Ši turėjo specialų kambarėlį, iš kurio stebėdavo kiekvieną žingsnį. Nė viena nenorėjo užsitraukti mamos nemalonės. Aistė ją apibūdina kaip ūmaus charakterio valdingą moterį.
Užsieniečių konsumacija – už įstatymo ribų, todėl ne bet kas gali tuo užsiimti. Sėkmę ir saugumą garantavo papa (o kaip dar kitaip vadinti mamos vyrą), Japonijos mafijos narys.
„Baigusios darbą sutikdavome jį stovėjimo aikštelėje, sėdintį mašinoje. Kiekviena, pagarbiai nusilenkusi ir palinkėjusi labos nakties, užbaigdavo darbo dieną. Tai buvo privaloma. Baisu pagalvoti, kas nutiktų neparodžius deramos pagarbos šiam žmogui. Mamą visi gerbė ne ką mažiau. Kartą per metus, per jos gimtadienį, baras būdavo pilnutėlis, o ji pati privalėjo išgerti su kiekvienu svečiu. Tokia buvo tradicija. Sklandė gandai, kad ji kilusi iš Šiaurės Korėjos. Jos lyderį labiausiai ir priminė“, – juokavo Aistė
Užsieniečių konsumacija – už įstatymo ribų, todėl ne bet kas gali tuo užsiimti. Sėkmę ir saugumą garantavo papa (o kaip dar kitaip vadinti mamos vyrą), Japonijos mafijos narys.
Pirmą kartą atvykusiai merginai mokamas fiksuotas mėnesinis atlyginimas – apie 800 eurų, kuriuos ji gauna tik paskutinę darbo dieną. Kiekvieną savaitę, priklausomai nuo to, kiek pinigų išleido klientai, buvo mokami priedai. Gyvenama vieta ir maistu rūpinosi baras.
Kai kurios per savaitę uždirbdavo po 500 eurų ir daugiau. Aistė prisimena nebuvusi pati geriausia darbuotoja, todėl uždirbdavo gerokai mažiau – apie 300 eurų.
Kiek uždirba merginas į Japoniją siunčiantys lietuviai, liko nežinioje.
„Nors Japonija – puiki šalis, tačiau konsumatorės darbas yra labai sunkus. Kaskart atvykusi skaičiuodavau laiką, kad tik greičiau tie trys mėnesiai pasibaigtų. Tai darbas, kuriame kiekvienas prisilietimas, kurio nepavyko išvengti, trikdo. Ką jau kalbėti apie nuolatinį alkoholio vartojimą.
Kartą buvau išvykusi į Liuksemburgą, bet ten neištvėriau ir pabėgau. Išsigandau pamačiusi, kur reikės dirbti. Tai buvo klubas su privačiais kambariais. Išsigandau, kad darbe reikės ne tik kalbėtis. Uždarbis neatperka psichologinio streso, kurį tenka patirti“, – pokalbį užbaigė 25-erių metų Aistė.
Japonijoje ji lankėsi tris kartus ir išbuvo ten po tris mėnesius. Pastarąjį kartą tolimojoje šalyje svečiavosi 2016 m. Šiuo metu mergina gyvena Lietuvoje, dirba, keliauja savo malonumui. Baruose uždarbiauti ji jau nebesiruošia.
