Didžiausią ugniagesio-gelbėtojo patirtį turi Ramūnas, mažiausią – Rytis. Jam tik 21-eri.
Beje, nuotraukoje su uniforma yra tik vienas – Ramūnas. Rimvydas ir Rytis į gaisrinę atėjo pasikalbėti. Buvo ne jų pamaina.
Ramūnas, Rytis ir Rimvydas nėra apdovanoti svarbiais valstybiniais apdovanojimais. Jų nerodo per TV žinias. Todėl mes atvažiavome pas juos. Nes herojai yra žmonės, kurie dažnai būna nematomi. Kartais – pavargusiais žvilgsniais ir tylūs kasdienybėje. Neturintys pavydėtinos iškalbos. Ir tie, kurie bus šalia tada, kada jų pagalbos reikės labiausiai, o už tai nepaprašys net „ačiū“.
Tik po dienos, grįžę į namus, niekaip negalės atsikratyti gaisro kvapo. Ugnis ne tik sudegina. Ji turi ir savo kvapą.
„Aš niekada apie tai nepagalvojau, kol nedirbau gaisrinėje, kad gaisras turi savo kvapą. Jei kūreni laužą lauke – kvapas vienas. Gaisre – kitoks“, – sako Rimvydas.
Nes gaisre dega viskas. Mediena, plastikas, maistas, drabužiai. Ypač sunkus svylančio, degančio maisto kvapas. Specifinis.
Molėtuose, skirtingai nei Vilniuje ar Kaune, nuolat nesigirdi švyturėlių. Mums, ką tik atvažiavusiems čia, atrodo keistai ramu. Lyg čia niekas niekada nedegtų. Lyg čia neskęstų žmonės. Lyg molėtiškių namuose nesviltų puodai.
Bet tai tik jausmas, kuris yra dėl laikinos ramybės. Tyla šioje tarnyboje visada būna laikina.
Molėtų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba yra vos įvažiavus į miestą, jei atvažiuoji iš Kauno. Jos nesumaišysi su niekuo, mat gerokai iš toliau matosi užrašas 112.
Viduje – treniruoklių salė, o specialioje lentoje – visų Lietuvos ir ne tik Lietuvos ugniagesių emblemos. Beje, mus lydi šios tarnybos viršininkas. Jo vardas irgi iš R raidės. Rolandas. Tačiau jis fotografuotis nenorėjo.
„Geriau fotografuokit tuos, apie kuriuos rašot“, – pasakė Rolandas.
Ramūnas Bužinskas čia dirba jau 26 metus. Jis pats – molėtiškis, čia gimęs ir augęs.
„Po tarybinės armijos grįžome tarnavę, šiek tiek padirbau kitur ir paskui atėjau čia. Ar keitėsi labai gaisrinė? Labai. Į gerąją pusę. Jūs dabar čia atvažiavot, jums reikėjo Į Vilniaus g. 9 nuvažiuoti, į buvusią gaisrinę. Ji dabar kariniam daliniui atiduota. Ten visai kitaip, o čia mes kaip ponai“, - tikina vyras.
Rimvydas Galiauskas gerai nežino, kiek laiko dirba ugniagesiu. Šešis, o gal septynerius metus.
Prieš tai vyras dirbo lentpjūvėje. Tačiau, kai ši bankrutavo ir užsidarė, Ramūnas pasiūlė ateiti į gaisrinę. Tai nebuvo „blatas“ – tarnyboje iš tiesų reikėjo žmonių.
Skirtingai nuo Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, kuri pavaldi Lietuvos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, rajono ugniagesiai priklauso vietos savivaldybei. Taip yra visur Lietuvoje.
„O koks jausmas ateiti iš lentpjūvės dirbti gaisrininku?“
„Visiškai pasikeičia darbas. Iš pat pradžių labai keista, bet paskui įpranti.“
„Bet kai buvo tas pirmasis gaisras. Prisimenat?“ – klausiu.
„Yra kažkoks jaudulys. Yra. Bet paskui praeina. Laikas viską padaro. Prisimenu. Lentpjūvė degė.“
„Ta, kurioje jūs dirbot?“ – vėl klausiu, pamiršusi, jog ji bankrutavo ir užsidarė.
Ne, sako Rimvydas. Ir visi trys vyrai priduria: bet tos lentpjūvės visos susijusios.
Pirmasis Rimvydo gesintas gaisras buvo didelis. Lentpjūvė degė atvira liepsna, o gesinti teko visą dieną.
Rytis Galiauskas čia dirba dar tik metus. Abu vyresnieji vyrai kažkodėl šypsosi. Mat Rytis laimės ieškoti važiavo į Vilnių, o galiausiai grįžo atgal į Molėtus:
„Tai taip ir išėjo. Nuo mažų dienų galvojau: būsiu kaip dėdė – ugniagesys-gelbėtojas. Visiems taip sakiau. Ir tapau. Atėjau ir dirbu. Pasimokiau prieš tai.“
„Kaip jums darbas, Ryti?“
„Kaip čia pasakius. Kai yra darbo, tai labai įdomu. Kai nėra darbo, irgi gerai. Pailsėt galima.“
Kartą Rytis vos neprasėdėjo gaisro. Mat, kada gaunamas pranešimas iš Bendrojo pagalbos centro, visoje gaisrinėje įsijungia aliarmas, o išvykti į iškvietimą gelbėtojai turi per minutę.
Ir Molėtų gaisrinėje aliarmas įsijungia visur. Išskyrus tualetą.
„Pasėdėjau tualete, išeinu, visi laksto, mašinos užkurtos, garažas pradarytas. Sako: kur Rytis? Buvo gaisras. Jei dar 20 sekundžių būčiau tualete, mane būtų palikę.
Galima juoktis iš tokio dalyko, bet man tai baisu buvo“, - pasakoja.
Vėliau surimtėja. Sako, kad dirbti gaisrininku išties buvo jo svajonė.
Gaila, sako Rytis, kad ugniagesiams dabar neleidžiama dirbti viršvalandžių. Nes tada atlyginimas būtų didesnis. O tai svarbu.
Tik žmonių gelbėjimu gyvas nebūsi.
Tačiau viršvalandžiai nėra tik ugniagesio finansinis klausimas. Alantoje dirbantis Rimvydas, būna, kartais tarnyboje lieka vienas. Tai dėl tų viršvalandžių, kurių trūksta. Nors turėtų būti bent dviese.
„O jei gaisras? Ką daryt vienam?“
„Minimalius darbus tik. Tik tiek, kad atvažiuoji.“
Ramūnas pasakoja, kad vienas ugniagesys negali eiti į ugnį, į uždūmintą patalpą. Tai draudžiama, o ir nesaugu.
„Turi būti bent du žmonės. O jei atvažiuoja vienas, patalpa uždūminta, vienas negali eit, ir gal visai nedaug reikia, kad žmogų galėtum ištraukt?“ – pavyzdžiu iliustruoja ugniagesys.
Tačiau kai į tą pačią ugnį eina tavo artimas žmogus – supranti, kad tai nėra žaidimas su ugnimi.
Todėl į nelaimės vietą seniūnijose pasiųstiems arčiausiai esantiems ugniagesiams tenka laukti, kol į pagalbą iš toliau atvažiuos kiti automobiliai.
Rimvydas pagalvoja ir apie sūnaus saugumą. Kai eini į ugnį pats – visai kas kita. Pavojaus tarsi nejauti, tik dirbi savo darbą. Tačiau kai į tą pačią ugnį eina tavo artimas žmogus – supranti, kad tai nėra žaidimas su ugnimi.
Kad visi mes turime tik vieną gyvybę. Ji trapi. Neatsargiai ne ten pastatyta koja. Įlūžusios degančio pastato konstrukcijos.
Tai, kad žmogaus gyvybė nėra kompiuterinio žaidimo elementas, bene geriausiai žino būtent ugniagesiai, esantys šalia ne tik tada, kai yra gaisras.
„Buvo ne mano pamaina. Bet tą įvykį prisimenu iki šiol. Tai įvyko prie ežero. Kompanija sėdėjo mašinoje ir taip leido laiką. Po to užmigo. Mašina nuriedėjo į ežerą ir nuskendo“, – pasakojo Rimvydas.
Dar vienas įvykis, įstrigęs gelbėtojo atmintin, – kai Baltųjų Lakajų ežere skendo žmogus. Apskritai: tada, kai pamatai prie vandens telkinio narus ar gelbėtojus su valtimi, žinai, kad tai greičiausiai yra vieno gyvenimo pabaiga. Žmonės nuskęsta greitai, ir gelbėtojai jų ištraukti iš vandens dažnai nespėja. Telieka rasti tik kūną.
„Tada patys važiavome ir netikėjome, kad žmogų ištrauksime. Teko važiuoti į miškus, prie Baltųjų Lakajų ežero. Gana nemažas kelio gabalas. Mums pranešė, kad įlūžo žvejodamas.
Atstumas nemažas, vanduo šaltas. Greitai žmogus sušąla. Nuvažiavom. Radom ir ištraukėm. Jis buvo įlūžęs. Ten jau buvo paskutinės minutės. Net ne minutės, o sekundės buvo paskutinės. Pagriebėm ir ištraukėm. Išgyveno“, – pasakojo Rimvydas.
„Malonu, kai gali padėti“, – dar pasako.
Aišku, žmonės ir patys nesaugo savęs. Pavyzdžiui, išplaukia laivu ar valtimi, vartoja alkoholį, apvirsta.
„Nors liemenes prieš tai tegul užsideda“, – sako Rimvydas.
„Nes mes ne baudžiame, o padedame“, – šypteli trys molėtiškiai, kalbėdami apie tai, kodėl visuomenė taip pasitiki ugniagesiais.
Kai išsiskiriam, Rimvydas ir Rytis greičiausiai išvažiuoja namo. Ramūnas lieka pamainoje.
Laimė, sako, jau aprimo žolės degintojai. Tad galbūt pamaina baigsis ramiai.
